Kas paskatino perfrazuoti „Kas sėja vėją, pjaus audrą.“(Oz 8,7). Ogi stebima situacija švietime, bent jau bendrajame ugdyme: kalbėjimas bendromis frazėmis arba puse lūpų, darbų dubliavimas, realios situacijos nežinojimas, etc.
Keletas minčių. Dvi savaitės atostogų mokiniams gal toje situacijoje buvo nei blogas, nei geras ŠMSM sprendimas. Visgi ŠMSM ministras 2020 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-366 „Dėl situacijos, susijusios su koronavirusu“ nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 27 d. „mokyklų, švietimo pagalbos įstaigų, kitų švietimo teikėjų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, savininkai (juridinio asmens dalyvių susirinkimai), vadovai, laisvieji mokytojai privalomai neorganizuoja mokiniams ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo.“
Kaip elgėsi bendrojo ugdymo mokyklos? Ogi įvairiai – vienų mokiniai atostogavo, kitos dirbo, kitos dalį to laiko nuotoliniu būdu organizavo mokymą/si. Taigi, buvo galimybė įvairioms sprendimų alternatyvoms. Bet ŠMSM nurodymas visa aprėptimi nebuvo vykdomas. Tai, manau, edukaciniu požiūriu nei gerai, nei blogai, bet jau siunčiamas švietimo bendruomenei ir visai visuomenei stiprus signalas apie tai, kad ŠMSM ir jai pavaldžios institucijos nežino apie mokyklų ir atskirų mokytojų realias galimybes, nemąsto apie galimas alternatyvas, o savivaldybių bei mokyklų vadovai, švelniai tariant, demonstruoja atsargų požiūrį į ŠMSM sprendimus.
Ir kaip nebūsi atsargus ir sunerimęs, jei žinai, kad dalis mokytojų tokiu būdu nėra dar pasirengę dirbti, dalis vaikų neturi kompiuterių, planšečių (mobiliuosius telefonus, matyt, turi beveik visi), kai kurie neturi interneto prieigos arba ji labai ribota, kad šeimose neretai yra ne vienas vaikas ir nemaža dalis tėvų jau dirba nuotoliniu būdu, etc. Taigi akivaizdu, kad tie žadėti 35 tūkst. kompiuterių pagerins situaciją, bet ne tiek, kad būtų galima dirbti su vaikais visa aprėptimi (tiesos dėlei dera pasakyti, kad ir pati ŠMSM jų nesugebėjo įsigyti. Ačiū Prezidentūrai, E. Jakilaičiui, dr. V. Lašui ir kitiems už iniciatyvą).
Ir kaip nebūsi atsargus ir sunerimęs, jei žinai, kad dalis mokytojų tokiu būdu nėra dar pasirengę dirbti, dalis vaikų neturi kompiuterių, planšečių (mobiliuosius telefonus, matyt, turi beveik visi), kai kurie neturi interneto prieigos arba ji labai ribota, kad šeimose neretai yra ne vienas vaikas ir nemaža dalis tėvų jau dirba nuotoliniu būdu, etc.
Mokyklų vadovai ir mokytojai (nežinau, ar visi) elgiasi atsakingai – mokytojai puolė mokytis dirbti nuotoliniu būdu, vadovai aiškintis realią situaciją dėl mokinių galimybių dalyvauti tokios formos mokyme/si. Tai rekomendavo ir Ministro įsakymas „Dėl rekomendacijų dėl ugdymo proceso organizavimo nuotoliniu būdu patvirtinimo“(2020 03 16):
„6. Siekiant pasirengti ugdymo procesą organizuoti nuotoliniu būdu, mokykla privalo: 6.1. įsivertinti mokyklos pasirengimą dirbti nuotoliniu būdu: technologines galimybes, turimas skaitmenines priemones, mokytojų kompetenciją, mokinių amžių ir jų aplinkos socialinę ekonominę padėtį. Mokykla turėtų pasirinkti tokią nuotolinio mokymosi aplinką, kuri užtikrintų ne tik skaitmeninio ugdymo turinio pasiekiamumą, bet ir bendravimą bei bendradarbiavimą ugdymo proceso metu realiuoju (sinchroniniu) ir/ar nerealiuoju (asinchroniniu) laiku.“ Šitą punktą mokykla, pasitelkusi bendruomenę, galbūt dar sugebės kaip nors įvykdyti, bet jau kitą vargiai. Juk reikalaujama „įvertinti, ar visi mokiniai gali turėti prieigą prie pasirinktos programinės ar skaitmeninės įrangos mokymuisi nuotoliniu būdu, todėl mokykloje reikia susitarti dėl galimų šios problemos sprendimo būdų. Siūloma, kad mokykla mokiniui, kurio šeima yra socialiai pažeidžiama ir neturi galimybės vaiko aprūpinti nuotoliniam mokymuisi reikalingomis priemonėmis, sudarytų galimybę jam namuose naudotis mokyklos kompiuteriu, planšete ar mobiliuoju telefonu arba nupirktų jų papildomai, kartu aprūpinant ir internetiniu ryšiu, pvz., mobiliojo ryšio kortelę su mobiliais duomenims.“
Jau perskaičius šias rekomendacijas, aiškėja, kad ne visos mokyklos galės tai padaryti. Tiesiog nėra tokių išteklių ir, deja, ne visada yra ko paprašyti. Bet atsakingi vadovai, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai rinko duomenis, bendravo su tėveliais, modeliavo ugdymo plano įgyvendinimo galimybes, ypač tvarkaraščius, kad vaikai galėtų dalyvauti nuotoliniame mokyme/si. Ir štai, pasirodo, buvo VESOC ( Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro) vadovo sprendimas (2020-03-12 Nr. V-343) dėl koronaviruso (COVID - 19) valdymo priemonių ir nurodyta atlikti Bendrojo ugdymo mokyklų apklausą apie pasirengimą organizuoti ugdymą nuotoliniu būdu. Tai kodėl nebuvo iškart nukreipiama būtent į šitą apklausą, o pradėta reikalauti, kai nemažai mokyklų jau buvo atlikę tėvų apklausą? Juk tik kovo 21 d. iš ŠMSM atėjo toks prašymas. Ar tai (ne)sąmoningas nesusigaudymas, vadybinių kompetencijų stoka? Nežinau, bet tai didina sumaištį ir nepasitikėjimą ŠMSM ir jai pavaldžiomis institucijomis.
Visgi dera pripažinti, kad ta švietimo biurokratinė mašina, atitrūkusi nuo realybės, girgžda, byra, o tada ir jos brėžiama judėjimo trajektorija bei kuriama navigacinė sistema dažnokai gali galynėtis su oro pilimis, o kiti, realiau matantys situaciją, tapti don kichotais ir dar bandyti galynėtis su vėjo malūnais, jei Dulsinėja iš Toboso yra švietimas.
Ir ne tik tai. Nuotoliniu būdu mokymo/si organizavimas susijęs ne tik su techniniais klausimais (didelė tikimybė, kad kovo 30 d. dešimtims tūkstančių pasijungus mokytis internetu, strigs internetas, lūš serveriai ir pan.). Be to, nepamirškime, kad, pasak pradinių klasių mokytojų, kai kuriems vaikučiams dar sudėtinga naudotis kompiuteriu ar planšete (ne visi vaikai namuose turėjo tokias galimybes). O kaip turinio klausimas? Tikrai neišspręstas. Ir ne todėl, kad to nebando daryti tam tikros institucijos – Vytauto Didžiojo universitetas deda dideles pastangas, mokyklos, mokytojai, dėstytojai tarpusavyje dalijasi informacija, etc.
Bet nėra normalaus koordinavimo. Juk galima sutelkti mokytojų grupę ir paprašyti jų parengti pamokas. Pavyzdžiui, 20 matematikų, pasiskirstę po du, tikrai parengs 20 pamokų, yra puikių lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos ir kitų dalykų mokytojų. Kas juos telkia? Nėra lyderio – kalbėtojų, įsakymų, nurodymų rašytojų ir pan. yra, bet LYDERIO nėra. O juk galima panaudoti įvairias galimybes: skaitmeninę televiziją, „Youtube“ (informacija pasiektų daugybę mokinių ir mokytojų) ir kitas. Be abejonės, stengiamasi daryti, bet ar operatyviai ir tikslingai bandoma suvaldyti situaciją? Tikrai ne, o tokiais svarbiais klausimais kaip valstybiniai brandos egzaminai (VBE) neaiškiai kalbėti visiškas nesusipratimas. Jei yra kokie scenarijai, juos visuomenė turi žinoti – tai susiję jau ir su tolesniu abiturientų gyvenimu (tiesą pasakius, su kai kuriais kolegomis VBE bandome modeliuoti, bet, matyt, tokios pagalbos visažiniams nereikia). Dera pažymėti, kad kai kurie testai atšaukti, o ar nėra dabar proga juos panaudoti ne tikrinimui (kontrolei), o mokinių programos įsisavinimo pasitikrinimui ir refleksijai? Juk mokslininkų tyrimai rodo, kad mokymasis iš savo patirties vaikui būtų svarbus. Jis mokytųsi iš savo atlikto testo.
Daug neaiškumų – valstybiniu lygiu dar negirdėjau apie pagalbą tautinių mažumų mokyklų mokiniams, mokymosi sunkumų turintiems vaikams ir pan. Tiek to, pačios mokyklos daug ką spręs, padarys, etc. O ir daugelis tėvų yra atsakingi ir padės vaikams mokytis nuotoliniu būdu. Tik kokia kaina? Juk galima tos sumaišties išvengti. Tereikia į pagalbą pasikviesti ne atitrūkusius nuo realios situacijos, o gebančius ją modeliuoti ir spręsti.
Juk nestandartinių sprendimų priėmimas nestandartinėse situacijose ir parodo žmogaus kūrybiškumą, o jei dar tai susieta su tikru profesionalumu, tai variantų atsiras ne vienas ir ne du. Visgi dera pripažinti, kad ta švietimo biurokratinė mašina, atitrūkusi nuo realybės, girgžda, byra, o tada ir jos brėžiama judėjimo trajektorija bei kuriama navigacinė sistema dažnokai gali galynėtis su oro pilimis, o kiti, realiau matantys situaciją, tapti don kichotais ir dar bandyti galynėtis su vėjo malūnais, jei Dulsinėja iš Toboso yra švietimas.
