Nuomonės

2020.03.20 10:13

Andrius Bielskis. Covid-19 ir Johnas Maynardas Keynesas

Andrius Bielskis 2020.03.20 10:13

Su COVID-19 į Lietuvą atėjo keinsistinė ekonominė politika. Iš esmės tai, ką dabar siūlo ir daro Vyriausybė, yra Johno Maynardo Keyneso suformuluota ekonominė doktrina. Tai nereiškia, kad finansų ministras Vilius Šapoka tapo Keyneso pasekėju.

Tikėtina, kad šį veiksmų planą Vyriausybė perėmė iš Euro grupės kolegų. Jos prezidento Mario Centeno teiginys, jog, kad ir kas atsitiktų, apsaugosime savo piliečius [nuo viruso sukeltų neigiamų ekonominių pasekmių], skamba viltingai.

Be abejo, kol kas tai tik žodžiai. Juolab, kad Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde kur kas mažiau entuziastinga tokių pareiškimų atžvilgiu. Atrodo, kad ji purtosi nuo būtinybės padėti viruso išsekintai Italijai.

Visgi, lyginant su 2008 metų ekonomine krize, Vyriausybės (o taip pat ir ekonomistų) nuomonė ir veiksmai yra gerokai pasikeitę. Šiandien jos žinia yra tokia: krizei artėjant būtina saugoti darbo vietas, solidarizuotis su dirbančiaisiais, skolintis pinigus ir juos panaudoti gelbėjant ekonomiką nuo nuosmukio. 2009 metais konservatorių-liberalų valdžios veiksmai buvo diametraliai priešingi. Tuomet valstybės skola taip pat buvo maža, tačiau Andriaus Kubiliaus vyriausybė apkarpė valstybės išlaidas. Ji sumažino pensijas, atlyginimus ir nukarpė viešojo sektoriaus paslaugas. Diržų veržimosi politika tik pagilino krizę, be to, buvo brangiai pasiskolinta iš privačių fondų.

Keynesistinės ekonomikos principas yra įsitikinimas, kad atėjus krizei reikia ne susiveržti diržus, bet skatinti ekonomiką fiskalinėmis priemonėmis. Negalima valstybės biudžeto traktuoti kaip šeimos biudžeto. Sveiko proto teiginys, jog krizei atėjus, sumažėjus įplaukoms, reikia sumažinti išlaidas (teiginys, kuris yra teisingas kalbant apie šeimos biudžetą), yra netaikytinas valstybėms. Nukarpius valstybės išlaidas, taikant diržų veržimo politiką krizė tik pagilės. Sumažės visuminė paklausa, o tai dar labiau sumažins per mokesčius ir kitą ekonominę veiklą surenkamus pinigus į valstybės biudžetą.

Iš tikrųjų, svarbiausia žinia šiandien yra solidarumas. Keinsistinė ekonomika žvelgia į krašto gerovę iš makro-lygio, o ne tik iš verslo savininko ar rinkos pasiūlos perspektyvos. Akivaizdu, kad valstybės parama silpniausiems yra labai svarbi ne tik dėl to, kad tai yra etiškai teisinga, bet ir dėl to, kad ji padės smulkiems verslams išgyventi, o tai sumažins viso krašto ūkio smukimą. Žinoma, svarbu, kad valstybės parama neteisingai nepasinaudotų stambieji verslai, kurie ir be jos gali išsilaikyti dėl didelių pelnų uždirbtų iki krizės.

Teisūs tie, kurie sako, kad kiekviena ekonominė krizė yra ypatinga. Krizės kyla dėl skirtingų priežasčių ir jos dažnai reikalauja skirtingų priemonių. Tačiau kapitalistinė rinkos ekonomika juda nuo vienos krizės prie kitos, todėl klausimas yra, kaip jas suvaldyti. Net jei nėra ir negali būti vieno atsakymo į visas ekonomines krizes, keinsizmas akcentuoja visuminės paklausos didinimą arba jo išlaikymą. Pastarasis neįmanomas atleidžiant darbuotojus, o sykiu būtinos viešos investicijos į krizės apimtą šalies ūkį.

Tad jeigu dabartinė valdžia sugebės išsaugoti smulkaus verslo ir dirbančiųjų pajamas, be to, apsaugos visuomenę nuo viruso plitimo, pasitikėjimas ja labai išaugs, o tai padės valdantiesiems rudenį rinkimų metu.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.