Nuomonės

2020.04.01 08:55

Šarūnas Liekis. Kas turi būti nepatenkinti valstybės parengtimi valdyti krizes?

Šarūnas Liekis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, Politologijos katedros profesorius2020.04.01 08:55

Šios pastabos apie valstybę ir opozicijoje esančius politikus bei jų požiūrį į viešąjį gėrį, kuris glaudžiai susijęs su valstybės ir visuomenės gebėjimais kovoti su krize. 

Šios pastabos ir apie politikų trumpą atmintį. Dabartinė opozicija prarado valdžią 2016 m. Šios krizės akivaizdoje ji akivaizdžiai užmiršta, kodėl ji neturi valdžios ir kodėl dabar yra opozicijoje.

Paskutinį dešimtmetį, nuo 2009 iki 2016 m., ne vienam stebėtojui susidarydavo įspūdis, kad Lietuvos žmonės gyvena ne sau, o ekonomikai ir verslui. Tada valdę Lietuvos politikai sugebėjo įtikinti tūkstančius Lietuvos žmonių gyventi sureikšmintos ir personalizuotos Ekonomikos, o ne savo pačių labui. Dalis neištvėrė – net ketvirtadalis pabėgo iš Lietuvos, kaip kad jų protėviai iš baudžiavos dvarų.

Tada įsigalėjo ir pinigus uždirbančios, bet jų neišleidžiančios valdžios politika. Taupymo garbinimas ir jo retorika suklestėjo lyg fiziokratų darbų prisiskaičiusio XIX a. bajoro ūkyje. Deja, skirtingai nei dvare, taupymas valstybėje veda prie bendrų biudžeto išlaidų mažinimo. Prezidentūra ir tuometinės vyriausybės buvo priešakyje tų, kuri nematė toliau monetarinės politikos. Perdėtas monetarinės politikos garbinimas neleido pakankamai išnaudoti biudžeto politikos valstybės labui. Nesirūpinimas fiskaline politika, perdėtas dėmesys monetizacijai bei sąlygų verslui užtikrinimui prisidėjo prie to, kad buvo mažai skiriama investicijų viešajam sektoriui.

Neatsižvelgiant į „pigius pinigus su mažomis palūkanomis“, viešasis sektorius nesulaukė biudžeto investicijų vien dėl požiūrio į jį kaip į kioską, kur viskas vertinama per momentinės naudos ir kaštų analizę. Tokių sprendimų, besiremiančių išimtinai momentine naudos ir kaštų analize, pavyzdys buvo ir lietuviškų atominės elektrinės projektų sužlugdymas. Net pirmaklasiui aišku, kad valstybinis požiūris bei lietuviškos naujos Ignalinos elektrinės projekto įgyvendinimas būtų neleidęs statyti Astravo atominės elektrinės ir būtų ženkliai pakėlęs Lietuvos BVP, paspartinęs ekonomikos augimą ir pritraukęs investicijų į šalį. Bet tam reikėjo atsisakyti trumpalaikės naudos ir kaštų skaičiavimo valstybei svarbiuose politiniuose, nepriklausomybę įtvirtinančiuose projektuose. Deja, siauras akiratis ir mechanistinė pasaulio samprata tada neleido skaičiuoti kitaip.

Susidūrus su pasauline pandemija, tapo galutinai aišku – valstybė yra nepasirengusi savo piliečių apsaugoti, nes tam skyrė per mažai lėšų, o sistema nepajėgi per trumpą laiką pasiekti stulbinančių rezultatų.

2009–2016 m. kadenciją buvo sugebėta įkalti žmonėms (apklausos tai rodo) net valstybės praskolinimo baimę (kai tuo tarpu Lietuva yra penkta nuo galo pagal skolą tarp ES valstybių). Maža to, A. Kubiliaus vyriausybės politika 2009–2012 m. buvo sukurtas viešųjų paslaugų deficitas valstybėje. Tuo pačiu metu, naudodami valstybės lengvatas ir dotacijas, žinomi politikai sėkmingai generavo savo verslus. A. Landsbergienės darželiai yra tokios liūdnos politikos simbolis, atsiradęs iš tokio dirbtinai sukurto deficito.

Su valstybe imta elgtis kaip su didele kompanija, kuri mažina savo gamybos apimtis ir atleidžia žmones. Įsivyravo „marinimas badu“ – finansavimo ir resursų stoka viešą gėrį aptarnaujančiose organizacijose. Tokių veiksmų pasekmė – visų valstybės sistemų veiklos rezultatyvumo kritimas.

Viskas buvo daroma, kad valstybė būtų maža ir silpna. O tuo pat metu Lietuvos verslas pūtėsi, tapo stambesnis ir turtingesnis. Matosi dabar didžioji politinė klaida užgriuvus krizei – ne verslo organizacijos, kurių nariams buvo teikiamas prioritetas, karams ir pandemijoms ruošiasi. Ruošiasi valstybė, jos ministrai bei generolai.

Pirmą kartą viešas suvokimas, kad Lietuvoje yra negerai su planavimu ir valstybės prioritetais, atėjo Ukrainos krizės metu – 2014 m. Nuo tų metų gynybos finansavimo apimtys pasikeitė, tačiau į procesą, o ne į strategiją ir jos rezultatyvumą orientuota administravimo ir planavimo sistema valstybėje ir toliau išliko.

Susidūrus su pasauline pandemija, tapo galutinai aišku – valstybė yra nepasirengusi savo piliečių apsaugoti, nes tam skyrė per mažai lėšų, o sistema nepajėgi per trumpą laiką pasiekti stulbinančių rezultatų. Daug ką stebina, kad po šio dešimtmečio politikos valstybė iš viso kažką gali ir turi.

Norint padidinti valdymo efektyvumą ir būti pasirengus karams, marams ir kitoms nelaimėms, reikia elgtis kitaip, nei galvojo ir veikė valstybės naikinimo ir taupymo viešojo sektoriaus sąskaita šalininkai.

Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, kuris prisiėmė atsakomybę, puolė kritikuoti visi tie, kurie anksčiau visur teikdavo prioritetą verslui, o ne valstybei, jos atsargoms ir gebėjimams. Puolė visi tie, kurie keikė „biurokratus“ kaip trukdančius „rojų žemėje sukurti“ ir „marinimu“ bei „mažinimu“ nuosekliai naikino valstybės administracinius gebėjimus.

Net krizei įsisiūbuojant, naujoji konservatorių vedlė Ingrida Šimonytė gąsdino A. Verygą teismais už sprendimą sukurti 600 mln. rezervą nenumatytiems atvejams, t. y. už norą pasiruošti pandemijai.

Dabar valstybės tarnyba, nors ir nustekenta, bet atsiranda sąlygos ją atkurti. Daug kas užmiršo, kad ilgą laiką Lietuvos valdininkija buvo tarptautinio pasididžiavimo objektas. Štai 2009 m. SIGMA (Strategic Framework for Public Administration Reform) Lietuvą įvertino kaip labiausiai pažengusią valstybę ES profesonalizuojant valstybės tarnybą. Tas tyrimas buvo nutylėtas rengiant viešojo sektoriaus apkarpymo ir marinimu besiremiančias reformas Lietuvoje. Turėtus administracinius gebėjimus iš dalies sunaikino nevykusi valstybės nugyvenimo politika ir valstybės tarnybos politizavimas, pradėtas 2009 m.

Norint padidinti valdymo efektyvumą ir būti pasirengus karams, marams ir kitoms nelaimėms, reikia elgtis kitaip, nei galvojo ir veikė valstybės naikinimo ir taupymo viešojo sektoriaus sąskaita šalininkai.

Valstybinių institucijų valdymo sugebėjimus reikia stiprinti, t. y. investuoti į valstybės tarnybą, grįžti į tradicinį viešojo administravimo modelį ir remti valstybės gebėjimų ugdymo politiką, kurią apleido 2009 m.

Valstybė yra ir demokratinės santvarkos garantas, ir gynėja, o ne stambusis verslas ir jo asociacijos. Ryšys tarp verslo ir demokratijos yra netiesioginis. Verslas dažnai puikiai jaučiasi autoritarinėje ar totalitarinėje santvarkoje. Kinija ar Saudo Arabija yra tos tendencijos puikūs pavyzdžiai, kai vakarietiški verslai tenai neturi jokių demokratinių skrupulų ir ten jais nesivadovauja.

Su šia pandemijos krize tapo akivaizdu, kad reikia valstybės politikos, skatinančios produktyvumą, rezultatyvumą, strateginį planavimą, remiančios investicijas į infrastruktūrą, į žmones ir į jų gyvenimo kokybę. Jeigu to nepadarysime, ties kita krize vėl raudosime, kad trūksta kaukių, testų, plaučių ventiliavimo aparatų ir pan. Lietuvos žmonės nori stipresnės valstybės, galinčios ginti ir sugebančios gintis nuo virusų, branduolinių nelaimių kaimynystėje ir karo.

Taip pat skaitykite