Šiomis dienomis, jam apsilankius Amerikoje, užsienio spaudoje vėl daug kalbama apie V. Putiną. Tačiau mes šį kartą pakalbėkime apie jo žymiausiąjį pirmtaką J. Staliną. Visi žino, kad tai buvo gerokai nuožmesnis diktatorius už V. Putiną, tačiau mažai kas nutuokia apie J. Stalino aplink save suburtą nusikaltėlių gaują ir jos didžiulę reikšmę.
Apie tai kaip tik šį mėnesį išėjo nauja knyga. Ją parašė žymi istorikė Sheila Fitzpatrick, dėsčiusi Čikagos ir Sidnėjaus universitetuose, anksčiau paskelbusi XX-ojo a. Rusijos istorijos temomis kelias puikiai įvertintas knygas, įskaitant vieną apie Josifo Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą.
Tik ką Prinstono universiteto ir Melburno universiteto leidyklų bendrai išleistą paskutinę savo knygą istorikė pavadino „Žaidžiant Stalino komandoje: pavojingo gyvenimo sovietų politikoje metai“.
Su šia knyga verta susipažinti dėl to, kad joje slypi pamokos apie tai, kas gali dėtis Rusijoje po V. Putino.
Bet pirma pasižiūrėkime į knygos pradžią. Ji tokia:
„Kai Stalinas norėdavo laimėti laiko derybose su užsieniečiais, jis kartais mestelėdavo mintį, kad problema gali būti numatomam žingsniui gauti „politbiuro“ sutikimą. Užsieniečiai tai priimdavo kaip fikciją, nes diplomatai vadovaudavosi prielaida, be abejo, teisinga, jog galutinis sprendimas vis tiek ne kieno kito, o Stalino.
Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo tokio „politbiuro“, su kuriuo jis konsultuodavosi, ar tokios kolegų komandos, su kuria jis bendradarbiaudavo.
Taip, tokia komanda tikrai egzistavo. Ją sudarė apie 12 asmenų, be išimties vyrai. Ji susikūrė ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio vidury po Lenino mirties – ir kovojo, pirmiausia, su opozicijos komandomis, kurioms vadovavo Levas Trockis ir Grigorijus Zinovjevas, o paskui ji laikėsi išvien, su vienu kitu pasikeitimu, apie 30 metų.
Tuo būdu Stalino komanda parodė nuostabų, tarytum fenikso, gebėjimą išlikti gyvybei gresiančiose situacijose, kaip antai didžiųjų valymų siaubas, paskutiniųjų Stalino gyvenimo metų paranoja, postalininio pereinamojo laikotarpio grėsmės.
Trys pilni veiklos dešimtmečiai – tai ilgas laikas išlikti kartu bet kokioje politinėje sistemoje, netgi ne taip jau mirtinai pavojingame politiniame klimate kaip Sovietų Sąjunga Stalinio laikais. Komanda pagaliau išsiskirstė 1957-aisiais, kuomet vienas jos narys, Nikita Chruščiovas, pasidarė naujuoju vyriausiuoju vadu ir atsikratė visų kitų.“
„Aš naudoju žodį „komanda“ vadovaujančiai grupei aplink Staliną apibūdinti, – sako Sheila Fitzpatrick, – tačiau galimi ir kiti variantai. Galime ją pavadinti „šaika“ arba „gauja“, jeigu norime pabrėžti, kad jos veiksmai valdant šalį turėjo ryškų neteisėtumo atspalvį, dėl kurio jie iš esmės greičiau kriminaliniai negu valstybiniai.
Arba galima ją vadinti „politiniu biuru“, sutrumpintai – „politbiuru“, taigi komunistų partijos centro komiteto vykdomuoju organu, renkamu periodiškai vykusiuose partijos suvažiavimuose. Tai būtų iš dalies teisinga bent tuo atžvilgiu, kad komandos ir „politbiuro“ nariai dalinai sutapo, nors dėl Stalino teikiamos pirmenybės neformalioms darbo grupėms, jie niekada nebūdavo visiškai tie patys.
Arba galima komandą pavadinti „klika“, tai dar vienas neigiamas terminas sovietiniame diskurse. Kas mieliau ją vadintų „gauja“ ar viena kuria iš dar kitų alternatyvų – labai prašau.
Kiekvienu atveju, tai buvo kolektyvas, kurio nariai turėjo individualius įsipareigojimus, bet reguliariai susitikdavo kaip grupė. Juos vienijo lojalumas Stalinui ir taip pat vienų ištikimybė kitiems, bent jau pradžioje.
Susiformavusi tam, kad įveiktų kitas komandas, konkuruojančias dėl lyderystės Leninui mirus, po savo pergalės šioje kovoje Stalino komanda pakeitė funkciją – ji tapo tiesiog šalies valdove.
Kaip ir dauguma kitų komandų, ji turėjo kapitoną, Josifą Staliną. Šis turėjo didelį autoritetą kitiems žaidėjams, jį dar būtų galima apibūdinti ir kaip žaidžiantį trenerį. Stalino įgaliojimai praktikoje, nors tai raštiškai niekur neužfiksuota, apėmė politiškai lemiamą galią parinkti ir paleisti kitus komandos žaidėjus.
Ankstyvuoju laikotarpiu dauguma jų kreipdavosi į Staliną, taip pat ir į vienas kitą, įvardžiu „tu“. Pagal sutartą įpratimą, Stalinas buvo laikomas tik pirmuoju tarp lygiųjų. Tačiau realybėje tapo vis labiau akivaizdu, kad Stalino reikšmė ir galia kur kas didesnė. Po karo tik keli iš „senųjų krienų“ vis dar Staliną „tujino“.
„Šiaip jau tai buvo paties Stalino nustatyta ir apibrėžta gauja, „stalinskaja komanda“, kuri, kai tik jis 1953-iaisiais numirė, padarė tai, ko niekas iš jos nesitikėjo – ji veikė toliau kaip vadovybės komanda, tačiau tai darė jau be Stalino“, – rašo istorikė Sheila Fitzpatrick.
Beje, buvusi Sibiro tremtinė Elena Juciūtė savo 1974 m. Amerikoje išleistoje knygoje „Pėdos mirties zonoje“ rašė, kad net ir Lietuvoje, ką jau bekalbėti apie kitas komunistų užgrobtas šalis, Stalinui mirus buvo raudančių ir pro ašaras klausiančių, o kaip dabar be jo gyvensime.
Na, Tarybų Sąjunga dar ilgai – per ilgai – gyvavo be jo toliau.
O S. Fitzpatrick savo ruožtu tęsė, jog, nors Stalino laikais iš įpročio visos politinės iniciatyvos būdavo priskiriamos tiesiog vienam Stalinui, didelius indėlius išties duodavo ir kiti komandos nariai.
Vis dėlto Stalinas tikrai buvo niekieno nekvestionuojamas vyriausiasis lyderis, nors jis, kitaip nei jo amžininkai dučė Benito Mussolini ir fiureris Adolfas Hitleris, labiau mėgo veikti būtent drauge su jį supančia galingų figūrų grupe.
Tai buvo jam asmeniškai lojalūs vyrai, tačiau veikiantys kaip komanda. Jie nebuvo jam jokie varžovai, bet ir nebuvo kokios nors politinės menkystės ar vien lydintieji asmenys, kaip sekretoriai ar saugumiečiai. Jie dažnai labai sumaniai valdydavo svarbius sektorius, kaip antai ginkluotąsias pajėgas, geležinkelius, sunkiąją pramonę.
Bet per 30 metų komandos sudėtis keitėsi. Trys nariai (Sergėjus Kirovas, Valerijanas Kuibyševas, Sergo Ordžonikidzė) mirė ketvirtojo dešimtmečio vidury, o kitas (Michailas Kalininas) mirė tuoj po karo.
Keturi nauji žaidėjai (Andrėjus Ždanovas, Nikita Chručiovas, Georgijus Malenkovas ir Lavrenty Beria) į komandą įsijungė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Didieji valymai išplovė kai kuriuos mažiau svarbius narius, būtent tris dirbusius Ukrainoje (tai Stanislavas Kosioras, Vlasas Čubaras ir Pavelas Postyševas), o po karo Leningrado byla iš gyvenimo išbraukė greitai į viršų kilusį naujoką (Nikolajų Voznesenskį).
Tačiau centrinė grupė – Viačeslavas Molotovas, Lazaras Kaganovičius, Anastasas Mikojanas, Klimas Vorošilovas ir, iki 1952-ųjų, Andrėjus Andrėjevas – išliko nepajudinta. Tai šita grupė kartu su ketvirtojo dešimtmečio naujokais ir sudarė tą komandą („kolektyvinę vadovybę“), kuri sėkmingai perėmė valdžią po J. Stalino mirties.
Apie J. Stalino komandos tolesnį likimą ir ką iš to galima išmokti svarbaus šiandienai bei ateičiai pakalbėsime kitą kartą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
