Kada nors visa tai baigsis. Virusas, kiek tai įmanoma, bus suvaldytas. Pesimistiškiausiose prognozėse figūruoja šių metų birželis. Mums įprastas gyvenimo ritmas grįš į savo vėžias. Grikių atsargose jau bus atsiradusių naujų gyvybės formų, o tualetinio popieriaus bus sukaupta metams į priekį.
Jei krizė neperaugs į pasaulinę finansinę krizę, pasaulio ekonomika pradės rodyti atsigavimo ženklus. Biržos mielai sugers naujas kiekybinio palengvinimo emisijas, gerindamos nelabai kuo paremtus augimo rekordus. Ims brangti butai.
Praėjus dviem savaitėms po koronaviruso (tiek įprastai žmogaus sąmonėje, perpildytoje informacijos srauto, išsilaiko naujienos), visuomenės pradės užmiršti, su kuo jos buvo susidūrusios.
Tačiau kiekvienas rimtesnis visuotinis sukrėtimas palieka pėdsaką. Vokietija vis dar gyvena tarpukario hiperinfliacijos šmėklų spąstuose, o šiandieninės pasaulio politikos tendencijų šaknų reikia ieškoti 2008 m. finansinėje krizėje. Tokias pačias pamokas Lietuvai, Europai ir likusiam pasauliui suteiks ir koronavirusas.
Didžiausia iš jų – bendruomeniškumo pergalė prieš individualizmą.
„Nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Yra atskiri vyrai, moterys ir yra šeimos“, – 1987 m. interviu moterų gyvenimo būdo žurnalui „Woman's Own“ paskelbė tuometinė Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Geležine premjere pramintos britų premjerės ir prezidento Ronaldo Reagano, tuomet stovėjusio prie JAV vairo, suformuluota neoliberalizmo doktrina, iškėlusi individualizmą virš bendruomenės, kartu su visų sričių financializacija, tapo dominuojančia, netgi ne politine, o ideologine Vakarų pasaulio paradigma.
Praėjus dviem savaitėms po koronaviruso (tiek įprastai žmogaus sąmonėje, perpildytoje informacijos srauto, išsilaiko naujienos), visuomenės pradės užmiršti, su kuo jos buvo susidūrusios.
Puikiu tokios paradigmos pavyzdžiu galima laikyti vadinamuosius antivakserius – žmones, kovojančius prieš skiepus. Jų nuomone, kiekvienas turi individualią teisę spręsti, ar skiepytis, netgi jei tai kelia grėsmę kitiems bendruomenės nariams. Asmeninę poziciją nesiskiepyti antivakseris grindžia savo nuomone arba konspiracijos teorija, perskaityta internete. Mokslininkų ir medikų ilgai trukę tyrimai ir sėkmingi rezultatai jam nė motais, juk neoliberalizme tavo įsitikinimas yra lygus Nobelio premijos laureato nuomonei.
Kovonavirusas taps šios idėjos virusu naikintoju. Viruso plitimo akivaizdoje individas pasirodo esąs bejėgis, jeigu jam į pagalbą neateina bendruomenės pastangos ir koordinacija.
Skaudžiai koronavirusas atsilieps ir globalios prekybos šalininkams. Bus prisiminta, kad gamyba savo šalyje yra suvereniteto forma. Liūdnokai atrodė vienos iš Europos Sąjungos šalių sveikatos apsaugos ministras, kai per ES Tarybos posėdį nuoširdžiai nustebusiomis akimis dėstė, kad visose ES šalyse trūksta tokio elementaraus dalyko kaip popierinė kaukė ir juk nieko čia nepadarysi, nes 80 proc. jos pasaulinės prekybos tenka Kinijai. Netikėti atradimai.
Pasinaudojant konjunktūra, JAV ir ES šalių darbotvarkėse atsiras punktai dėl priemonių, skatinančių gamybos sugrąžinimą atgal. JAV prezidentas Donaldas Trumpas su savo kalbomis atrodys jau kaip nuosaikus centristas, o ne ekscentriškas antiglobalistas.
Vis labiau suprasime, kad gyvename mažėjančiame pasaulyje. Nors toks supratimas turėtų versti valstybes dar labiau skatinti bendradarbiavimą, tačiau tai sukels priešingą efektą. Dalis visuomenės „mažėjantį“ pasaulį suvoks kaip dar vieną iššūkį jų tapatybei, kurį nugalėti geriausia yra veikiant genties principu – atsiskiriant ir susitelkiant „tarp savų“.
Kitas gentinės sąjungos atributas – hierarchijos, kitaip sakant, lyderio, poreikis. Baimės apimtoms grupėms reikia stiprių, aiškiai save pozicionuojančių lyderių, kurie užtikrintai vestų gentį į šviesų lūkesčių išsipildymo rytojų. Viena ar kita forma tokių turės atsirasti.
Virusas paveiks ir tai, kaip suprantame savo padėtį mus supančiame pasaulyje. Mes pripratome, kad pasaulis mums paklūsta. Nebeliko nei jokių gyvūnų, nei jokių objektų, kurių negalėtume nugalėti. Esame maisto grandinės viršuje, skrendame į Mėnulį, o atėjus parado metui, galime išsklaidyti debesis.
Ir staiga pasirodo kažkoks nematomas virusas, kuris sustabdo visą pasaulį, nusinešdamas dar ir tūkstančius gyvybių.
Kilęs panikos ir nesaugumo jausmas, kuris sklinda panašiai kaip virusas, netruks persimesti ir į politines pažiūras. Politikai būtinai tai išnaudos.
