Nuomonės

2020.03.24 15:56

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Mes vėluojam. Mažiausiai 4 savaites

Ramunė Sotvarė-Šemetienė 2020.03.24 15:56

Lietuva buvo geresnėje starto pozicijoje. Bet nespėjo. Praleido geriausią laiką, o reikalai buvo tvarkomi maždaug taip, kaip Kinijoje užkrato gimimo stadijoje.

Delsusi mėnesį Kinija pranešė apie plintančią infekciją tik paskutinę anų metų dieną. Pranešė raminančiai. Melavo. Lygiai kaip vyriausiuoju krizės valdytoju tapęs Aurelijus Veryga tyrimų algoritmu dangstė faktą – Lietuva negali daryti tiek, kiek reikia, nes neturi kuo. Nenupirko. Nespėjo. Nesuprato. Mėginiai pagaliau atvyko. Mėnesiu per vėlai.

Kinija iš pasaulio taip pat pavogė tik…vieną mėnesį. Per tą laiką bent 7 mln. Uhano gyventojų eksportavo užkratą.

Lygiai taip, kaip mūsų parvykėliai. Iki šiol siautėjantys „šarikovai“ be smegenų. Skirtumas tik toks, kad Uhano keliautojai nežinojo, o šiems – toliau kojos nesimato.

Aliarmas pasaulyje nuskambėjo sausio 31-ąją. Nuskambėjo garsiai. Bet per vėlai. Virusas jau buvo įsiveisęs 26 valstybėse. Pandemija įgavo greitį.

Lietuva tuomet dar buvo saugi. Ir kur čia. Karantinas – tik po pusantro mėnesio. Per tą laiką susirgo pietų Europa. Informacija liejosi per kraštus. Europos Sąjunga skelbė bendrą konkursą medicinos priemonėms – Lietuva jį pramiegojo. Laiko buvo, bet nebuvo smegenų.

Koronavirusas čia pasirodė vasario pabaigoje, bet tik kovo antrą savaitę pagalvota: gal reikia tikrinti oro uostuose?

Viruso istorija vienareikšmė: didžiausias pavojus – jo importas, keliavimas, o išsigelbėjimas – testavimas, izoliavimas, medikų apsauga. Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja tai patvirtino praktika.

Tai buvo aišku vasario viduryje. Bet tik vakar nuspręsta, jog namo iš sergančio pasaulio parvežami žmonės turi būti privalomai izoliuojami. Pusantro mėnesio per vėlai.

Visiška saviizoliacija iš principo yra neįmanoma – žmonėms reikia bent jau maisto. Tie tūkstančiai, kurie dar parvyks, turi privalomai atsidurti viešbučiuose ar sanatorijose su aprūpinimu. Ar pasirašyti griežtą dokumentą nekelti kojos niekur. Tai esminis žingsnis, suvaldant pandemiją, tuo pačiu ir reali parama žlungančiam šio sektoriaus verslui.

Iki šiol mes tik bėgom paskui virusą. Krinta ligoninės, sveikatos centrai, medikai. Laikas palaidot iliuzijas. Nesuvaldėm. Auksinis laikas prarastas.

Žmogaus teisės? Rimtas klausimas. Bet šiandien aktualus tik jeigu nepasitiki savo piliečiais.

Iki šiol mes tik bėgom paskui virusą. Krinta ligoninės, sveikatos centrai, medikai. Laikas palaidot iliuzijas. Nesuvaldėm. Auksinis laikas prarastas. Ir galvoti penkis žingsnius į priekį. Na, bent tris. Ar nors du.

Karas dėl medicinos išteklių pasaulyje tik prasideda. Kasdien bus sunkiau ir pirkti, ir gabenti. Apgailėtina, kad mūsų biotechnologijų įmonės, fabrikai, siuvyklos taip ilgai nebuvo sutelkti dirbti krizei. O tai, kad medikai fronto liniją laiko beveik nuogi, yra nusikaltimas.

Apgailėtini bandymai persekioti ar revizuoti privačias iniciatyvas. Šiandien būtent jos gelbsti ir dengia valdžios klaidas.

Jeigu nors vienas savanoriavęs ar dirbęs šiai krizei bus nubaustas, tai mes nebeturim valstybės.

Jau šiandien reikia galvoti, kas bus, jeigu sienos užsidarys visiškai. Maisto karas nykesnis už bet kurį kitą.

Iki šiol nieko negirdėti apie testus imunitetui prieš koronavirusą nustatyti. Daugybė žmonių gali persirgti be simptomų. Daugės pasveikusių. Tai – atspari armija, galinti be kaukių ir be baimės eiti visur. Jos reikės gal po trijų mėnesių, o gal – po savaitės.

Ir jau laikas nustoti kartoti, kad didžiausi pavojai kyla vyresniems. Tai – iliuzija, kuri klaidina. Labiausiai rizikuoja tie, kuriems „ne dzin“. Veikiantys, jauni.

Vyksta lenktynės su laiku. Mes vėluojam. Mažiausiai 4 savaites. O tai reiškia, kad reikia pertvarkyti epidemijos valdymą. Šiandien.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ