Nuomonės

2020.03.18 13:05

Daina Bušeckaitė. Savanoriškas karantinas Irane

Ar savanoriškai liktumėt šiomis dienomis namie, jei nebūtų paskelbtas privalomas karantinas? Tokiu jautriu metu, kai vienos valstybės veiksmai gali tiesiogiai lemti ne tik savo, bet ir kitų šalių gyventojų likimus, šiuo klausimu paprastiems iraniečiams kol kas palikta apsispręsti patiems.

Skaičiau prognozę, kad iki persiškų Naujųjų metų, jau už kelių dienų, koronavirusu, gali būti, kad bus užsikrėtę 30–40 proc. Teherano gyventojų, tai būtų apie 3–4 mln. žmonių. Milžiniškas skaičius, kuriuo nesinori tikėti, bet paskelbtas vietos spaudoj iš vietinio gydytojo lūpų. O kur dar kiti šalies regionai... Iranas šiuo metu yra viena iš labiausiai užsikrėtusių valstybių, tačiau visuotinis karantinas čia nepaskelbtas, o gresiant ir dar didesniems susirgimo mastams, ieškoti sprendimų palikta patiems žmonėms, ir dalis jų vis dėlto nusprendžia likti namie.

Vos paskelbus apie koronaviruso pasirodymą (tai buvo vasario 19 d.), Irane dalis žmonių, sekdami Kinijos pavyzdžiu bei greitai išverstomis į persų kalbą ir internete platinamomis PSO rekomendacijomis, sustabdė privačias veiklas ar nusprendė dirbti iš namų, paliko laisvalaikį, susitikimus geresniems laikams ir nutarė izoliuotis. Tokį sprendimą dar labiau paskatino socialiniuose tinkluose vis gausėjantys išvargusių gydytojų raginimai likti namie ir taip nutraukti viruso perdavimo grandinę. Nežinau, ar taip elgiasi didžioji visuomenės dalis, bet aplink save tokių žmonių matau daug.

Pats Teheranas, tapęs viruso plitimo Irane epicentru, dabar beveik tuščias. Ten, kur piko metu būdavo sunku praeiti, dabar sutiksi tik vieną kitą kaukėtą praeivį ir pamatysi lūkuriuojantį taksistą, kai įprastai čia nusidriekdavo eilės taksi laukiančių žmonių. Kavinės užrakintos, parduotuvių vitrinos užtrauktos, niekas nebebruka į rankas skrajučių ir nešaukia apie išpardavimus. Nežinotum – pradėtum abejoti, ar šiandien ne penktadienio rytas. Mat šiaip didžiulis Teheranas aprimsta tik tuo metu.

Galvoju, jei apie koronaviruso atėjimą būtų buvę pranešta laiku, žmonės dar anksčiau būtų ėmęsi minėtų priemonių, ir dabar viruso paplitimo mastai gal būtų bent kiek mažesni, ar būtų išsaugota daugiau gyvybių. Apie viruso pasirodymą buvo paskelbta kartu su žinia ir apie pirmąsias aukas, taigi – labai per vėlai. Kodėl taip vėlai? Galbūt kaltas į įvykių tėkmę patekęs revoliucijos metinių minėjimas, tradiciškai rengiamas su paradais, kur reikalingas didelis dalyvaujančiųjų skaičius. O dar ir panašiu metu vykę parlamento rinkimai, kuriuos žmonės ir taip grasino boikotuoti, gal buvo baiminamasi, kad jie išvis neįvyks.

Iranas šiuo metu yra viena iš labiausiai užsikrėtusių valstybių, tačiau visuotinis karantinas čia nepaskelbtas, o gresiant ir dar didesniems susirgimo mastams, ieškoti sprendimų palikta patiems žmonėms, ir dalis jų vis dėlto nusprendžia likti namie.

Ko gero, prisidėjo ir atsakingų pareigūnų aplaidumas bei atsainumas įvertinant problemos rimtumą. Kaip bebūtų, dabartinė situacija bus užskaityta kaip dar vienas pasitikėjimo nevertos valdžios nekompetencijos, nusinešusios žmonių gyvybes, įrodymas, ir tiek. Tačiau klausimas, kodėl, jau atvertus kortas ir praėjus mėnesiui nuo naujienų pranešimo, vis dar oficialiai neskelbiamas tikrai reikalingas visuotinis karantinas, tikrai neduoda ramybės. Tuo labiau kad pagal prieš dvi savaites atliktą apklausą 61 proc. teheraniečių būtų pritarę visiškam miesto karantinavimui, o kitos šiomis dienomis paskelbtos apklausos rezultatai jau rodo, kad net 89 proc. visų iraniečių sutiktų, kad būtų karantinuoti didžiausi ir labiausiai užsikrėtę miestai.

Pirmomis dienomis po naujienos apie koronaviruso plitimo „pradžią“ paskelbimo, aukščiausiosios valstybės galvos kalbėjo, kad, be abejo, higienos reikalavimų ir sveikatos rekomendacijų reikia laikytis, bet turime tęsti įprastinę gyvenimo rutiną, nes panikos skleidimas yra viena iš priešo užmačių siekiant sustabdyti šalies funkcionavimą, o Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas dar pridėjo, kad karantinas buvo tinkama priemonė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet ne šiais laikais.

Taip, tokia ideologinė pozicija ir ja reiškiama retorika Irane yra nieko naujo, ji panašiai formuojama skirtingiausių problemų kontekste. Vis dėlto, nepaisant jos, netrukus mokyklos ir universitetai visoje šalyje buvo uždaryti, renginiai atšaukti, kino teatrai, sporto klubai ir kitos laisvalaikio praleidimo vietos taip pat uždarytos. Prezidentas Rouhani dar kalbėjo, kad šie apribojimai bus tik savaitei ir nuo pirmadienio grįžtam į įprastą ritmą, tačiau taip neatsitiko. Dėl vis labiau aiškėjančio situacijos grėsmingumo, kai virusas palietė ir aukštas pozicijas užimančius valdininkus, politikus, kelias gyvybes iš jų tarpo jau ir nusinešė, vis daugiau jų žadėdami nemokamą internetą ėmė raginti visus, kas gali, laikytis namų režimo.

Greičiausiai dėl medikų bendruomenės spaudimo, o gal atsižvelgiant ir į dalies piliečių atsisakymą dalyvauti visuomeniniame gyvenime, buvo pridėtos dar kelios žmonių judėjimą bei veiklas ribojančios priemonės. Pradėtas riboti tarpmiestinių kelių važiuojamumas ir atšaukiami skrydžiai iš didmiesčių į kitus šalies regionus, paleidžiami elektroniniai testai bei programėlės, skirtos padėti įvertinti savo sveikatos būklę dar iki kreipiantis į gydytojus, kad būtų sumažinti srautai į ligonines. Taip pat bankuose uždrausta priimti ir išduoti grynuosius pinigus, prie įstaigų įėjimų pradėta tikrinti besikreipiančiųjų temperatūra ir t. t. Galiausiai net neberengiamos bendros penktadienio pamaldos. Taigi realiai buvo imtasi priemonių, kurias galima laikyti karantininėmis ir kurios ne tik keitė bei pristabdė valstybės įprastinį gyvenimą, bet ir prieštaravo žodžiais išreikštai oficialiai valstybės pozicijai.

Tačiau klausimas, kodėl, jau atvertus kortas ir praėjus mėnesiui nuo naujienų pranešimo, vis dar oficialiai neskelbiamas tikrai reikalingas visuotinis karantinas, tikrai neduoda ramybės.

Pasidaro įdomu, kodėl vengiama šias taikomas priemones pavadinti tikruoju vardu. Gal tarp Irano valdžios atstovų „karantinas“ turi kitų reikšmių ir yra suvokiamas kaip keliantis grėsmę. Prezidentas Rouhani kalbėjo, kad, taip, karantinas turi savo privalumų, bet iš tiesų jo įgyvendinimas gali daugiau pridaryti žalos, tik nedetalizavo kokios. Turbūt omeny turėta ekonominė žala, tačiau galima ir giliau kapstytis. Galbūt baiminamasi, kad atvirai ėmus viską karantinuoti, sumažėtų valdžios legitimumas, nes visų pirma tektų uždaryti didžiulius srautus pritraukiančius piligriminius taškus Kumo bei Mašhado miestuose ir taip būtų paneigtas tų vietų sakralus nepažeidžiamumas, su kuriuo identifikuojasi ir per kurį save grindžia Islamo Respublika. Jai reikalingas nuolatinis savo pozicijos užsitikrinimas, todėl net į menkiausią grėsmę reaguojama jautriai ir gal neadekvačiai.

Karantino paskelbimas taip pat galėtų reikšti, kad kažkokie asmenys, atsakingi už nuoseklų Islamo Respublikos sistemos veikimą, tinkamai neatliko pareigų ir neužkirto kelio viruso pateikimui į šalį, o tai rodytų, kad ir pati sistema turi trūkumų, jei išoriniai veiksniai gali ją priversti, kad ir laikinai, nebeveikti. To viešas pripažinimas yra blogiau už patį faktą. Tai ne vien diktatorinio režimo bruožas, gal net labiau iranietiško mentaliteto polinkis labiau už viską saugoti orumą ir gerą vardą.

Įtampa, kylanti dėl atotrūkio tarp ideologijos ir realaus valstybės funkcionavimo ar, kitais žodžiais tariant, dėl siekio išsaugoti valstybės, ypač ją valdančios sistemos veikimą, ir suvokiamo karantino reikalingumo, pasireiškia netikrumu ir bendros strategijos kovojant su viruso grėsme trūkumu. Pavyzdžiui, man atrodo, tai matyti iš to, kad įsibaiminusiems valstybinių įstaigų darbuotojams tenka priverstinai visas šias savaites eiti į darbą, jų darbo laiką tai sutrumpinant, tai tą sutrumpinimą vėl atšaukiant, jų viršininkai blaškosi tarp noro tęsti valstybės nepažeidžiamumo liniją ir noro apsaugoti savo darbuotojus.

Garsieji mauzoliejai uždaromi, bet tik po kelias dienas, nesiryžtant jų uždaryti ilgesniam laikui. Taip pat tai matyti iš to, kad, kai neseniai sudarytos kovos su koronavirusu bazės vadovas paskelbia, kad artimiausiu metu bus stengiamasi užtikrinti, jog Teherano miesto gatvės, parduotuvės būtų kuo tuštesnės, ar kai iš Sveikatos apsaugos ministerijos pasklinda žinia, kad dvi Teherano karantinavimo fazės iš keturių jau įgyvendintos (tiesa, kaip buvo sakyta, likusių įgyvendinti kol kas nėra galimybių), prezidentas Rouhani tą pačią dieną pareiškia, kad pas mus toks dalykas kaip karantinas išvis neegzistuoja, jo nebus nei šiandien, nei per ateinančias pavasarines Naujųjų metų atostogas, nei po jų.

Jis sako, kad kalbos apie parduotuvių ar kitų veiklos sričių uždarymą tėra gandai, tačiau kitais sakiniais jau pats žada, kad sunkiau besiverčiantiems šalies gyventojams, tokiems kaip gatvės prekeiviai, dėl patiriamų nuostolių tris mėnesius bus skirtos papildomos išmokos ir bus atleidžiama dėl laiku nesumokėtų komunalinių mokesčių ar paskolos įmokų, tad žmonės kuo labiau turėtų stengtis likti namie.

Toks neapibrėžtumas ir tvirtos pozicijos nebuvimas sumenkina karantino svarbą akyse tų, kurie galbūt negali perskaityti tarp eilučių ir kuriems neužtenka gero pavyzdžio, bet reiktų griežtesnio ir aiškesnio postūmio to karantino laikytis. Bet net ir sunkiausiais laikais ne viskas yra juoda. Ačiū tiems, kurie sąmoningai pasirenka saugoti save ir kitus.

Taip pat skaitykite