Winstonas Churchillis 1945-aisiais pralaimėjo rinkimus. Bet prieš tai jis laimėjo karą. Churchillis buvo populiariausias Britanijos politikas nuo pat keturiasdešimtųjų, kai tapęs Ministru Pirmininku pakvietė į koalicinį kabinetą leiboristus, liberalus ir konservatorius.
Tokiu žingsniu mobilizavo visą savo tautą. Nes parodė, kad susitelkusi Vyriausybė, įveikusi partinius ginčus, galės įveikti ir smūgius iš išorės.
Churchillis buvo Britanijos kare simbolis ir lyderis. Kreipdavęsis savo paties žodžiais – į karius prieš mūšį, į civilius – po jų namų subombardavimo.
Ar turi šiandien lyderį Lietuva? Kuris kritikus paverstų sąjungininkais, o ne laikytų priešais? Kuris mąstytų keletu žingsniu į priekį, žinotų, į kur veda ir prognozuotų įvykius, o ne paknopstom bėgtų iš paskos?
Sakysite, ne karas juk dabar, taika, kažkoks koronavirusas, kaip ir bet kokia epidemija, atėjo ir praeis. Žinoma, praeis, nėra jokių abejonių. Bet tik nuo mūsų, kartu su mūsų lyderiais priklauso, kaip su tuo virusu tvarkysimės. Klausysim medikų ir klusniai liksim namuose, ar eisime pasižmonėti, kaip ėjom į Kovo 11-ą, Kaziuko mugę ir „Žalgirio“ rungtynes su Milanu. Sekdami gražiais mums lyderiais. Darysim viską, kad kuo mažesnę riziką patirtų mūsų medikai, ar bėgsim iš ligoninių, nes mums ministras nepatinka.
Ar turi šiandien lyderį Lietuva? Kuris kritikus paverstų sąjungininkais, o ne laikytų priešais? Kuris mąstytų keletu žingsniu į priekį, žinotų, į kur veda ir prognozuotų įvykius, o ne paknopstom bėgtų iš paskos?
Man irgi nepatinka, tik ne dėl to, koksai yra, o ką daro būdamas šitam poste. Dėl to, kad gydytojams viešai prašant apsaugos priemonių atkakliai tikina, kad jų yra, o visiems norintiems duoti tiesiog neapsimoka. Kai tuo metu vaikų ligoninė neturi jų visai. Universitetinė – visam priėmimo skyriui du respiratorius. Jie padėti seife, o panaudojus reikia vėl padėti į tą patį seifą.
Man nepatinka, kai Premjeras vieną dieną žiūri į akis ir pasakoja, kad nupirkta ir užtektinai reagentų, o po dienos Vyriausybė reagentams skiria daugiau pinigų, ir ne taip, kaip ankstesniam pirkimui – dešimt tūkstančių. Ne, skiria daugiau kaip pusę milijono.
Bet dėl to nebėgčiau iš ligoninės, kol nepaaiškės, ar nekeliu pavojaus kitam žmogui. Ne ministrui, vadinančiam visus mus gyventojais. Tiems, kam virusas būtų pavojingiausias – vyresniems žmonėms ar sergantiems lėtinėmis ligomis. Kad trūkstant ligoninėse apartų mūsų medikams nereiktų rinktis – kuriam prijungti, o kuriam be jo numirti.
Sakot, visiems būtų lengviau klausyti ir tikėti, jei vadovautų toks, kaip Churchillis? Aišku, būtų. Bet Churchillis nuo pat jaunumės norėjo būti politikas ir tokiam darbui ruošėsi. Turėkim galvoje tai per pirmuosius po koronos krizės rinkimus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
