Nuomonės

2020.03.22 08:53

Lukas Urkis. Laiškas Lietuvai

Lukas Urkis2020.03.22 08:53

Prisėdu prie stalo savo kambaryje ir pradedu rašyti laišką. Stalas senas, klibantis, tamsiai rudo lako, dėmėtas – klasikinis sovietinis baldas. Po viena koja pakištas daug kartų perlenktas popieriaus lapas, kuris turėtų jį stabilizuoti. Stalas nėra rašomasis. Tikriausiai dėl to niekad ir nerašiau laiškų. Būkim atviri, nieko nerašiau, tik perrašinėjau, ir tai į „windowsus“.

Rašau laišką tau, Lietuva, nes atsirado laiko. Esu įkalintas namuose su savo močiute. Keistas jausmas: ką tik gyvenau gyvenimą, planavau, tikėjausi, ir staiga viskas sustojo. Dabar esu uždarytas dviejų kambarių bute su žmogumi, kuris žiūri visas žinias ir nuolat bamba, kad visi keliaujantys turčiai parvežė mums virusą ir kad visus reiktų uždaryti į kalėjimus. Susipažinsi dar su mano močiute, Lietuva, aš tau pažadu.

Viliuosi, kad nesupyksi, jeigu kreipsiuosi „tu“ – esame vienmečiai. Ir dar kaip. Aš gimiau 1990 m. kovo 11 d. kartu su dar pusantro šimto žmonių, tačiau niekada gyvenime nesutikau nė vieno iš jų. O gal ir sutikau. Būtų keista, jeigu klausčiau kiekvieno sutikto, kada jis gimė. Mažų mažiausiai keista. Rašau tau, Lietuva, kad apie mane pagaliau išgirstum, kad sužinotum apie žmogų, kuris kartu su tavim tą pačią dieną gimė. Įsivaizduoji? Iš visų dienų pasaulio istorijoje. Apie šią mums ypatingą dieną, Lietuva, savo laiškuose dar papasakosiu, tačiau pirmiau leisk prisistatyti.

Mano vardas Lukas. Populiariausias lietuviškas vyriškas vardas. Per gyvenimą buvo daugybė atvejų, kai susipažindamas su žmogumi tarsi pamėgdžiodavau jį: labas, Lukas. Ir tada aš: labas, Lukas. Ir jautiesi tas kelias sekundes kaip idiotas, kol susidėlioja viskas į savas vietas. Dažniausiai visur, kur esu, būna dar vienas Lukas, o mano klasėje vienu metu buvo net keturi. Dėl šios priežasties esu įpratęs, kad mane pavarde vadina.

Niekam per daug nerūpėjo, kur aš. Mama amžinai savo reikalais užsiėmus, vyrų ieškojo, o močiutė nusivylus viskuo, kuo įmanoma, paskutinius trisdešimt metų, namuose sėdėjo ir karantinui ruošėsi.

Urkis – tokia mano pavardė. Niekada nebuvau patenkintas savo pavarde, nes ji skamba lyg įžeidimas – Lukas Urkis. Tarsi likimas šaiposi iš manęs. Visai neseniai Lietuvių kalbos žodyne patikrinau žodžio „urkis“ reikšmes: 1) dviražė šakė; 2) lazda, pagaikštis ir 3) tinginys, valkata… Nuojauta man nemelavo. Visada jaučiau, kad šita pavardė tyčiojasi iš manęs. Ir nors dauguma žmonių šitos reikšmės nežino, bet, atrodo, tarsi pats skambesys jiems sukelia šypseną.

Turėdamas tokią pavardę išmokau užjausti panašius nelaimėlius. Kiek daug lietuviškų pavardžių, kurios našta žmogui tampa? Čia jau galim tau, Lietuva, padėkoti. Ir kokia tikimybė, kad geriausi mano draugai, kurie lydi daugiau nei pusę gyvenimo, yra Kopūstas ir Katinas? Kopūstas, Katinas ir Urkis. Galėtų būti knygutės vaikams pavadinimas. Kad ir kaip ten būtų, tai geriausių mano draugų pavardės, apie juos irgi dar papasakosiu ateities laiškuose.

Rašau tau, Lietuva, nes esu tikras, kad esam labai panašūs. Daug mūsų problemų sutampa. Savo laiškais pabandysiu atskleisti, kodėl turėtume vienas kitą suprasti. Nesu rašytojas, nesu mąstytojas ar mokslininkas. Tiesiog būsiu atviras ir nuoširdus. Labai daug tokių situacijų per gyvenimą išgyvenau, kuriomis, Lietuva, su tavim pasidalinti noriu.

Augino mane mama ir močiutė. Tai yra mūsų giminės tradicija ir jos nevalia laužyti. Mano močiutės tėvas, gyvenęs tarpukario Lietuvoje, išvažiavo į Ameriką uždirbti pinigų ir nebegrįžo, mano mamos tėvas žuvo per SSRS invaziją į Afganistaną, mano tėvas emigravo, kai man buvo 3 metai. Manau, kad neturėti tėvo, nesvarbu, fiziškai ar dvasiškai, yra neatsiejama nuo mūsų tautinio identiteto. Būčiau moteris, viskas būtų paprasta. Pratęsčiau šitą tradiciją, pagimdyčiau vaiką ir augintume giminės moterys, o dabar tenka blaškytis gyvenime ir rašyti laiškus Lietuvai, kuri apie mane nėra nieko girdėjus.

Kaip jau supratai, augau itin vakarietiškoje dviejų moterų šeimoje. Mama man tarsi Dievas, nes jos keliai nežinomi, apsireikšdavo kartais ir tik tikėjimas jos egzistavimą man liudijo. Visada gyvenau su močiute, o mama pasirodydavo tarpais tarp vyrų. Su vienu išsiskiria, pagyvena porą savaičių ir kraustosi pas naują. Kartais pas mus atsikrausto, jei koks labiau nevykęs pasitaiko.

Ir tikrai daug vyrų mama turėjo. Vaikystėje man atrodė, kad toks jos darbas – vyrą susirasti. Galėčiau visą laiškų seriją mamos vyrams paskirti. Buvo ir chirurgas, ir teisėjas, ir krepšinio teisėjas, ir verslininkai smulkūs keli, ir elektrikas, ir t. t. Mano vaikystė ir paauglystė tarsi kokia profesinė mugė, galėjau rinktis ir svarstyti. Gal dėl to ir nepasirinkau nieko. Likau be profesijos, o motina – be vyro.

Ir visi labai skirtingi buvo, ne tik profesijos skirtingos, bet ir patys žmonės. Tik vienas dalykas vienijo – gerdavo daug. Nebūtų gėrę, nebūtų su mama susipažinę. Turbūt ji tik taip skonį jautė, alkoholio, nes vyrams skonio neturėjo. Nedaug dalykų iš savo mamos galiu pasimokyti, tačiau nepasiduoti santykiuose – tikrai galiu. Net neabejoju, kad ateities laiškuose išnirs mamos vyrai, nes jų tiek būta, kad negaliu jų išvengti apie savo gyvenimą pasakodamas. Aš ir pats kartais maišausi, bandau prisiminti ir nebeprisimenu, ar su vienu, ar su kitu vyru ji buvo, kai kažkas įvyko mano gyvenime. O ji pati – tai jau tikrai neprisimena.

Močiutė augino mane. Nežinau, ar tinkamas žodis augino. Būdavo namie. Ir tikrai visada namie būdavo. Trisdešimt metų karantinas mano močiutei: namie ir į parduotuvę. Aš dažniausiai bastydavausi. Niekam per daug nerūpėjo, kur aš. Mama amžinai savo reikalais užsiėmus, vyrų ieškojo, o močiutė nusivylus viskuo, kuo įmanoma, paskutinius trisdešimt metų, namuose sėdėjo ir karantinui ruošėsi. Mes gimėm, Lietuva, ir močiutei mano dingo džiaugsmai paskutiniai. Tapo visas gyvenimas kančia.

Namie sėdžiu, stogas važiuoja, išeiti niekur negaliu, nes močiutė atgal nebepriims, o ir nešiotis naštos žmogžudžio nesinori, todėl rašau laiškus. Karantinas suteikia galimybę man savo istoriją papasakoti, kuri, Lietuva, visai kaip ir tavo istorija – itin banguota.

Pinigų niekad neturėjom daug. Aš taip ir nesužinojau, kas tie kišenpinigiai. Valgydavau mokykloje už kuponus, o namie močiutė ruošdavo. Pirmus pinigus užsidirbau kompiuterinius žaidimus perrašinėdamas.

Susiradus buvo motina „kailį“ naują, kuris kompiuteriais užsiėmė. Tada man gal 10–11 metų buvo, o gal ir 12. Draugiškas jis buvo. Kol motina leisdavo laiką su juo, man leisdavo prie kompiuterio sėdėti. Tik liepdavo ausines užsidėti. Nė karto ausinių nusiėmęs nebuvau, todėl niekad jokių klausimų ir nekildavo.

Išmokė jis pamatų visų reikalingų norint kompiuteriu naudotis. Jis pats žaisdavo, tai pripirkdavo man diskų tuščių, išmokė perrašinėti, ir aš klasiokams prekes paruošdavau. Su markeriu netgi gražiai užrašydavau pavadinimą žaidimo, dar kartais ką nors nupiešdavau į temą. Taip pirmus kišenpinigius užsidirbau, bet netruko motina su juo trintis – likau be kompiuterio ir be pajamų šaltinio.

Leisiu, Lietuva, tau informaciją pateiktą suvirškinti. Negaliu visko iškart pasakoti, tik įžanga čia, prisistatymas. Namie sėdžiu, stogas važiuoja, išeiti niekur negaliu, nes močiutė atgal nebepriims, o ir nešiotis naštos žmogžudžio nesinori, todėl rašau laiškus. Karantinas suteikia galimybę man savo istoriją papasakoti, kuri, Lietuva, visai kaip ir tavo istorija – itin banguota.

Dabar šaukia mane, kad ateičiau kanalą jai perjungti ir televizorių pagarsinti, orų klausosi. Orai – visada svarbiausias akcentas naujienų. Kodėl dabar orų klausyti reikia, kai namie sėdim? Nežinau, bet užsispyrus ji. Per 80 metų neišmokti radijo bangų reguliuoti ir televizoriaus kanalų perjungti – reikia daug užsispyrimo. Suprasi tą užsispyrimą, kai apie Lenino paveikslą tamsiam kambariuke išgirsi. Pamatysi, kad tikrai galim vienas kitą suprasti.

Iki greito, Lietuva! Lukas Urkis