Kuria kryptimi sukti – izoliacionizmo ar, priešingai, stiprinamo daugiašališkumo? Šis klausimas COVID-19 pandemijos akivaizdoje kyla tiek valstybių lyderiams, tiek krizės sprendinių ieškantiems analitikams. Panašu, kad kol kas vyrauja izoliacionistinės nuostatos – uždaromos sienos, stabdomas susisiekimas, o kai kas net kalba apie visų karą prieš visus kovojant dėl krizės metu būtiniausių dalykų – respiratorių, plaučių ventiliavimo aparatų, reagentų.
Vis tik dalis analitikų perspėja, kad vien tokių priemonių, nors dalis jų kaip, pavyzdžiui, laikinas sienų užvėrimas, ir būtų reikalingos, vis tik nepakanka, o sprendimą galima rasti tik atsisakius vienašališkumo ir tarptautinių santykių kaip nulinės sumos žaidimo lentos suvokimo. Pasvarstykime argumentus ekspertų, kurie pasisako už daugiašalį atsaką ir bendradarbiavimo gilinimą.
Globali bendruomenė nėra pramanas
Štai buvusi Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos vyriausioji įgaliotinė Federica Mogherini argumentuoja, kad šiandieninė krizė parodė, jog globali bendruomenė nėra pramanas, ji iš tiesų egzistuoja, o tai įrodo paprastas faktas, jog tai, kas nutinka toli nuo mūsų, turi reikšmės mums čia ir dabar – nusičiaudėjimas viename žemyne keičia situaciją už tūkstančių kilometrų. Anot jos, visi bandymai traktuoti sienas kaip neva galimybę atsitverti, rūpintis tik savimi ir taip neva užverti duris virusui, yra pasmerkti žlugti, nes pandemija nepaiso sienų.
F. Mogherini teigimu, tai reiškia, jog mano kaimyno problemos yra ir mano problemos. „Jei aš nesirūpinu jomis vardan kaimyno, tai tada bent jau turiu padaryti tai vardan savęs paties. Tokiame susaistytame pasaulyje vienintelis efektyvus būdas pasirūpinti savimi yra rūpintis ir kitu. Solidarumas yra naujas savanaudiškumo vardas“, – rašo diplomatė.
Solidarumas, jos pastebėjimu, reiškia būtinybę daugiau investuoti į tarptautines organizacijas, užtikrinančias daugiašališkumą ir veiksmų koordinavimą. „Jei manote, kad įmanoma šią krizę efektyviai sutvarkyti pasitelkiant vien nacionalines priemones, tai reiškia, kad užsiimate bandymu išsemti šaukštu jūrą, o tai yra didžiulis darbas, neduodantis jokio rezultato“, – tvirtina F. Mogherini.
Anot jos, šiandien kaip niekada anksčiau yra svarbu tai, kad politiniai sprendimai būtų priimami atsižvelgiant į mokslines išvadas, nes įrodymai yra vienintelis patikimas atspirties taškas, kurį turime. Be to, rašo ji, svarbu suvokti tai, kad sveikata yra viešasis gėris, o ne tik privatus kiekvieno reikalas. Sveikatos apsauga, anot buvusios ES diplomatijos vadovės, yra nacionalinio ar net tarptautinio saugumo, ekonominės gerovės klausimas. „Globaliai ekonomikai reikia, kad žmonės būtų sveiki. Investicijos į sveikatos apsaugos sistemą, mokslą ir tyrimus yra investicija į klestinčią ekonomiką“, – rašo ji.
Galiausiai, anot F. Mogherini, dabartinė krizė yra išbandymas demokratijai. „Mes priimame dalykus kaip garantuotus, kol jiems neiškyla grėsmė išnykti. Tai, kaip veiks sprendimų priėmimas, yra esminis išbandymas krizės metu. Jei demokratija bus suvokta kaip procesas, kuris sulėtina arba apskritai užkerta kelią efektyviam ir greitam priemonių taikymui, tai sustiprės argumentai tų, kurie pasisako už labiau autoritarinį valdymo stilių, o iš to automatiškai kils ir padariniai mūsų teisėms ir laisvėms. Kurti veikiančias demokratines institucijas yra investicija į mūsų sveikatą, saugumą, laisves ir teises“, – apibendrina F. Mogherini.
Atkreipia dėmesį į mažėjantį finansavimą
Antrindamas jai buvęs Australijos ministras pirmininkas Kevinas Ruddas rašo, jog tarptautinės krizės akivaizdoje žaisti nacionalistine korta yra lengviausias vidaus politikos ėjimas. Tačiau, jog teigimu, mąstant blaiviau, visa tai neišsprendžia nei vienos problemos. Tą padaryti gali tik efektyvus globalus koordinavimas.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandieninėje krizėje tokios svarbios institucijos kaip Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) finansavimas pastaruoju metu buvo mažinamas. „Skelbdamos kovą „globalizmui“, politinės jėgos mažina finansavimą Jungtinių tautų humanitarinėms organizacijos ir tuo didžiuojasi kaip suduotu smūgiu leftistams. Tačiau kartu mažėja ir šių institucijų efektyvumas. Pažvelkite į Pasaulio maisto programą, UNICEF, JT Pabėgėlių agentūrą, kurios visos sunkiai suduria galą su galu. PSO atveju organizacija tampa priklausoma nuo tokių filantropų kaip Billo Gateso fondas paramos ir kitų savanoriškų aukų. Tuo tarpu Trumpo administracija krizės metu pasiūlė sumažinti prisidėjimą prie PSO nuo 123 iki 58 mln. dolerių per metus“, – rašo buvęs Australijos vyriausybės vadovas.
Ragina keisti skolinimo modelį
Savo ruožtu buvęs Indijos vyriausybės vyriausiasis ekonominis patarėjas ir knygos „Užtemimas: Gyvenimas Kinijos ekonominio dominavimo šešėlyje“ autorius Arvindas Subramanianas kalba apie būtinybę krizės akivaizdoje persvarstyti pagalbos teikimo modelius. Anot jo, reikia mažiau pinigų skirti tiesioginiam skolinimui valstybėms ir daugiau investuoti į tai, ką jis vadina globalių viešųjų gėrybių kūrimą. Prie pastarųjų jis priskiria tokius dalykus kaip, pavyzdžiui, technologijų, skatinančių žemdirbystės efektyvumo didinimą, vystymą, kovos su klimato kaita ir jos padarinių sumažinimo priemonių vystymą, mokslinių tyrimų plėtojimą, informacijos sklaidą, pandemijų prevenciją ir t.t.
A.Subramaniano teigimu, akivaizdu, jog donorai mėgsta galią, kurią jiems suteikia skolinimas tiesiogiai besivystančiai valstybei, nes taip jie iš tiesų įgauna daugiau galios diktuoti savo prioritetus. Lygiai taip pat ir valstybei gavėjai vadovaujantiems asmenims šis kelias yra palankesnis, nes daugiau pigaus skolinimosi reiškia daugiau galimybių išlaidauti. Visa tai kartu kuria geresnes galimybes būti perrinktiems.
Tuo tarpu nauda iš globalių viešųjų gėrybių finansavimo, anot ekonomisto, dažnai atrodo miglota, tolima ir ne taip tiesiogiai susiejama su konkrečių donorų indėliu. „Besiskolinančioms valstybėms taip pat patogiau rinktis pigius pinigus dabar nei neaiškią naudą ateityje. Tačiau žinia tarptautinei donorų bendruomenei – ne tik tradiciniams skolintojams kaip Pasaulio bankas ar kylantiems veikėjams kaip privatūs fondai ir Kinija – yra aiški. Pagalbos architektūra turi būti radikaliai peržiūrėta tam, kad daugiau pinigų, veikiausiai šimtai milijardų dolerių kasmet, būtų nukreipti į viešąsias globalias gėrybes. O tai padaryti prireiks ir sumažinti egzistuojantį skolinimą valstybėms“, – savo išvadas apibendrina A. Subramanianas.
Ką atskleidžia PISA reitingai?
Įdomią perspektyvą žvelgiant į krizės suvaldymą siūlo buvusi Pasaulio banko grupės vyriausioji ekonomistė ir leidinio „American Economic Review“ vyriausioje redaktorė, Jeilio universiteto profesorė Pinelopi Koujianou Goldberg. Jos teigimu, sėkmingas COVID-19 epidemijos suvaldymas Kinijoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje buvo grindžiamas tuo, kad šios valstybės pasižymi stipriomis vyriausybėmis ir kultūromis, kurios visuomenės interesą iškelia aukščiau asmeninių patogumų. Tačiau, priduria ji, verta atkreipti dėmesį į faktą, kad šios valstybės išsiskiria ir aukštu gyventojų matematiniu raštingumu. 2019 metų PISA reitinguose Kinija matematikoje rikiavosi pirma su 591 balu iš 600, Japonija buvo šešta, o Pietų Korėja – septinta. Palyginimui Italija rikiavosi 31 vietoje, Ispanija – 34, o JAV – 37 vietose.
Anot ekonomistės, PISA reitingai turi savų trūkumų, tačiau jie daugmaž atskleidžia vidutinio piliečio matematinį raštingumą. „Ir tas faktas, kad valstybės, kurios turi geriausius reitingus, sukūrė efektyviausias viruso sulaikymo strategijas primena, kad matematinio raštingumo mes siekiame ne tik tam, kad žmogus gautų geresnį darbą, tačiau priimtų geresnius sprendimus dėl savo gyvenimo“, – teigia P. Koujianou Goldberg.
Taip pat skaitykite
Jeilio profesorės manymu, naujausios technologijos suteikia atsakingoms vyriausybėms galimybę susekti infekuotuosius, susisiekti su jais ir juos karantinuoti. Šios technologijos, anot ekspertės, pastaraisiais metais buvo sulaukusios nemažos kritikos dėl asmens duomenų tvarkymo, atvėrusio duris profiliavimui ir tikslinės komercinės bei politinės reklamos taikymo į konkrečius segmentus. Tačiau šiandien, kaip šios technologijos gelbsti gyvybes, jos, anot P. Koujianou Goldberg, nusipelno pagyrimo.
Be to, jos pastebėjimu, technologijų pagalba stabdant pandemiją neapsiriboja tik sekimu ir karantinu. JAV ir vis daugiau Europos valstybių judant link vis griežtesnių karantino sąlygų, kurios gali turėti tragiškų padarinių pasaulio ekonomikai, technologijos suteikia žiupsnelį vilties.
„Daug kompanijų, ypač technologijų sektoriuje, uždarė savo biurus ir suteikė galimybes darbuotojams bendrauti nuotoliniu būdu. Tai ne tik leidžia svarbiam ekonomikos sektoriui toliau judėti, tačiau turi ir netiesioginių pozityvių padarinių. Sumažėjo užterštumas automobilių išmetamosiomis dujomis, o laikas, kurį anksčiau žmonės praleisdavo kamščiuose, dabar gali būti skirtas darbui arba šeimai. Vaizdo konferencijos pakeičia verslo keliones, o tai ne tik leidžia sumažinti didžiulę taršą, kurią skleidė lėktuvai, tačiau ir sutaupo laiko.
Taip pat regime didžiules inovacijas švietime, kur efektyviau naudojamas nuotolinis mokymas. Visu tuo galima pasinaudoti ir studentams grįžus iš karantino. Be to, Mažmeninės prekybos sektoriuje skaitmeninės platformos gali užpildyti tuštumą, kurią paliko uždaryti prekybos centrai. Galimybė internetu klausytis muzikos, žiūrėti filmus, bendrauti sumažino socialinę izoliaciją ir apsaugojo dalies žmonių psichinę sveikatą, kuriai pavojų kėlė užsitęsęs karantinas“, – rašo ekonomistė.
Atskleis prekariato situaciją
Knygos „Trečioji kolona: kaip rinkos ir valstybė palieka bendruomenę užnugaryje“ autorius ir buvęs Indijos rezervo banko valdytojas Raghuramas G. Rajanas argumentuoja, kad ši krizė visiems siunčią bendrą žinią, kad viešajam dialogui būtina perkrova. Anot specialisto, turime daugiau dėmesio skirti pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams, stiprinti globalų bendradarbiavimą ir akcentuoti profesionalią lyderystę bei ekspertizę.
„Žvelgiant į priekį, kol koronavirusas nebus išnaikintas globaliai, jis visada gali sugrįžti ar net tapti sezoniniu protrūkiu. Jei greitu metu nebus surastas efektyvus gydymo būdas, visos valstybės susidurs su pasirinkimu tarp visiško atsitvėrimo ir būtinybės rasti globalų atsaką. Pirmas scenarijus yra nerealistinis, tad natūralu būtų rinktis antrąjį variantą. Tačiau tam reikėtų tam tikro laipsnio globalios lyderystės ir bendradarbiavimo, ko dabar skaudžiai trūksta. G20 šiuo metu pirmininkauja Saudo Arabija, kuri yra įsivėlusi į vidinius ir išorinius ginčus, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas daugiašalį veikimą atmetė nuo pat pradžių“, – rašo R. G. Rajanas.
Jo teigimu, šiandien vyriausybės, kurios buvo apleidusios pasirengimo stichinėms nelaimėms agentūras ir išankstinio perspėjimo protokolus, jau pagaliau suvokia, kad joms vis tik reikia profesionalų ir ekspertų. COVID-19, rašo jis, greitai atskleidė mėgėjiškumą ir nekompetenciją. „Jei profesionalams bus leista atlikti savo darbą, tai jie dar gali atkurti bent dalį viešojo pasitikėjimo elitu“, – teigia analitikas.
Be to, anot jo, išsivysčiusiose valstybėse pandemija greitai atskleis, kokia gausybė žmonių buvo nustumti į prekariatą per pastaruosius metus. Jiems būtina parodyti dėmesį, nes, pasak R. G. Rajano, pagal apibrėžimą prekariato nariams stinga įgūdžių ar švietimo, kad užsitikrintų stabilius darbus ir pragyvenimą, dėl to jie neturi didelio indėlio sistemoje. Finansinė parama jiems pasiųstų ženklą, kad sistemai jie vis dar rūpi. Tačiau, jo nuomone, prireiks ir daugiau indėlio siekiant išplėsti socialinės apsaugos tinklą ir suteikti naujas galimybes ekonomiškai marginalizuotiesiems.
Apibendrindamas jis teigia, kad kol kas populistinės jėgos naudojosi prekariato situacija, tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo pažadų net ir ten, kur paėmė valdžią. Klausimas, ar situaciją pakeisti sugebės ekspertus į pagalbą pasitelkusios vyriausybės.
