Šiandien išgyvename ypatingą metą. Šių metų gavėnia yra ypatinga. Niekada, turbūt, tokios dar neturėjome. Matome, kad net didžiosios savaitės iškilmė Vatikane vyks be žmonių. Kartu mes keliaujame per Kristaus kančios ir prisikėlimo paslaptį.
Lietuvoje, kurioje Mišios taip pat yra transliuojamos, žmonės jungiasi prie virtualiųjų transliacijų. Štai šiandien evangelijoje girdime apie neregio pagydymą, kuomet Jėzus prisiliečia prie žmogaus, kuris neturi regėjimo dovanos, ir jam suteikia šią dovaną, kad jis galėtų pamatyti savo gyvenimą bei šalia esančius žmones.
Šis gavėnios laikas yra gera proga pamatyti ir įvertinti tai, ką turime. Pamatyti savo artimuosius žmones. Atkreipti savo mintis ir širdį ne tik į savo asmeninius poreikius, bet auginti meile ir kitus.
Prieš porą dienų iš vieno bičiulio gavau socialiniuose tinkluose publikuotą fotografiją, kurioje buvo užfiksuotas kunigas, „įlindęs“ į telefoną. Telefoną jis buvo pridėjęs prie pat savo akių, kažką bandė įžiūrėti. Iš pirmo žvilgsnio, gan kurioziškai atrodė ta nuotrauka. Tuomet aš pasidalinau mintimi, kad šis kunigas yra labai silpnai matantis, praktiškai beveik nebemato.
Tuomet visi socialiniai tinklai suskubo išimti tą nuotrauką. Kai kurių dalykų gyvenime mes labai dažnai nematome vidumi. Tiesiog pamatome išorę, ir iš karto vertiname. Gavėnia yra puikus metas, kada mes galime nesustoti ties išoriniu žmogumi, bet pamatyti savo širdį. Pamatyti kitų žmonių širdis. Paklausti, kodėl tiek daug dalykų mes nepastebime.
Norisi, kad tie sunkumai, ta gavėnia ir ta dykuma, į kurią Jėzus ėjo 40-mt dienų, kurioje mes dabar gyvename Lietuvoje, gyvendami karantino metu, toje vidinėje dykumoje, iš tikrųjų pagimdytų mumyse viltingą susitikimą, Velykų rytą, vienas kitam ir Dievui.
Dažnai mes sustojame tik prie išorinių dalykų ir praktikų: prie pasninko raidės, bet ne prie pasninko dvasios, prie dalykų, kuomet mes dalyvaujame mišiose ir galvojame, kad jos yra užskaitytos, susirenkame pliusus, prie piligriminių kelionių, kurios nepagimdo naujo santykio su kitu žmogumi ir su Dievu, bet tarsi uždedame pliusą, kad tai yra įvykdyta, tą vietą pamačiau.
Tegu tas ypatingas laikas, kuomet esame šaukiami susitelkti, padeda mums praregėti, kiek daug mes turime. Turime vienas kitą. Turime žmones, kuriuos galime mylėti, kuriais galime rūpintis. Turime žmones, kurie rūpinasi mumis, pas kuriuos mes visada galime sugrįžti.
Norisi, kad tie sunkumai, ta gavėnia ir ta dykuma, į kurią Jėzus ėjo 40-mt dienų, kurioje mes dabar gyvename Lietuvoje, gyvendami karantino metu, toje vidinėje dykumoje, iš tikrųjų pagimdytų mumyse viltingą susitikimą, Velykų rytą, vienas kitam ir Dievui. Kuomet visa tai praeis, norisi, kad gebėtume, užauginę savo širdį, pamatyti, kiek daug mes įveikėme kartu mylėdami.
Ačiū jums visiems, kurie ieško vienas kito širdies, kurie bando pamatyti ne tik išorinius veiksmus, bet suprasti ir jų priežastis, ir praregi ne dėl to, kad kažkada nematė, bet praregi tik dėl to, kad atsimerkia kito žmogaus gyvenimui ir poreikiams.
Brangus skaitytojau, brangus broli ir sesute, tegu Dievas laimina tavo širdį, apdovanoja viltimi. Matome Europos situaciją. Ji yra sudėtinga. Te Dievas padeda mums kitų žmonių gyvenimuose neieškoti problemų, atsikratyti kaltinimų kultūros. Te padeda mums ieškoti išeičių ir laiminimo kultūros. Šitą gavėnią mes galime įveikti ir iš jos pagimdyti, kartu su Kristumi, Velykų ryto šviesą.
Kuomet mes mylėsime vieni kitus, būsime vienybėje vieni su kitais, kuomet gebėsime žiūrėti ne tik į išorinius ženklus, kurie supa mus, vertindami ne tik žmonių elgesį, bet ir jų priežastis, kada išmoksime dėkoti, už tai, ką turime, o turime labai daug, kad turime vieni kitus, esame pats didžiausias turtas vienas kitam, susitelkimo, meilės, pasitikėjimo Dievu galia, aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas, kuris ieškosime Dievo, ieškosime vienas kito širdies, patirsime stebuklingą Velykų rytą ir išeisime iš tos dykumos, kurioje kartais gyvenimas mus atveda.
Ačiū jums visiems, kurie ieško vienas kito širdies, kurie bando pamatyti ne tik išorinius veiksmus, bet suprasti ir jų priežastis, ir praregi ne dėl to, kad kažkada nematė, bet praregi tik dėl to, kad atsimerkia kito žmogaus gyvenimui ir poreikiams. Atsimerkia kito žmogaus supratingumui. Tai yra ne tie, kurie kaltina kitus žmones, o tie, kurie pirmiausiai ieško išeičių gyvenime ir juos laimina.
Tegul prikelto Kristaus dvasia mums padeda keliauti per šią gavėnią ir veda mane ir jus į šventų Velykų rytą. Amen.
