Nuomonės

2020.03.21 09:00

Mykolas Drunga. Ką pandemija atnešė Amerikai?

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2020.03.21 09:00

Sakoma, kad klimato kaitą arba globalinį šilimą bent dalinai sukėlė žmogus. O kaip su koronaviruso liga? Tai aiškiai tik gamtos nelaimė, argi ne? Bent jau tol, kol dar netapo epidemija ar netgi pandemija, kurią platina žmonės, nesiėmę atsargumo priemonių iš nerūpestingumo ar iš (pradžioje gal ir pateisinamo) nežinojimo.

Tačiau padėjus į šalį klausimą, kas šią pandemiją sukėlė, nemažiau įdomu ir tai, kaip ji paveiks ir pakeis ją išgyvenusią visuomenę. Tuo susidomėjo žurnalistas ir leidėjas Robertas Merry, žurnale „American Conservative“ pasvarstęs, kokias reikšmingas pasekmes turėjo viena didelė stichijos nelaimė Jungtinėse Valstijose.

Būtent, „1927 m. galingoji Misisipė išsiliejo iš savo krantų ir pakilo taip aukštai kaip niekada anksčiau ir niekada po to. Nuo pietinio Ilinojaus iki pat Naujojo Orleano keliasdešimt tūkstančių kilometrų produktyvios žemės su tūkstančiais fermų ir šimtais miestelių atsidūrė po vandeniu.

Ilgainiui, aišku, vandenys atslūgo ir grįžo į natūralią savo vagą. Tačiau žmogiškos netektys ir finansinė naika dar ilgai buvo juntamos. Nei Misisipės slėnis, nei Amerika neliko tokie, kokie buvo“.

Toliau Robertas Merry cituoja 1997 m. išleistą Johno Barry knygą „Kylantys vandenys: didysis 1927 m. Misisipės potvynis ir kaip jis pakeitė Ameriką“.

„Iš pradžių potvynis privertė žmogų galinėtis su gamta, bet netrukus tai virto žmogaus kova su žmogumi. Juk potvynis su savimi atnešė ir audrą tarp žmonių. Kaktomuša susidūrė garbingumas ir pinigai, balta ir juoda, regioniniai ir nacionaliniai galios centrai. Šitie susidūrimai Ameriką nupurtė“.

Didžiojo Misisipės potvynio istoriją verta prisiminti dabartinio mūsų susijaudinimo dėl koronaviruso kontekste. Amerikiečiai šiandien norėtų sugrįžti prie tokių normalių laikų, kokius pažinojome prieš pasireiškiant virusui.

Tačiau Didysis Misisipės potvynis mums primena, kad gamta, kai ji rodo baimę sukeliančią savo galią neįprastu ir baisiu būdu, dažnai pakeičia istorijos kursą. Normalūs laikai, kurie krizės metu prisimenami, dažnai būna visam laikui dingę.

Pvz., Misisipės potvynis kaip niekada anksčiau vertė suabejoti tada vyravusiu įsitikinimu, jog centrinė valdžia neįpareigota tarnauti kaip pagrindinė pagalbos agentūra tiems, kurie dėl nelaimės neteko pajamų ir namų.

Šios dramos centre atsidūrė prekybos ministras Herbertas Hooveris, pasaulyje išgarsėjęs kaip vyras maitinęs Belgiją per pirmąjį pasaulinį karą ir tada maitinęs milijonus žmonių kaip Europos masinės gelbėjimo programos po karo vadovas.

Tai buvo garsiausias ir gerbiamiausias pasaulio inžinierius, su viena akimi žvelgiantis į būsimus JAV prezidento rinkimus.

Kaip pagrindinė figūra šalies gelbėjimo nuo potvynio pasekmių programoje, Hooveris laikėsi požiūrio, jog viską galima sutvarkyti tik privačiomis pastangomis ir lėšomis. Didelių valstybės iniciatyvų nereikia, juolab, kad joms nepritartų ir JAV tėvai steigėjai“.

Toliau Robertas Merry nurodė, kad panašaus požiūrio laikėsi ir ministro Hooverio viršininkas, prezidentas Calvinas Coolidge‘as, net atsisakęs asmeniškai aplankyti potvynio nuniokotas valstijas.

Panašiai galvojo ir dar ankstesnis prezidentas Groveris Clevelandas, vetavęs dešimties tūkstančių dolerių pagalbos paketą 1887 m. sausros aukoms Teksase tuo pagrindu, kad JAV konstitucijoje „nėra mandato federalinei valdžiai patenkinti geravališką karitatyvinį norą ir tam skirti viešųjų lėšų“.

Tačiau žmonių kančios potvynio zonoje keitė visuomenės nuostatas, o Hooverio susitelkimas į privačias iniciatyvas pasirodė nepakankamas reikiamai užduočiai atlikti.

Todėl greitai įsišaknijo mintis, kad valstybė ir jos centrinė vyriausybė vis dėlto turi atsakomybę rūpintis savo priblokštų piliečių gerove. Tai grindė kelią prezidento Franklino Roosevelto Naujajam kursui, kuriuo reikėjo pasukti, kai po kelerių metų didžioji depresija šaliai primetė visuotinį ekonominį koliapsą.

Visa tai privedė prie vieno iš didžiųjų politinių persigrupavimų šalies istorijoje. Ar koronavirusas gali sukelti panašią transformaciją mūsų laikais?

Pasak politinio žurnalisto Patricko Buchanano, virusas ko gero sukels „mirtiną smūgį“ tam, ką jis vadina „naująja pasaulio tvarka – tai po šaltojo karo prasidėjusi globalizacijos era su nykstančiomis valstybių sienomis ir didžiųjų valstybių tarpusavio priklausomybe.

Dabar, – pastebi jis, – prasideda kelionių ir turizmo varžymai, sienų stiprinimas ir susirūpinimas, kad naujai iškilusi priešininkė Kinija kontroliuoja daugelio produktų, reikalingų milijonų amerikiečių sveikatai ir kariniam pajėgumui, gamybą.

Ar ne tiesa, – klausia P. Buchananas, - jog padarėme istorinę klaidą, kai savo ekonominę nepriklausomybę tam, kad gautume mūsų gyvybei palaikyti būtinų gerybių, paaukojome šalims, niekada nebranginusioms Amerikos interesų?“. O D. Trumpo prezidentavimas atspindi faktą, jog prieš ketverius metus daugelis amerikiečių jautė, kad šalis, vadovaujama tuometinio elito, juda pavojinga kryptimi. Sienų klausimas tikriausia buvo pats pagrindinis jo iškilimo veiksnys.

Dabar valstybės skersai išilgai pasaulio priverstos naujai pabrėžti sienų apsaugą ir užtikrinti, kad jų vyriausybės planuose bei veiksmuose piliečiams būtų teikiama pirmenybė.

Sunku pasakyti, kokį paveldą koronavirusas paliks Amerikai ir visam pasauliui. Tačiau didžiojo 1927 m. Misisipės potvynio istorija sugestijuoja, kad nebegrįšime į tą seną pasaulį, kuriame gyvenome anksčiau, – rašė žurnale „American Conservative“ žurnalistas Robertas Merry.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.