Nuomonės

2020.03.28 09:18

„Žmonės ir žvėrys Dievų miške“: lietuvių inteligentų lageryje laukė žmogėdriška tvarka

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“2020.03.28 09:18

Kartu su kitais lietuvių tautos atstovais, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentai, kunigas Stasys Yla tapo nacių vykdomos politikos Lietuvoje įkaitu. Pačiame tikriausiame pragare patirtais išgyvenimais jis pasidalino gyvendamas emigracijoje. Pirmą kartą knyga „Žmonės ir žvėrys“ pasirodė 1951 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o Lietuvoje perleista tik ištrūkus iš kitos totalitarinės imperijos – SSRS – gniaužtų.

Ši knyga – tragiškas liudijimas. Ją parašė lietuvių pedagogas, kunigas Stasys Yla (1908–1983) – vienas iš nacių įrengtos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių.

Lietuvių inteligentų kalinimas Štuthofe – be galo dramatiškas XX a. mūsų istorijos epizodas. 1943 m. pradžioje, padėčiai frontuose vis labiau krypstant vokiečių nenaudai, Trečiojo reicho vadovybė nusprendė tirpstančius gyvosios jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis.

Latvijoje ir Estijoje tokius legionus pavyko suburti, o štai Lietuvoje visos mobilizacinės pastangos nuėjo perniek. Įtakingo pogrindžio dėka jaunimui įteigta, kad naciai, vengdami mūsų kraštui suteikti tvirtas būsimos nepriklausomybės garantijas, siekia pasinaudoti lietuviais kaip patrankų mėsa.

1943 m. kovo 13 d. Rygoje surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas ir SS reichsfiureris H. Himmleris, už legiono steigimo sabotavimą nuspręsta atkeršyti. Vos po kelių dienų Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose prasidėjo tikrų ir tariamų „sabotuotojų“ suėmimai, uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai.

Iš viso suimti 46 asmenys, tarp kurių buvo šios knygos autorius kunigas St. Yla, literatas B. Sruoga, parašęs garsųjį „Dievų mišką“, lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika – būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kalbininkas, vokiečių okupuotos Lietuvos tarėjas švietimo reikalams Pranas Germantas, kiti iškilūs mūsų krašto asmenys. Mokslininkai, gimnazijų direktoriai, dvasininkai, meno pasaulio ir spaudos atstovai. Daugelis jų trumpai kalinti gestapo požemiuose, o paskui traukiniais ir sunkvežimiais išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Suėmimas ir įkalinimas rėmėsi specialiu nacių teisės paragrafu, – vadinamuoju „apsauginiu areštu“, leidžiančiu suimti bet kurį asmenį be kaltinimo, tyrimo ir nuosprendžio neapibrėžtam laikui, ir tik vėliau visiems paskelbtas Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandartenfiurerio K. Jägerio pasirašytas kaltinimas, kad suimtieji vadovavo pasipriešinimo judėjimui ir veikė prieš vokiečių paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.

Štuthofo koncentracijos stovykla buvo įkurta 1939 m., keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Dancigo (dab. Gdansko, Lenkija – LRT.lt), Vyslos deltoje prie pat Baltijos jūros pakrantės. Nors Štuthofas ir nepatenka į vadinamųjų didžiųjų nacių „mirties stovyklų“ sąrašą, lageryje galiojo lygiai tokia pati žmogėdriška tvarka, besiremianti kriminalinių sadistų iškėlimu virš kitų kalinių ir visiška SS sargybinių savivale. Čia atskiro žmogaus gyvybė nieko nereiškė, siautėjo badas, baisiausios ligos ir kankinimai. Iš viso per šią stovyklą perėjo apie 110 tūkst. kalinių. Apie 65 tūkst., daugiau nei pusė, žuvo.

Kunigas St. Yla savo pasakojimą pradeda nuo tos akimirkos, kai 1943 m. kovo 26 d. sunkvežimiai su lietuvių kaliniais sustoja prie Štuthofo... Kai kuriems lietuviams ši kelionė buvo paskutinė.

Šiame knygos leidime išsaugota originali autoriaus kalba, pavardžių ir vietovardžių rašyba. Ji iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.

Pateikiame ištrauką iš knygos:

„Vokiečių gestapas apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: „War taetig in Widerstandsbewegung“ (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė.

Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių Rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje.

Pirmosios dienos praėjo ramiai. Mus tik išskyrė – kitaip aprengė, lyg atskirą koloną sudarė. Lenkai, dirbusieji politiniame skyriuje, tai išsiaiškino kaip parengimą greitai mirčiai. Jie žinojo, kad jų rezistentai, atgabenti su tuo pačiu kaltinimu, buvo šaudomi arba kariami.

Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Be jo parašo čia mirtis nevykdyta (1944 m. pabaigoj šią teisę gavo ir gauleiteriai). Mūsų kaltinimas liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akį į kaltinimo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof. Vladui Jurgučiui pasakė:

– Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti.

Šią žinią Jurgutis pranešė kun. Lipniūnui ir paprašė ruošti visus mirčiai. Lipniūnas pradėjo: kas vakaras sakė pamokslėlius, klausė išpažinčių. Kalėjimo koplyčia, kurioj dėl vietos stokos jie buvo apgyvendinti, tam labai tiko.

Nieko nesuprasdami draugai išsiaiškino, jog Lipniūnas nori jų nuotaikas priderinti šiai aplinkai.

Po pastarojo „krikšto“ iliuzijų nieks nebeturėjo. Puodžius, Tumėnai, Masaitis jau buvo palaužti. Jurgutis dar laikėsi, bet reikėjo naujo stipresnio smūgio ir jo likimas „savaime“ būtų buvęs išspręstas. Pečeliūnas, Sruoga, Mackevičius, Budrys, Narakas jau buvo ligoninėje.

Atvykus į Stutthofą reikėjo laukti, kad mirties sprendimas bus tuoj vykdomas. Pirmosios dienos praėjo ramiai. Mus tik išskyrė – kitaip aprengė, lyg atskirą koloną sudarė. Lenkai, dirbusieji politiniame skyriuje, tai išsiaiškino kaip parengimą greitai mirčiai. Jie žinojo, kad jų rezistentai, atgabenti su tuo pačiu kaltinimu, buvo šaudomi arba kariami. Po 2, 3, 4, kitąsyk – 12 ir 14, o balandžio 20 dieną, Hitlerio gimtadienio proga, 18 lenkų taip buvo sunaikinti. Prie jų pavardžių mirties sąrašuose buvo pridėtas prierašas: „Auf Befehl wegen Widerstandsbewegung erschossen oder erhaengt“ (pagal įsakymą už rezistencinį veikimą sušaudytas arba pakartas). Kito sprendimo lenkai nelaukė ir mums.

Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus sušaudys. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3–4 mėnesių bėgyje. Po pastarojo „krikšto“ iliuzijų nieks nebeturėjo. Puodžius, Tumėnai, Masaitis jau buvo palaužti. Jurgutis dar laikėsi, bet reikėjo naujo stipresnio smūgio ir jo likimas „savaime“ būtų buvęs išspręstas. Pečeliūnas, Sruoga, Mackevičius, Budrys, Narakas jau buvo ligoninėje.

Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai. [...]

Nedrąsiai jis artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko.

Vakarop pirmą kartą mane aplankė dr. Antanas Starkus, kuris čia dirbo jau kaip gydytojas. Nedrąsiai jis artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko.

Jis įspaudė man piliulę į rankas ir pasakė:

– Masaitis labai silpnas; jis prašo išrišimo.

Mane jaudino Starkaus didelės akys, turbūt draugo mirtimi ar šituo neįprastu dvasiniu patarnavimu susirūpinusios, ir kiek virpą veido raumenys. Visuomet kietai suspaustos jo lūpos šį kartą buvo praviros, lyg norinčios dar ką pasakyti, lyg iš nuostabos ar rūpesčio pametusios savo įprotį susispausti.

Laiko nebuvo daug. Reikėjo vykdyti mirštančio žmogaus valią. Žinojau, kad paprastai kunigas negali duoti išrišimo iš tolo, kažkur jo nematomam žmogui. Bet šiomis sąlygomis, galvojau, Bažnyčia papildys netobulumus.

Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu rėkavo. Prie vieno pribėgęs jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė šautuvo buože malti jam šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiusio vyro jėga ėmė rodyti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį.

Bandžiau prisistatyti Masaitį. Bet mano akyse stovėjo tik sudužę jo akiniai ir tekąs iš veido kraujas.

Tai buvo scena, kai mudu vieną dieną prie Vyslos kanalo krovėme žvyrą į sunkvežimius.

Keliasdešimt žmonių šmėščiojome kastuvais, vis raginami greičiau dirbti. Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu rėkavo. Prie vieno pribėgęs jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė šautuvo buože malti jam šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiusio vyro jėga ėmė rodyti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį. Ta jo „pamoka“ vertė visus pasitempti, kad vėl kas nors negautų šautuvo buože į sprandą. Ir kalinių prižiūrėtojas – kapas – labiau paleido į darbą savo lazdas, matyt, bijodamas, kad už prastą priežiūrą jam pačiam nekliūtų. Tuo metu mudu su Masaičiu šmėsčiojom savo kastuvais vienas šalia kito. Ir reikėjo nelaimės: kai aš kėliau kastuvą aukštyn, jis tuo metu lenkėsi semti savuoju. Cinktelėjo stiklas, ir aš pamačiau Masaitį, uždengiantį ranka sau akis. Mano kastuvas sudaužė jo akinius, o stiklai sužeidė veidą. Kraujas pasipylė, bet Masaitis pirmiausia puolė ieškoti stiklo šukių, nes, matyt, galvojo, ką jis darys be jų (buvo trumparegis), kur gaus kacete naujus. Darbininkai aplinkui valandėlę sustojo dirbę, ir sargybinis įsikišo į įvykį.

Laikėme jį įkūnytu mūsų priešu, žiauriu ir jokio pasigailėjimo neturinčiu. Bet jis išsitraukė iš kišeniaus baltą, švarią nosinaitę ir ištiesė Masaičiui. Dargi pamojo ranka išeiti iš būrio ir liepė nusivalyti kraują.

Aš laukiau, kas bus.

– Kas tai padarė? – pasigirdo šiurpus kareivio balsas.

– Aš, – atsiliepiau. Nusislėpti vilties nebuvo. Bet tuo metu nelauktai pasigirdo Masaičio žodžiai:

– Jis netyčiomis, jis nenorėjo. Aš ne laiku pasilenkiau, kai jis pakėlė kastuvą.

Tai buvo puikiai susigriebta laiku mane ginti. Vokietis aprimo. Bet mus visus nustebino tai, ką jis po to padarė. Laikėme jį įkūnytu mūsų priešu, žiauriu ir jokio pasigailėjimo neturinčiu. Bet jis išsitraukė iš kišeniaus baltą, švarią nosinaitę ir ištiesė Masaičiui. Dargi pamojo ranka išeiti iš būrio ir liepė nusivalyti kraują.

Jo draugai buvo apsukresni – bandė nuvogti kokią morkelę iš šiltadaržio. O Masaitis pasakė: „Geriau mirsiu badu, bet kas uždrausta neimsiu.“ Taip jį badas ir priveikė greičiau nei kitus.

Kokia ranka sulaikė vokiečio rankas nuo mano sprando ir jas ištiesė su nosinaite Masaičiui, man sunku pasakyti. Spėju, čia Masaitis pats veikė. Kažkas labai raminančio visuomet dvelkė iš jo. Iš pašaukimo jis buvo matematikas – fizikas, gyvenimu asketas – filosofas. Visą kaceto baisumą jis priėmė lyg amžinu mastu matuodamas. Vėliau jis pateko į daržus nešioti vandenį ir varpyti lyses, jas ravėti, mėšlą driekti. Vis vargo su akiniais, vieną pusę užklijavęs popieriumi, o kitos – saugodamas trūkusį stiklą kaip akies lėliukę. Jo draugai buvo apsukresni – bandė nuvogti kokią morkelę iš šiltadaržio. O Masaitis pasakė: „Geriau mirsiu badu, bet kas uždrausta neimsiu.“ Taip jį badas ir priveikė greičiau nei kitus.

Keletą dienų pavargęs jis atsidūrė ligoninėje. Čia viduriavimas kraujais išsėmė jo jėgas, ir dabar prireikė teikti jam paskutinį atleidimą.

– Eik greitai pas jį, – tariau Starkui, – ir pasakyk tegu žadina gailestį.

Jis išėjo, o aš atsisėdau lovoje, užsidengiau rankomis veidą, bandžiau sutelkti dėmesį. Nepavyko. Širdis ir taip sunkiai laikėsi, o dabar ėmė kažko jaudintis.

Jis buvo žiaurus savo ligoniams: už viduriavimą į lovą mušdavo, tvodamas lazda stačiai į galvą; kartais išmesdavo į vonią ir ten prigirdydavo.

Ištariau išrišimo žodžius ir, praėjus valandėlei, pridėjau: „Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie.“

Mirė jis ne tuoj, o į rytmetį – palmių sekmadienį, balandžio 18 dieną. Jį pribaigė lenkas Kazikas.

Kazikas buvo infekcinio skyriaus sanitaras: jaunas, stiprus, vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, kokių 27 metų. Kaip senas kalinys jis turėjo atbukusius nervus; be to buvo pederastas ir šiaip žemos moralės. Jis buvo žiaurus savo ligoniams: už viduriavimą į lovą mušdavo, tvodamas lazda stačiai į galvą; kartais išmesdavo į vonią ir ten prigirdydavo. Vienas įvykis rodė baisų jo sadistiškumą.

Jo skyriuje buvo priglaustas 12 metų lenkutis Marijanas, Poznanės lenkų policijos vado sūnus. Jo tėvus vokiečiai nužudė vietoje, o jį, vaiką, atgabeno į Stutthofą. Berniukas buvo gražus, gerai išauklėtas, simpatingas ir paslaugus. Lenkai gydytojai, ypač dr. Jasinskis, pats poznaniškis, norėjo tą vaiką išsaugoti, iki bus išspręstas visų kalinių likimas. Bet Kazikas, matyt, gavo parėdymą iš viršaus likviduoti šį paskutinį šeimos palikuonį ir vienintelį gyvą savo tėvų likimo liudininką. Galbūt jis norėjo patenkinti ir pederastinį-sadistinį savo palinkimą.

Vieną vakarą Starkus ėjo pro 12-ąjį baraką ir girdėjo Marijano šauksmą: „Pane Kazik, pane Kazik!“ Būdamas naujas žmogus ligoninėje, Starkus apie Kaziko sužvėrėjimą nieko nežinojo. Po dviejų dienų, kai dr. Jasinskis ir kiti gydytojai pasigedo šio vaiko, Starkus priminė jiems girdėtą šauksmą. Imta ieškoti, bet jokių pėdsakų nerasta. Tik bevartant mirties pranešimus, kurie į ligoninę ateidavo, atrastas ir šio vaiko vardas. Buvo tikra, kad jį nužudė Kazikas.

Būdamas labai silpnas, ruošdamasis mirčiai, jis jau nebegalėjo savęs kontroliuoti. Jo lovoj Kazikas turėjo atrasti viduriuojančiojo žymių ir už tai labai įsiusti. Jis išvilko Masaitį į 12-ąją, ėmė mušti, spardyti – iki galutinai pribaigė.

Lenkai buvo taip įsiutinti, kad norėjo šį „saviškį“ tuoj pat likviduoti. Bet nepajėgė. Kazikas turėjo per stiprius pečius kriminalistų gaujoje ir pas vokiečius. Gydytojai jį tik perkėlė iš 12 palatos į 1-ąją. Čia galėjo dažniau jį kontroliuoti, nors valdžios ant jo neturėjo (tai buvo vyriausiojo kapo Brajto reikalas).

Šis tat Kazikas pribaigė ir gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Būdamas labai silpnas, ruošdamasis mirčiai, jis jau nebegalėjo savęs kontroliuoti. Jo lovoj Kazikas turėjo atrasti viduriuojančiojo žymių ir už tai labai įsiusti. Jis išvilko Masaitį į 12-ąją, ėmė mušti, spardyti – iki galutinai pribaigė. Jo smūgius ir Masaičio aikčiojimus girdėjo vienas mūsiškis, gulėjęs tuo metu 12-oje palatoje. [...]

Kitą dieną, balandžio 19-ąją, vakarop vėl atėjo pas mane dr. Starkus. Atnešė porą švirkštų: vieną suleido kaimynui lenkui, antrą man, ir keletą minučių pasiliko prie lovos. Jis buvo labai liūdnas. Pasakė, kad šią dieną apie 12 val. mirė Algirdas; prieš užmerkdamas akis jis persižegnojęs ir paprašęs atsisveikinti likimo draugus. Jo mirtis buvusi labai rami...

Ligi šiandien jos daugiau nesutikau, o tas vienintelis su ja susitikimas man paliko dar liūdnesnį įspūdį negu jos vyro mirtis. Tarsi ir joje būtų kas mirę, nežinau kas: džiaugsmas, laimė ar gyvenimo viltis.

Rami mirtis – tumėniška... Tai atitiko visą jo būdą. Neįsivaizdavau, kaip jis ir brolis Vytautas būtų galėję imtis rezistencinio darbo. Greičiausiai jie pateko į kacetą ne už savo kaltę. Vokiečiams reikėjo aukų, ir jos buvo surastos. Galbūt tumėniška jų pavardė užkliuvo gestapui, nes prof. Tumėnas jau buvo tardomas. Jis buvo senas, dėl to jį paleido, bet pasirinko jaunesnius Tumėnus. Ir kai kartą paklausiau Algirdo, ar teisinininkas profesorius Tumėnas nėra jų dėdė, jis pasakė:

– Daug kas taip galvoja. Mūsų dėdė yra dr. Justinas, o profesorius Antanas net ne giminė.

Su Algirdu tada dirbome prie vandentiekio statybos. Turėjome kastuvais lyginti žemę ir kasti pamatams vietą. Esesmanų prie mūsų nebuvo, o kapas lenkas Janickis nesistengė per daug mus raginti. Iš tolo bandžiau teirautis apie jų santykius su dėde. Pasirodo, būdamas profesinės gimnazijos direktoriumi Kaune, dėdė juos globojęs ir net kurį laiką buvo pas save apgyvendinęs. Jų santykiai buvę geri, tačiau dėdės filosofiniai pasaulėžiūriniai raštai jiems nepatikę. Dėdė buvęs apspręsto galvojimo, ir jo raštai neturėję gilesnio mokslinio pagrindo. Toks buvo dabartinis ramus Algirdo sprendimas.

Ta proga Algirdas pasipasakojo studijavęs teisę, dirbęs Geležinkelių valdyboj, o vėliau Vilniuje perėjęs į prekybą. Prisiminė ir savo žmonelę, kuri palikusi nežinioje, kaip ir senutė motina. Aš dar paklausiau, ar daugiau jo šeimos neliko. Jis man atsakė: „Tik žmonelė.“

Tada nė į galvą negalėjo ateiti, kad, išlikęs gyvas, kaip tik pirmasis iš stutthofiškių sutiksiu ją. Po trejų metų atsidūręs Augsburgo DP ligoninėje patyriau, kad čia gydosi jauna ponia Tumėnienė. Ir jai kažkas pasakė, kad yra atvykęs vienas kunigas iš buvusiųjų Stutthofo kalinių. Bet ji nesiskubino manęs sutikti, lyg bijodama išgirsti klaikią tikrovę.

Kartą su draugu išėjau į ligoninės kiemą ir atsitiktinai jis man parodė į langą antrame aukšte, pro kurį persisvėrusi žiūrėjo Tumėnienė. Ji buvo jauna, šviesiaplaukė, liūdno, susimąsčiusio veido. Dar praleidau keletą dienų laukdamas, kol ji pati ieškos manęs. Kasdien matydavau ją toj pačioj pozoj: persisvėrusią per langą, žvelgiančią kažkur į tolį. Pasiteiravęs jos kambario numerio, nuėjau pats pas ją.

– Esu tasai iš Stutthofo atvykęs žmogus, – pasakiau.

– Ak, taip. Stutthofas... negaliu apie jį galvoti.

Bandžiau nukreipti kalbą ir paklausiau:

– Jūs sergate?

– Negaliu vaikščioti. Man koja... – parodė ji.

Po to ji pasakė skaičiusi mano straipsnį apie kun. Lipniūno mirtį. Mačiusi ir sąrašą žuvusiųjų Stutthofe, išspausdintą „Žiburiuose“.

– Jūs sumaišėte, – pasakė ji: – mano vyras ne Vytautas, bet Algirdas.

Ir pamažu ji pradėjo apie jį teirautis. Ji man atrodė mažakalbė, kaip ir jos vyras, o gal jautrumas rišo jos liežuvį. Bijojau ilgai ją varginti, nenorėjau jos žaizdos gilinti. Atsisveikinant ji prašė pasimelsti.

Iki mirties metinių – kovo 19-osios buvo tik keletas dienų. Aš pažadėjau tą dieną laikyti mišias už jį. Bet ir tą dieną nemačiau jos koplyčioje: spėju, ji negalėjo dėl kojos ar iš jautrumo. Ligi šiandien jos daugiau nesutikau, o tas vienintelis su ja susitikimas man paliko dar liūdnesnį įspūdį negu jos vyro mirtis. Tarsi ir joje būtų kas mirę, nežinau kas: džiaugsmas, laimė ar gyvenimo viltis.“