Nuomonės

2020.04.10 15:46

Donatas Puslys. Krizės metu reikia ne tik „Maro“, bet ir stebuklinių pasakų

Donatas Puslys, Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas2020.04.10 15:46

Nenuostabu, kad mūsų skaitymo įpročiai atspindi ne tik mūsų pomėgius ir interesus, bet ir laikmečio dvasią bei aktualijas. Tuo metu, kai vis garsiau imta kalbėti apie liberaliosios demokratijos krizę, kylantį populizmo, autoritarizmo pavojų, vadinamosios „post truth“ – eros po tiesos – gimimą, vėl išpopuliarėjo George‘o Orwello 1984 ir „Gyvulių ūkis“.

Žiniasklaidoje ir kitur viešojoje erdvėje netrūko diskusijų dėl to, kuri distopija – jau minėtieji 1984 ar Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ – geriau atspindi mūsų laikmetį. O gal tokia knyga vis tik yra Ray Bradburry „4510 Farenheito“, pasakojanti apie tai, kaip cenzūra yra įvedama įgudusių manipuliatorių, išnaudojančių susipriešinusias mažumas, kurios reikalauja viena kitą užtildyti?

Tad nieko keisto, kad pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai vėl buvo grįžta ne tik prie jau minėtų distopijų, bet ir tokios klasikos kaip Alberto Camus „Maras“. Kaip kad liudijo pelėkautų link bėganti pelė iš Franzo Kafkos trumpos istorijos, pasaulis kasdien tampa vis mažesnis ir mažesnis. Tad ir mes, ne savo noru įstrigę šios niūrios situacijos spąstuose, griebiamės to šiaudo, kuris mums padeda geriau suvokti šiandieną, privertusią atidėti ar net sudaužiusią kurtus ateities planus, įnešusią tiek nežinomybės ir nerimo dėl rytojaus.

Makbetas ar Hobitas?

Tikrai neraginu neskaityti A. Camus. Veikiau užduodu klausimą, ar šiandieninę situaciją mums paaiškina tik „Maras“ ir distopijos, ar vis tik turime ko pasimokyti, kad ir pavyzdžiui, iš stebuklinių pasakų?

Taip, šiandien gali kilti pagunda pasiduoti Makbeto nevilčiai, skelbiančiai kad:

„Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos

Link nužymėtos kiekvienam ribos,

Ir saulė, kurie šviečia mums, bepročiams,

Tik rodo kelią nebūties tamson.

Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže!

Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis,

Tai komediantas, kuris jam skirtą laiką

Papostringauja scenoj, pasimaivo,

Nueina ir nutyla amžinai,

Tai idioto pasaka triukšminga,

Neturinti prasmės.“

[Williamas Shakesepeare‘as „Makbetas“, vertė Aleksys Churginas]

Dar sugrįšime prie šių Makbeto žodžių. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį siūlo hobitai iš J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovo“. Jų pasirinkimą geriausiai įkūnija ši Jono Strielkūno versta daina:

„Vingiuoja kelias vis toliau

Nuo durų, kur jis prasidėjęs.

Rods, jau ilgai juo keliavau,

Bet, kol galiu, neliausiu ėjęs.

Žengiu su kasdienos našta,

Kol susilies į kelią didį

Šimtai kelių. O kas tada?

To nieks negali pasakyti.“

Tai dvi visiškai priešingos pozicijos. Viena, kuri regi dabartį kaip visiškai beprasmę, o dėl to ir rytojų kaip prarandantį bet kokią reikšmę. Ir kita, kuri kalba apie rytojų kaip iššūkį, kaip nuotykį, kurį dera pasitikti atsakingai. Teigiu, kad pasaulyje, kuriame kyla noras pasiduoti Makbeto filosofijai, stebuklinės pasakos gali suteikti ne tik laikiną pabėgimą nuo negandų, tačiau ir jėgos bei įkvėpimo kaip hobitams tęsti kelionę ir pasitikti rytojų. Tai, į kokį pasakojimą sudėsime šiandienos įvykius, yra labai svarbu.

Esame istorijų pasakotojai. Tačiau kokių?

Kaip savo naujausioje knygoje „Moralė“ rašo buvęs Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas, istorijų pasakojimas yra be galo reikšmingas mums kaip prasmės ieškantiems gyvūnams. Jis cituoja literatūros tyrinėtoją Barbarą Hardy, anot kurios, „mes sapnuojame pasakojimais, mes svajojame pasakojimais, prisimename, laukiame, viliamės, netenkame vilties, tikime, abejojame, planuojame, perplanuojame, kritikuojame, kuriame, liežuvaujame, mokomės, neapkenčiame ir mylime pasakojimais.“ Tad žmogus savo esme yra istorijas pasakojantis padaras.

Anot rabino, didžiąja dalimi mes esame tai, ką pasakojame apie save, o tai reiškia, kad mes esame nesibaigiančiame kūrybiniame procese. Tiesa, tai nereiškia, kad tie pasakojimai gimsta tuščioje vietoje. Mūsų kasdienis gyvenimas, mūsų kultūra, mūsų tikėjimas formuoja tuos pasakojimus, kurie savo ruožtu po to keičia mūsų gyvenimus.

Kalbėdamas apie pasakojimą kaip prasmės paieškos būdą, J. Sacksas išskiria tris jo rūšis. Visų pirma pagoniškos kultūros, anot jo, prasmę patiria kaip likimą. Tuo tarpu tokios monoteistinės kultūros kaip judaizmas, krikščionybė ar islamas patiria prasmę kaip tikėjimą. Galiausiai postmoderni kultūra prasmę atmeta kaip visišką fikciją. Fikciją, kuri neatspindi jokios tikrovės anapus savęs, todėl gali žmogui suteikti tik laikiną pabėgimą, prasiblaškymą, tačiau ne pasaulio pažinimą ir prasmės pajautimą. Pirmuoju atveju susiduriame su situacija, kai asmuo tėra tik žaislas likimo žabangose ir geriausiu atveju tegali prisitaikyti prie pasaulio, bet ne jį keisti, trečiuoju atveju girdime jau cituotų Makbeto žodžių aidą, bylojantį apie gyvenimą tik kaip apie triukšmingą idioto pasaką.

Ir tik antruoju atveju, kai pasaulis patiriamas kaip tikėjimas, žmogus gali lemti, keisti. Čia jis iš tiesų yra laisvas, nes, kaip dainavo hobitai, nieks negali pasakyti, kas toliau laukia kelyje. Tačiau būtent iš šios laisvės kyla ir atsakomybė suvokiant, kad mūsų apsisprendimai gali keisti situaciją į gera ar į bloga. Judėjo-krikščoniška civilizacija su savo samprata apie laiką kaip apie paskatą augimui, pokyčiui, atradimui, susitikimui ir atpirkimui, anot J. Sackso, dovanojo pasauliui pasakojimą apie kančios atpirkimą. Šis pasakojimas neleidžia pasiduoti nevilčiai ir liūdnos pabaigos laukimui bylodamas apie tai, kad mums iš tiesų gali nutikti blogi dalykai, tačiau iš jų gali gimti geros pasekmės. Mano kančia yra atperkama, nes toliau keliaudamas aš mokausi, augu, tvirtėju kūnu ir dvasia.

Ši filosofija skatina žvelgti į rytdieną, o ne likti įkalintam praeities, ji ragina klausti, ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip, o ne kas kaltas, kad visa tai nutiko.

Kelionės draugas ir pasakų kurstomas nepasitenkinimas

Apie tai pasakoja ir mano mėgstamiausia Hanso Christiano Anderseno pasaka „Kelionės draugas“. Prasidėjusi nuo to, kad vargšas Jonelis po tėvo mirties lieka pasaulyje vienas kaip pirštas, ji pasakoja apie nepalaužiamą jaunuolio dvasios stiprybę atremti gyvenimo negandas ir kelionėje kylančius iššūkius. Kelionė čia yra kaip simbolis noro nepasiduoti, troškimo pakeisti savo sunkią padėtį, o kartu ir padėti kitiems tikinti, kad už gera bus atsilyginta geru. Laiminga pabaiga, dovanojanti Joneliui meilę, šeimą, karalystę, yra simbolis to, kas galiausiai laukia tų, kurie ne tik nepraranda vilties dėl rytojaus, tačiau ir deda visas pastangas situacijai pakeisti.

Kaip bylojo „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius J.R.R. Tolkienas gera pasaka pagelbėja skaitytojui atsigauti, išgyti, iš naujo teisingai suvokti kasdienių, paprastų žmogaus gyvenimo ir tikrovės dėmenų prasmę. Be to, vykusi stebuklinė pasaka, jo teigimu, leidžia išsivaduoti iš riboto bei iškreipto tikrovės ir prasmės suvokimo. „Tai greičiau į laisvę išsiveržusio kalinio nei pasprukusio dezertyro patirtis“, – rašo jis. Taip J.R.R. Tolkienas atremia kaltinimus tų, kurie pasaką laiko tik pramanu, suteikiančiu laikiną pabėgimą iš pasaulio. Panašiai taip religiją kritikavo ir ją opiumu liaudžiai pavadinęs filosofas Karlas Marxas. Suprask, gal ir visai naudingas vaistas, tačiau visiškai negydantis ligos priežasties. J.R.R. Tolkienas su tuo nesutinka. Jis kalba apie tai, kad išsilaisvinę iš kalėjimo stebuklinės pasakos pagalba mes nenusigręžiame nuo pasaulio, tačiau pažvelgiame į jį ir savo misiją jame kitomis akimis.

Panašiai byloja ir žymus britų autorius Neilas Gaimanas, kurio teigimu rašytojai, o ypač tie, kurie rašo vaikams, turi įsipareigojimą skaitytojams rašyti tikrus dalykus. Šis įsipareigojimas yra ypatingai svarbus turint omenyje tai, kad rašytojai kuria istorijas apie žmones, kurie neegzistuoja, vietose, kurių iš tiesų nėra. Tačiau, pabrėžia rašytojas, tiesa glūdi ne tame, kas nutinka, o tame, kas yra pasakoma apie mus, kokie esame. „Grožinė literatūra yra melas, kuris iš tiesų pasako tiesą“, – konstatuoja N. Gaimanas.

Kalbėdamas apie grožinės literatūros ir pasakų naudą N. Gaimanas akcentuoja tai, kad ji ugdo empatiją. „Knyga paskatina tave kuriam laikui pabūti kitu, o grįžęs į savajį pasaulį tu jau būsi kažkiek pasikeitęs. Empatija yra įrankis burti žmones į grupes, leidžiančias mums veikti daugiau nei tik kaip savimi besirūpinančiais individais.“

Taip, tokia literatūra gali padėti atitrūkti nuo šio pasaulio ir tai, anot jo, tikrai nėra blogai, ypač jei esi atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje, su žmonėmis, kurie nelinki tau gero. Tokia literatūra atveria duris, parodo, kad anapus slenksčio esama šviesos, esama vietos, kur gali ne tik laikinai prisiglausti, tačiau galbūt ir atrasti ginklų, šarvų, kurios galėtumei parsigabenti atgalios į savo kalėjimą. Galbūt įgytos žinios, įgūdžiai ir įrankiai net padės išsivaduoti iš tikrųjų?

N. Gaimano teigimu, stebuklinės pasakos gali paskatinti nepasitenkinimą pasauliu, koks jis yra. Pasaulis neprivalo būti toks. Viskas gali būti kitaip. Pasakos gali parodyti kitokį pasaulį. Jos gali tave nuvesdinti ten, kur niekada nebuvai, o grįžęs iš ten jau ir pats nebebūsi toks, koks buvęs. „Nepasitenkinimas yra geras dalykas. Žmonės gali keisti ir pagerinti savo pasaulius, palikti juos geresnius“, – apibendrina rašytojas.

Ir taip pasakos šiai dienai gali būti aktualios lygiai taip pat kaip ir A. Camus „Maras“. Kai regiu pilietinėje visuomenėje gimstančias įvairias pagalbos iniciatyvas, girdžiu tikrai ne Makbeto skundą, o hobitų dainą, kviečiančią į kelią pakeisti pasaulio. O pakeisti jį galime ne tik prisidėdami prie šių iniciatyvų, tačiau ir daugeliu kitų būdų – nuo pagalbos kaimynystėje gyvenantiems senjorams iki sudrausminimo tų, kurie pastebėti nesilaikantys saviizoliacijos. Svarbu, kad patikėtume, jog viskas priklauso ne tik nuo tų, kurie yra galios pozicijoje ir kuriuos norisi komentuoti, kritikuoti, bet ir nuo mūsų mažų darbų. Svarbu, kad patikėtume, jog išbandymus siunčianti šiandiena gali subrandinti ir gerų vaisių rytojui. Juk visos tos iniciatyvos, visi artimo meilės darbai nėra tik vienkartinis ėjimas, o pilietinės visuomenės raumenų treniravimas. Krizė kažkada baigsis, o šių raumenų mums tikrai reikės, kad kartu išbristume iš jos sukeltų padarinių. Mums tikrai prireiks to pasakų kurstomo nepasitenkimo, atsakomybės priminimo, kad pakeistume šį pasaulį geresne kryptimi.

Taip pat skaitykite