Siaučiant koronoviruso epidemijai, „Istorijos detektyvų“ laida nusprendė pasidomėti medicinos istorija ir kaip žmonės praeityje gelbėdavosi nuo juos užklupusių epidemijų ir ligų. Šiomis temomis pasikalbėjo su puiku medicinos istorijos žinovu Aisčiu Žalnora.
– Pradėkime pokalbį nuo tokios baisios ligos, kaip cholera. Jos išnaikinimas susijęs su alumi, ar ne? Viena iš priežasčių.
– Visiškai teigti, kad cholera nunyksta dėl alaus, negalima, tačiau XIX a. viduryje Londone kyla didelė choleros epidemija. Žmonės, kurie naudojasi centralizuotu vandentiekiu, suserga, bet pastebimas paradoksas, kad šalia esančiame alaus bare darbininkai nesuserga. Alaus vartojimas vietoj vandens buvo įprastas dalykas nuo viduramžių, nes vanduo nebuvo saugus.
– Tuo metu vandens išgerti buvo pavojingiau, negu alaus?
– Taip, nes vanduo buvo šuliniuose, normalaus vandentiekio nebuvo, paviršinis vanduo maišėsi su kanalizacijos vandeniu, nuotekos su srutomis.
– O alus nebuvo toks stiprus.
– Alų mokėjo daryti kone kiekvienas, jis nebuvo ilgai brandinamas, tai buvo kaip stalo gėrimas.
– Mūsų žiūrovai neturėtų įsivaizduoti, kad viduramžiais visi žmonės vaikščiojo apsvaigę.
– Matyt, kad ne. Rašoma, kad ir mūsų karalaitė Jadvyga per dieną išgerdavo 2–2,5 l alaus, tai buvo norma.
– Jai buvo maždaug 14 metų. Vaikai irgi gerdavo alų?
– Vaikai išgerdavo, bet žmonės ilgainiui ėmė suvokti, kad alus turi neigiamą poveikį. Gydytojai pradeda rašyti, kad fermentuoti gėrimai nėra pats geriausias dalykas, ką vaikai turėtų gerti.
– Kita baisi liga – maras.
– To meto suvokimas apie marą skiriasi nuo mūsų dabartinio. Manyta, kad jį sukelia Saturno, Jupiterio, Marso konjunkcija, galbūt tai Dievo bausmė ar piktosios dvasios, raganavimai, kaltintos katės, žydai. Juodos katės – raganų padėjėjos, jas užmušinėja, o žiurkės dar labiau klesti.
– Taip žmonės padidino maro tikimybę.
– Tai tik pablogino situaciją.
– Ar tai nepanašu į šiandienos skiepų vengėjus?
– Tokią paralelę galima matyti, aišku, situacija kitokia, žmonės labiau išsilavinę.
– Ačiū Dievui, kad nėra tiek daug žmonių, kurie netiki vakcinų veiksmingumu, nes jeigu jų būtų daugiau, vėl sugrįžtų baisios ligos. Taip pat, kaip viduramžiais, ateitų maras.
– Nuo maro vakcina neįmanoma, priežastys kitokios, bet mus saugo mokslo pasiekimai, geresnė higienos būklė, kompleksinės priemonės. Pašalinus iš sistemos vieną dalelę, ji gali nebeveikti.
– Istorija apie marą ir prietarai dėl kačių man primena šiandienos vakcinų priešininkus: prietarai buvo vienoje ir kitoje pusėje.
– Prietarais visada tikėti lengviau, negu nagrinėti tikrąsias priežastis.
– Pereiname prie jūrų ir norėčiau užduoti tokį klausimą: ar be kopūstų amerikiečiai nebūtų atradę Amerikos?
– Apversčiau schemą aukštyn kojomis. Ameriką atrado be kopūstų jūreiviai, išplaukę į tolimus kraštus, pagrindinė problema buvo vitaminų trūkumas.
– Skorbutas.
– Taip. Atsakymas slypi jūreivystės technologijoje: iš pradžių, kol keliauja mažais laiveliais, jie pernakvoja krante, ryte plaukia toliau. Atradus kompasą jie plaukia į tolimas keliones, įsideda sūdytos mėsos, o daržovės – ne prioritetas.
– Be to, jos ilgai neišbus.
– Suges, todėl daug sveikatos problemų. Tik XVIII a. gydytojai atranda, kad citrinų sultys gali padėti išsigelbėti nuo kai kurių vitaminų trūkumo sukeliamų ligų.
– Ypač rauginti kopūstai, nes juos galima ilgai laikyti.
– Kopūstai – paprastesnis, labiau mūsų platumoms tinkamas sprendimas.
– Kompasas jūreiviams atnešė daug ligų, o citrinos su kopūstais juos išgelbėjo. Galima taip sakyti?
– Galima – priežastis ir pasekmė.
– Štai kaip istorijoje būna susiję, atrodo, visiškai tolimi dalykai, kaip kompasas ir citrina arba kopūstas. Užtat ir įdomi istorija. Žinau, kad anksčiau buvo labai populiarus gydymo metodas kraujo nuleidimas – dar neseniai, prieš 100 m. Kas tai yra?
– Kraujo nuleidimas įsitvirtino senovės Romoje, tai Klaudijaus Galeno idėja – gydantis nuo daugelio ligų reikia nuleisti tam tikrą kiekį kraujo, nes kažkas blogo turi būti pašalinta. Jo supratimu, ir moterys yra sveikesnės nei vyrai, nes jos reguliariai nukraujuoja. Kokia bebūtų liga – ar galvos skausmas, ar karščiavimas, Galenas siūlė nuleisti kraujo, netgi jei būtų jo praradęs. Jis buvo geros nuomonės apie savo metodiką ir teigė: metodas padeda visiems, išskyrus tuos, kuriems nepadeda.
– Visus metodus galima taip paaiškinti. Nuo tų laikų atsirado kraujo nuleidimas, bet tiek daug šimtmečių jis buvo praktikuojamas.
– Jo esmė daug nesikeičia, atsiranda papildomų sąlygų: viduramžiais jis susiejamas su horoskopu. Pagal ženklo specifiką nuleidžiamas kraujas tuo laiku, kada reikia. Net ir chirurginės operacijos pagal zodiakų lentelę turėdavo palaukti.
– Bet tai šarlatanizmas – nieko padėti negali. Ir apskritai kraujo nuleidimas žmogui yra blogai. Ar aš klystu?
– Tuo metu žmonės tuo tikėjo, o kelti klausimą, kad tai šarlatanizmas, buvo pavojinga. Bažnyčia tuo metu palaiko keistą dogmą, o pasakyti, kad tai šarlatanizmas, kvepia laužu.
– Tais laikais man būtų buvę pavojinga ir užduoti tokius klausimus. Supratau, bet ar nebūdavo taip, kad labai dažnu atveju būtent tokie gydytojai ir tapdavo mirties priežastimi? Ne liga, bet gydytojai su tokiu gydymu?
– Taip, visiškai teisingai. Net ir XVII a. gydymo metodika dažniausiai apsiriboja kraujo nuleidimu, laisvinamaisiais ir klizmomis. Iš to šaiposi ir Moliere’as: gydytojo mokinys aklai seka Antikos autoritetais ir nieko kito jam daugiau nereikia. XVII a. atradus kraujo apytakos sistemą, dar po 100 m. vis tiek kraują rekomenduojama nuleisti, net litrais.
– Tai mirtis žmogui.
– Kaip juokauja mano kolegė, nepaisant gydymo, pacientas pasveiko. Arba ne.
– Bet tokia praktika neturėjo duoti gerų rezultatų, ir tūkstantmečius žmonės nuleidinėjo kraują?
– Pavieniai gydytojai bandė kvestionuoti senąsias medicinos sistemas, bet kodėl XIX a. galiausiai išgujama, sunku pateikti vienareikšmį atsakymą.
– Ir Moliere’ui blogai baigėsi.
– Moliere’o vienintelis sūnus miršta nuo to meto gydytojų pagalbos.
– Todėl Moliere’as ir nemėgo gydytojų.
– Matyt, turėjo tam priežastį.
– Apie chirurgiją. Ar ji būtų pasiekusi tokių aukštumų, jeigu ne karas?
– Tai aiškus priežastinis ryšys medicinos istorijoje nuo priešistorės laikų, kai žmonės kovodavo gentyse, reikėdavo jiems padėti. XVI a., kai atsiranda šaunamasis ginklas, sužeidimai daug sudėtingesni, negu kardo, arbaleto.
– Net popiežius kovose tarp krikščionių norėjo uždrausti arbaletą, nes tai yra žiaurus ginklas.
– Bet tik tarp krikščionių, į pagonis šaudyt galima. Dabartinių ginklų kulkos skrodžia kiaurai, tuo metu kulkos buvo švininės, nemažas rutuliukas, kuris pataikęs į taikinį ištykšta, dažnai tenka amputuoti. Iki XVI a. nesėkmingai amputavus žmogus nukraujuoja, nuo prideginimų atsiranda papildomos komplikacijos. Išradus ligatūros techniką...
– Kas tai yra?
– Kraujagyslių užrišimas, kuris daug švelnesnis, negu karšta geležimi prideginti kraujagysles ir kitus audinius. Operacijai pavykus, reikia sukurti protezus.
– Karas yra mokslo variklis, nes daugelis išradimų pritaikomi karo srityje, bet taip pat ir medicinos variklis.
– Tai puiki galimybė gydytojams praktikuotis, nepaisyti dogmų, jie natūraliai pamato daug žmogaus kūno dalių, suvokia, kaip jis veikia, pritaiko praktinėms žinioms.
– Bet aš nenorėčiau XVI a. būti karys, į kurį pataikė švininė kulka.
– Pabaiga būtų labai arti.
– Tai ne pats blogiausias dalykas, žymiai blogiau, kai chirurgai imtųsi amputuot galūnę ir po to prideginti.
– Kai vienam chirurgui spyrė arklys ir sulaužė kojos kaulus, jis pats ėmėsi gydyti savo koją ir išvengė amputacijos, kas buvo labai tikėtina pagal to meto metodus.
– Gydytoju reikėtų būti.
– Reikia pačiam būti gydytoju.
– Nuo žiaurių temų eikime prie linksmesnių. Pirtis viduramžiais – kas tai buvo?
– Savotiškas viduramžių SPA, vieta, kur susitinka vyrai ir moterys.
– Nebuvo atskirų?
– Vėliau atsiranda, tačiau yra nemažai viduramžių piešinėlių, kai vyrai ir moterys maudosi tame pačiame kubile, puotauja, klausosi muzikos. Dėl to užrūstina Bažnyčią, pirtis bandoma uždrausti, bet jos imamos uždarinėti XVI a.
– Viduramžiais žmogus nebuvo drovus.
– Greičiau praktiškas: tuo metu paprasti drabužiai kainavo labai daug, ir gana dažnai žmonės jau iš namų patraukdavo į pirtį nuogi...
– Netgi taip?
– Ir vėliau grįžę apsirengdavo, saugodavo savo drabužius dėl savo vardo nesukdami galvos.
– Bet pirtis palaiko higieną, gelbsti nuo užkrečiamų ligų.
– Be abejo, ir kol Europoje buvo viešųjų pirčių, higienos būklė buvo palaikoma neblogai. Paradoksas, bet Renesanso laikotarpiu kaip tik ir uždaromos pirtys. Įsivaizduojam nekvepiančius viduramžius, bet jie pradeda nekvepėt labiau į pabaigą. Mus tie draudimai pasiekė dar vėliau, bet pirčių kultūra kaimo vietovėse gyvuoja iki šiol.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT televiziją.
