Nuomonės

2020.03.21 12:04

„Vojaĝo“ – dramatiška ir aštri šeimos istorija

knygos ištrauka
Leidykla „Aukso žuvys“2020.03.21 12:04

Kurdama pirmąjį savo romaną, Rugilė Audenienė rėmėsi autentišku tetos dienoraščiu, išlikusiais senelio laiškais, šeimos pasakojimais ir įvairiais Šiaurės Lietuvos regiono žmonių atsiminimais.

Vojaĝo esperanto kalba reiškia „kelionė“. Šiame tikrais įvykiais paremtame romane pasakojama apie tris keliones.

Pirmoji – mergaitės, su mama besistengiančios išgyventi Antrąjį pasaulinį karą Kupiškio apylinkėse. Antroji – jos tėčio, išvežto į Vokietiją priverstinių darbų, o pasibaigus karui – į Kazachstano lagerius statyti Balchašo miesto. Trečioji kelionė – esperanto kalbos, kuri iš visuotinio taikos ir bendravimo tinklo tapo uždraustoji. Esperanto į gyvenimą besikabinantiems tėvui su dukra, keturiolika metų atskirtiems vienas nuo kito, yra siejanti vilties gija. Ar tėvui ir dukrai bus lemta susitikti? Ar šios šeimos gyvenimas sovietinėje sistemoje dar įmanomas?

„Vilniaus esperantininkai. Žymesnioji dalis, galima sakyti, visas branduolys, savo laiku tapo nacių siaubo aukomis. Kita gi dalis 1945 m. repatrijavosi arba supasyvėjo.“ (Užrašai iš Juozo Petrulio rankraščių fondo).

„Netiesa, kad galima užmiršti ką išmokus žmogui, kuris tebeturi sveiką sąmonę.“ (Iš Juozo Gaiduko laiško Juozui Petruliui).

Pateikiame ištrauką iš knygos:

Traukinys iš Subačiaus, 1942 m. birželis

Tą rytą šiek tiek užsigaišau savo užuoglaudoje, bandydamas kuo smulkiau sulankstyti laišką su esperanto žodžių pamokomis ir įgrūsti jį į tuščią kremo „Nivea“ indelį. Kalbos upokšnis jau virto vos įmatoma gysla, vokiečiai stengėsi jį išsausinti galutinai. Antanas iš Surdegio vos nesudegė užsimojęs statyti Šekspyro pjesę esperanto kalba. Atsipirko užrašų sunaikinimu baltaraiščių akivaizdoje. Nepaisant visko, esperanto žodžiai, nors su šiokiais tokiais sutrikimais, keliaudavo – vien mano ištikimasis „Wanderer“ jų perveždavo šimtus. Aš daug rašiau ir daug drebėdavau viduje, gabendamas, rodos, kiaurai deginančius žodžius, bet ilgainiui išmokau drebulį apmaldyti ir daryti, kas reikia. Truputį net užsimiršau, nes vokiška valdžia grąžino man ankstesnę darbo vietą banke, vėl turėjau nuolatinį traukinio bilietą ir reputaciją.

Laiškas pagaliau davėsi sugrūdamas į dėžutę. Pabaigiau paskutinį kavos gurkšnį, paskubomis sukimšau į savo amžinąjį odinį portfelį pietų sumuštinį su dešra ir plaktuką su keliais vinukais. Jau kurį laiką kliba ir atšoka bato kulnas, o batsiuvys dingęs. Man nepatogumas, patinsta kairė koja. Prieš išeidamas, dar nežinia kodėl, susiradau savo senąjį apsiaustą.

Maumedžių šakose pristrigo iš rūko pabirusių šviesos trupinių. Niūniavau po nosimi – vakar matėmės su Verute savo slaptoje vietoje, ji per bombardavimus spėjo išvesti miškan karvę, ten ir prabuvo. O štai dabar į rūku tapytą pievą, kol aš skaičiuoju maumedžio spyglius, bandelių pardavėjo žmona nešasi savo molbertą, kaip įprastai ketvirtadienį, pasistato ir nieko netapo, stovi ten valandą, dvi, vien lūpomis, be garso rėkia, kad neišbaidytų romiai rūke šnopuojančių karvių bandos. Jos vyrą policininkais besivadinančios uniformos išsivarė už miesto. Jos vyro kraujas pavirto medžių sula. Morkūniškyje aš pasivedžiau atokiau Verutę ir rėkiau jai: ar žmonės išprotėjo, kaip mūsų vaikas augs tarp tokių!? Rėkiau prie šulinio, ir ji patraukė mane už rankos – einam šalin, dar vandenį užnuodysi. Aš bijau dėl jos, pykstu, aš buvau susiruošęs ieškoti kaimyno, kuris vos jos nenušovė. Bet ji sunėrė rankas man ant kaklo, abu su žvėrimi nutykome.

Smulkaus kredito banko apsaugininkas slėpėsi šešėlyje, bandydamas išlaikyti liemene ir švarku pasipuošusio svarbaus žmogaus povyzą. Pavėlavau į darbą penkiolika minučių, bet reikalų nesusikaupė daugiau nei įprastai. Užėjo atsiimti indėlio pažįstamas notaras. Jis niekaip nebūtų galėjęs atsiplėšti nuo savo gyvenimo sienų, apkabinėtų fotografijoms iš neseniai pastatytos, pašventintos ir palaistintos Kupiškio geležinkelio stoties atidarymo. Stebėdami tas nuotraukas, svečiai iškart supranta, kad geras gyvenimas nesibaigė, nors dabar laikinai tapo normuojamas. Notaras buvo susijaudinęs, trūkčiojo nosimi kalbėdamas, kad laikraščiai nieko tikro nerašo, o jo dukros su žmona nesutinka laikinai pabūti pas gimines kaime. Kad ir išvažiuos – vokiečių uždėtos darbų prievolės net moksleiviams, neišsisuksi.

– Viską uždraudė – ir be paso iš namų išeiti, ir neapmokestintus šunis laikyti – viską! – įraudęs šluostėsi nosine veidą, tarsi mėgindamas nutrinti tų dienų nešvarumus.

Buvau įpratęs prie notaro jaudulių, todėl klausiausi puse ausies.

Vasaros diena tekėjo ramia srove, pro atvirus langus vidun lindo kepamų bandelių su cinamonu kvapai, kačių kniaukimas, vežimų ir autobusų ratų cypimas, seniai nesimačiusių moterų šūkčiojimai, šviežių lapų ir žiedų gaiva. Neiškenčiau ir dar prieš pietų pertrauką išsprūdau nusipirkti kelių bandelių. Portfelyje skylę baigė pradeginti neskaitomas Rilkės eilėraščių tomelis, norėjau kuo greičiau jį atsiversti.

Pertraukai jau visai baigiantis, į langą įsisuko skersvėjis, jam švelniai slystant stalu supratau, kad pastatas neįprastai tylus. O tada labai lėtai koridoriuje ima kalti žingsniai, ir pro duris kaip kulkos įvirsta trys baltaraiščiai, vieno ūgis sulig manimi: tai mano buvęs kaimynas vanagiškomis šiek tiek išsprogusiomis akimis ir neramiais pirštais, ir dar du.

– Einam, – šautuvu į duris parodė kaimynas, ir kažkodėl spėjau pagalvoti, kad ginklą jis laiko labai negrabiai. – Prisidarbavai čia, užteks.

Nugaron krėtė šalto prakaito kibirkštis: užrašai esperanto kalba „Nivea“ kremo indelyje!

– Yra įsakymas, – patikslino.

– Įsakymas kam? – pamėginau išpešti daugiau, apsiaustu pridengdamas kišenę, iš kurios ketinau išlupti tą apvalią dėželę.

– Tyliai! – ginklu į nugarą, velniai.

– Paskutinioji bus, – kažkuris nusižvengė.

– Man nelabai gerai... – užsikniaubiau ant stalo, per vieną sekundės dalį kremo indelį įridenau į viršutinį stalčių.

Prišoko, už pečių pakėlė, stuktelėjo į šonkaulius. Gaižiai, kaip šokiuose Rudiliuose. Dėl panelės.

Iš pagrindinės salės žmones tarsi vėjas išpūtęs, apsaugininkas, įsigraužęs kuo giliau į šešėlį, nepakėlė galvos.

Taip ir išėjome iš banko, nuo saulės buvo taip balta, kad ne iškart pastebėjau išbalusį vaistininko Liucijono veidą kitoje gatvės pusėje. Nežymiai kryptelėjau galvą banko pusėn – tikrai susipras apieškoti kabinetą ir perimti užrašus.

Žingsniavau pariesdamas koją, kad visai neatšoktų klibantis bato kulnas. Gatvėje stovėjo apšiuręs vežimas, palydovai pabaksnojo į jį lipti. Įsirangiau vidun, atsisėdau ant netvirtos per vidurį ištiestos lentos, įsikibau į portfelį ir apsiaustą, žvilgsniu įsikibau į šią gatvę, lietaus nuskalbtus ir saulės išblukintus namus. Norėjosi jiems išrėkti: kodėl dabar tylite, aš mačiau jūsų akis! Bet gerklę buvo užspaudęs kietas bejėgiškumo prieš didelį atsitiktinumą gumulas.

Vežimui pajudėjus, kratymas per grindinio akmenis išjudino sustirusį protą. Mano prižiūrėtojai, oriai sėdintys iš abiejų galų, žodžių nuotrupomis tarp savęs davė suprasti, kad galutinis kelionės tikslas – Kupiškio kalėjimas. Ten jau pereisiu vokiečių pareigūnų žinion. Bet iš vanagiškai alkano, tiksliai smeigiančio trijulės vado žvilgsnio, o ir iš žmonių pasakojimų, žinojau, kaip paprasta išsukti vežimą iš kelio, susirasti vietą, kur žolė aukšta ir krūmai veliasi palei griovius. Smilkiniuos sutiksėjo: „Bėgti!“, kraujo būgnai mušė laukinį ritmą, žvėris krūtinėje įsitempė.

– Ramiai pabūk, nusikalstamas elemente! – vanagiškojo šautuvo vamzdis naršė mano šonkaulius.

Apimtas įsiūčio ir nusivylimo padariau vienintelį dalyką, kuriuo tegalėjau išreikšti protestą: pasinaudojęs į duobę papuolusio rato krestelėjimu, įskridau jam tiesiai į siaurą, sausos neapykantos surakintą glėbį, taikydamas užploti portfeliu. Jis loštelėjo atgal:

– Smirdinti kiau..!

– Lenta kliba! – šūktelėjau, pirštu rodydamas į grindinį – gal nupils tiesiog dabar, nebereiks rūpintis ateitimi, nuo kurios skiriantys kilometrai vyniojasi aplink kaklą.

– Nu tai!? – sukrutėjo tas iš vežimo galo, kur sėdėjo arčiau manęs, jo veide vis pasirodydavo vilkas.

Vanagiškasis kirto man žvilgsniu, buvo matyti, kad turi kažką sumanęs ir valdosi neatsiteisti tuoj pat.

– Tai persėsk, – vyptelėjo. – O tu, – parodė vilkiškajam, – rimčiau pasaugok.

Tuoj buvau stumiamas ir traukiamas, kol atsidūriau vežimo gale. Saulė po truputį pradėjo kibti į pakaušį, smilkiniuos tvinksėjo, spengė, dūrė. Dar vietomis dairiausi krūmų, karštligiškai apmesdamas galimus ėjimus, bet pamažu visus atmesdamas nirau į atsiribojimo ramybę.

Artėjant prie Kupiškio, buvęs kaimynas atsisuko į vežimo galą.

– Pasakysiu, kaip bus. Šį tą apie tave turime. Užvešime pareigūnams, apiformins. Tada atiduos mums tvarkytis.

– Oficialių kaltinimų niekas nepareiškė, – neiškenčiau. – Per anksti nesidžiaukit.

– Būna, žmonės pasipasakoja. Rezidentas po komendanto valandos į pasimatymą išeina – va, ir susitinki, pasikalbi.

Žodžiai perliejo šaltu vandeniu – ar visas esperanto tinklas jau pavojuje? – ir iškart susipratęs apsimečiau, kad muistausi nutirpus kojai. Daugiau niekas nekalbėjo, aš skaičiavau tankesnius brūzgynus, rydamas nesamas seiles kaskart, kai prie jų nesustodavome. Gal tikrai iki Kupiškio veš.

Įvažiavus į Kupiškį, šautuvą nuo šonkaulių patraukė, bet vilkiškasis prisislinko arčiau – tvokstelėjo stipraus tabako, kavos, nuo vėjo ir saulės įdiržusio ploščiaus odos, prakaito gūsiu. Vanagiškasis buvo švarutis, baltais nagų pusmėnuliais, o šitas priminė būtybę, kuri nepasotinamai, atkakliai braižosi miškų ir miestų pakraščiais. Įsižiūrėjau atidžiau – saulėje vytintos odos rudumas, styrantys žilsvi plaukai kaip šviežias miežių laukas, piktas judesys gremžiant barzdą. Atgniaužiau delną ir įsispoksojau į grakštų, cigaretės cilindrą – kažkodėl prisiminiau, kaip su studijų bičiuliais plaukiojame kateriu Kaune, tokiu pat iki akių skausmo baltu. Vilkiškasis pasiraivė suplasnodamas ploščiaus skvernais, ir cigaretė dingo. Negali sakyti, kad žmonės į mus visai nežiūrėjo: einančios į parduotuvę moterys, autobuso keleiviai, ūkininkai nerangiuose į gatves įplaukiančiuose vežimuose, vaikas, svarinantis rankoje kuprinę su ką tik nutrūkusiu dirželiu, skalbėja, su bliūdu išėjusi išpilti pamuilių ir dabar spoksanti pro žydinčių alyvų krūmą, sparčiai su dokumentų segtuvu žingsniuojantis baltaraištis, šuniuką glėbyje laikantis vyras žilais antakiais – nuo tiesiai nepagaunamų žvilgsnių pažastis ėmė graužti prakaitas.

Prie pat stoties vežimą sustabdė, nukreipė į šalutinę gatvelę, kur buvo kraunami vagonai. Reikėjo laikytis tvarkos.

– Nu gyvatės, švicai, – kažką visai nesuprantamo burbtelėjo vanagiškasis, vangiai kraustydamasis iš vežimo.

Mane pavijo žingsniuoti priešais odinpaltį ir mostelėjo link stoties, už kurios jau buvo galima įžiūrėti ir kalėjimo plytų raudonį. Ėjo plačiais žingsniais, šauniai atkišęs baltu raiščiu apjuostą ranką. Tas sukrutino mano žvėries jauniklišką pasiutimą, atsitiesiau, pradėjau mosuoti portfeliu, tarsi būčiau ką tik išėjęs iš perkaitusio banko pastato į žydėjimo laisvę. Vilkiškasis palydovas prisiderino prie mano žingsnių, dilgtelėjo nustebimas.

Taip maloniai įžingsniavome į stotį – neatpažinau jos: eiles grubiai sukaltų gyvulinių vagonų kaip musės aptūpę žmonės, neprasibrausi pro lagaminus, ryšulius, su bloknotais visur puldinėja pareigūnai, rankos su iškeltais dokumentais, išstatinėti registracijos staliukai. Aš irgi buvau užregistruotas Arbeitsamte (nuo 1941 m. visose Lietuvos apygardose veikė vokiškieji Arbeitsamt – darbo įstaigos, kur buvo skirstomi priverstiniai darbai, registruojama, verbuojami žmonės priverstiniams darbams į Vokietiją), paskui banko valdyba parūpino pažymėjimą, kad ir taip dirbu ne mažiau kaip 48 valandas per savaitę, o dar, miela darbo komisija, esu pavyzdingai nepakeičiamas tarnautojas. Iš minios išsišokusi nutrinta beretė sutrikdė eilę. Pamačiau į ją palinkusį jauną veidą juodais kvadratiniais akinių rėmais. Karininkas ilgomis rankomis – ant kairės blykstelėjo laikrodis – žvilgtelėjo į jos dokumentus ir, vos stuktelėjęs į glėbyje suspaustą krepšį, nukreipė prie registracijos staliuko, kur pukšėjo greitraščio taip ir neįvaldęs žemesnio rango biurokratas. Kelis kitus kampuose besiblaškančius būsimus Reicho darbininkus lygiai tokiais pat tiksliais švelniais judesiais nukreipė į vagoną ar kitą eilę, o aš užsižiūrėjęs pagalvojau: mėgaujasi lyg žaistų nuobodoką teniso partiją.

Taip jau išėjo, kad užuot apėję lanku, praskirdami eilę įkritome į pačią tirštumą. Vanagiškasis prisiplojo prie manęs, čiupnojo pistoleto dėklą ir raukėsi, jei kas atsitrenkdavo į mūsų trijulę. Vilkiškasis skynėsi kelią su žvėrišku grakštumu, pernelyg užsižiopsojusiems palto skvernais mušdamas į blauzdas – palto gelmėse buvo įgulęs ginklas. Jis ir mane vairavo tais savo palto skvernais, nors teoriškai būrio vadas turėjo būti vanagiškasis.

– Stot! Kur vedate šį žmogų? – tikslus atmušimas, tikslus galvos pakreipimas ir tiksliai apskaičiuotas laikas klausimui.

Tiedu sustojo. Vanagiškasis tikrai nemokėjo vokiškai, o vilkiškasis... – akies kampu užgriebiau nežymų judesį, lyg atmuštų kamuoliuką.

– Išsivedė iš darbo Subačiuje, Smulkaus kredito banke. Dokumentų nerodė. Sakė, sušaudys be jokių apiformini... – vokiški sakiniai išskrido savaime.

– Tylėk, kiaulinas durniau! – vanagiškajam nepatiko įvykių eiga, stengėsi mane užstoti pečiais.

– Ne, – akiniai visai prie pat mūsų. – Dirbi banke, moki vokiškai, o jie – be dokumentų?

– Šešias kalbas, buhalteriją, žemėtvarką, raštvedybą, žemės ūkį, dirbau ligoninėje. Supyko, kad nusižiūrėtą panelę po šokti pavadinau. Neprofesionalu, – išbėriau savo gyvenimo santrauką anam, to mano gyvenimo griovėjui nuožmiai tylint.

– Pasą. Darbo pažymėjimą, – ištiesė ranką.

Vanagiškasis atgavo kalbos dovaną, lietuviškai ir vokiškai mėgindamas įsegti kitokį požiūrį – „pavojingas“, „komunistas“. Strėle nusmeigė supratimas – nieko jie apie mane neturi, net žodžio „esperanto“ nesusiprato pavartoti! Segiau portfelį kiek galėdamas greičiau, o vis tiek užtrukau tiek ilgai, kad jutau trūkinėjant savo paties nervus.

Patikrinęs dokumentus, karininkas stumtelėjo portfelį ir į jį įsikirtusį mane:

– Tenai, į eilę.

Tiems abiem pasakė:

– Laisvi. Jis naudingesnis darbams.

Vanagiškasis lyg ir bandė skėsti sparnus, bet vyresnysis suprato, kad teniso partija baigta, apsisuko skvernu plekštelėdamas bendrui į blauzdą, ir gal tik pasirodė, o gal iš tikrųjų man mirktelėjo.

Prekiniame vagone, į kurį buvau preciziškai įgrūstas po gero gabalo valandos, praleisto stovint eilėje, šutau kaip zrazas puode. Langelis viename gale, dar langeliais apsimetančios skylės šonuose. Ilgos lentos išilgai sienų, atstojančios suolus, apsėstos žmonių – kūnų gal dvidešimt, dar kokie dešimt sėdi susikišę ant kelių prikaltų prie grindų bulvių dėžių arba taip sau ant žemės, tvarkingai pasitiesę bulvių maišą. Kas liečiasi pečiais, o kas ir daugiau erdvės turi.

Traukiniuose žinias greičiau sugaudantys žmonės jau pranešinėjo savas versijas: iš Vilniaus judėsime link Berlyno arba Štuthofo, pakeliui dar bus stočių prie tirštesnių ūkiais vietovių, kur stinga darbo rankų. Žodžiai ėjo pro mano ausis kaip vanduo. Per šią keistą kelionę iš banko tarnautojo pasidariau nebežinia kuo, buvau alkanas, apkvaitęs nuo susiklosčiusių aplinkybių. Man vienu metu norėjosi juoktis užuodus – gal tik įsivaizduojant – prie stoties alsuojančių alyvų kvapo gūsį, norėjos kuo greičiau išlupti iš portfelio aptirpusį sumuštinį, kol riebalai neįsigėrė į pamušalą. Kažkuriuo metu supratau, kad vis dar laikau per ranką persvėręs ir prie šono neatlupamai prispaudęs savo apsiaustą – o juk nė velnio neatsimenu, ar išlaipintas iš vežimo jį apskritai nešiausi.

Taip įsigilinęs į savo padėtį nejutau, kaip kažkas stuktelėjo į petį – tik tuomet tarp bulvių dėžių įsitaisęs snausti, kepurę ant akių užsitraukęs ilgšis per trumpomis kelnėmis, su dirbtine lelija švarko atlape virto Antanu iš Surdegio, tiek pat nustebintu susitikimo, kiek ir aš pats.

– Juozas! Kaip laikotės sveikatoje, mano mielas viengungi? Ar Subačiaus bankas sugriuvo, kad gerą galvą jam atėmė? – net ir tokiomis aplinkybėmis linksmo liežuvio neatimsi. – Dėmesio, kolektyvas, šis žmogus su mumis statė pjesę Surdegio jaunimui esperanto kalba!

Vagono publika sužiuro palankiau, nors ne taip pat, kaip žiūrėjo į Antaną, aktorių, teatro vadovą ir šaunų vaikiną, kurį vokiečių kareiviai ir pareigūnai, atjungę telefono linijos atkarpą, kad apie vežimą perspėta darbo masė nebegalėtų ištekėti pro pirštus, iškrapštė tiesiai iš persirengimo kambario kluone – išvedė tais pačiais sceniniais rūbais.

– Šiaip tai aš vis praslysdavau – kam važiuot vokiečiui rugius pjaut, kai savi rankų nesulaukia, – prisipažino. – Dabar jau ką darysi, bent drapanas pasikeist duotų!

Vienas kitas nusijuokė, labai jau iškritęs iš šitos kompanijos Antanas, nors ne mažiau nei trys merginos, išsipuošusios baltomis suknelėmis, tarsi į bažnyčią susiruošusios – baltumas tvykstelėjo į akis, kai besirąžydamos nusimetė bulvių maišus, kuriais buvo apsiklosčiusios.

– Gal jums, tamsta Juozai, sakė, kiek ilgai reikės darbuotis? Mus ims keturiems mėnesiams, – susirūpino viena iš tų baltųjų.

– Į Karaliaučių pirmiausia veš, – paantrino jos draugė.

Reikalas pajudėjo nakčiai užgulus mūsų vagoną – pajudėjome. Jau buvau spėjęs atiduoti baltuolėms aptirpusį sumuštinį – jos, kaip ir Antanas, nieko neturėjo kelionei. Abu vyriškai nekreipėme dėmesio į erzėjančius skrandžius, surijome perpus vieną iš atlikusių mano bandelių ir smaginome publiką iš atminties cituodami Antano vaidintos pjesės gabalus esperanto kalba. Aptylame pasigirdus artėjantiems žingsniams ir vėl varydavome. Nuduodame, kad sėdime skaitykloje po esperantininkų arbatėlės ar laukiame pajudant traukinio iš Kauno, nuvargę po ekskursijos, o ten kažkas nutiko su bėgiais, teks užtrukti ilgiau, ponai, tuoj atneš kavos... Aš žinojau, kad Antanas ruošiasi bėgti – tiesiai nieko nesakė, užteko paskaičiuoti dažnus dirsčiojimus vagono gale išpjautos gamtinių reikalų skylės pusėn. Užtenka pažinti žmogų, kad iš judesių numatytum jo ėjimus arba būti atsidūrus arti savo paties pabaigos – visai kitaip regi aplinką.

Prabilo tik vagonui girgždžiai trūktelėjus pirmyn:

– Reikia skaičiuot kilometrus. Turėtume tikrai važiuot pro Tilžę, ten netoli mano teta gyvena.

Sukrutau svarstyti idėją:

– O kaip tu iš važiuojančio?.. Reikia sužinot, kur stos!

Mūsų visas planas nebuvo gudrus. Apkalbėję situaciją su bendrakelioniais, sudėliojome žinių mozaiką: kažkas yra girdėjęs, kad tikrai stabteli ir pereina į kitus bėgius, Antanas lįs pro skylę, paskui jį – viena iš baltuolių ir studentas, visą kelią keiksnojęs save už tai, kad grįžęs pas tėvus atostogų ir išsiruošęs pažvejoti, pamiršo priesaką be paso nė kojos už seniūnijos ribų.

Traukiniui dundant turėjome užsiėmimą pakaitomis prilipti prie langelių, pasidalinti spėjamų kilometrų skaičiumi. Vagonų gandai pasitaikė tikslūs: prieš Tilžę lėtinome ir sustojome laukti pakeičiant bėgių krypties. Turėjome kelias minutes pro skylę išgrūsti studentą, tada bulvių maišu apsigobusią, kad ne taip šviestų balta suknelė, merginą. Prieš lįsdamas Antanas keiktelėjo:

– Tas kelnes katinams suėst! Suplėšysiu, gausiu skūron nuo tetos!

Vagonas praplyšo slopinamais, susitaikymą nešančiais prunkščiojimais. Lįsti į skylę, kurią prieš tai visi bent kartą naudojome mažiesiems reikalams, buvo nepatogu, bet nė kiek ne šleikštu – net levituodami virš jos gražiai apsitaisę bulvių maišų uždangomis, stengėmės palaikyti švarą. Ir jei anksčiau būčiau nušiurpęs dėl negarbės atsidėti gamtiniams poreikiams kultūringos kompanijos akivaizdoje, laimėtas bilietas į kitą stotelę negu numatyta išmokė žiūrėti paprasčiau į kasdienius gyvenimo dalykus – bent jau kol kas.

Trijulė šliaužė nuo bėgių į krūmus, lydėjome juos prilipę prie langelių – ir nė šuo nesulojo, nors šunį šioje kelionėje jie turėjo. Sėkmė – iš dangaus nukritusi sėkmė, galvojau žiūrėdamas, kaip ilgos Antano kojos pranyksta lapų ir šakų raizgalynėje. Susikibusios už rankų, ant savo bulvių dėžių prisnūdo seserys – jaunesniajai Emilei vos šešiolika. Jų tėvai iš Leliukonių, įdiržę ūkininkai, gavę iš viršaičio pundą žydų drabužių su kraujo raštais, išpūtė akis: šito skalbimo ir už pinigus nebus. Viršaitis įniršęs areštavo abi dukras.

– Jei grįžtume, sakė, pačius išgrūs, – išspjovė žodžius Emilė su strėlės tiesumo kasa. – Tai mes ir negrįšim. Šis karas tikrai baigsis, palauksim.

Nuo Tilžės per Karaliaučių ir Marienburgą turėjome laiko pagalvoti apie Antano ir jo kompanionų kelionės vingius. Mūsų labai sumažėjo. Karaliaučiuje išvarė beveik visus, pasiliko mane, baltuoles, dar kelis žmones. Vilniuje gavau žadėtą vilnonę antklodę.

Išbaigėme mano vandenį gertuvėje, buvome persodinti į keleivinį traukinį, gavome po perlinių kruopų košės davinį, bulvienės su rūgštynėmis, stojome stotyje, turinčioje tualetus, paskui pušyne. Nebesisaugojau visa nugara atsiremti į dažų atplaišomis nuėjusias sienas – kas iš to, jei atvažiuosiu ir nesugadinęs to pusvilnės švarko. Prisislinkę prie skylių įkvėpti grynesnio oro, stebėjome tarp medžių rusvuojančius vokiškų namukų čerpių stogus.

– Man atrodo, važiuojame palei jūrą. Užuodžiu pušis! – dienai ritantis į popietės tingulį, atgijo viena iš baltuolių. – Kvepia įšilusiais sakais!

Išties oras, kuriuo alsavome, keitėsi, tarpais galėjau justi net saulės kepinamo smėlio kvapą, prasimušantį pro metalo, dūmų ir saulės blukinamo medžio gūsius. Užsimerkiu ir matau: štai, važiuoju su savo Verute ir Lionute į Palangą, traukinio palydovas sako, kuriose vietose būtinai reikia žiūrėti pro langą, ir atneša vandens, štai, mano dukra skundžiasi, kad dar neišmoko plaukti. Užsimerkiu ir matau save toje neįvykusioje gyvenimo atkarpoje. O kai atsimerkiau, jie plačiai atstūmė vagono duris, sakydami, kad tai galutinė stotis, ir išlaipino visus į gyvenimo kurortą.