Naujajam koronavirusui klajojant po pasaulį aiškėja, kad ir kokiame pasaulio kampelyje begyventų žmonės, demokratinė ar autoritarinė tvarka būtų jų šalyje, mus visus vienija tos pačios baimės ir viltys, tas pats savanaudiškumas ir pasiaukojimas.
Štai jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo 34-erių kinų oftalmologo Li Wenliango mirties. Jis pirmasis pranešė apie netipinių plaučių uždegimų protrūkį Uhano mieste. Net ir komunistinės valdžios nubaustas grįžo į ,,mūšio lauką“ ir žuvo gydydamas pacientus. Šiandien galvoju apie savo kolegas GMP darbuotojus, intensyvios terapijos ar skubiosios medicinos gydytojus, šeimos gydytojus ar gydytojus specialistus kasdieną akis į akį susiduriančius, o virusui išplitus dar dažniau susidursiančius su mirtimi. Ar „minimalios valstybės“ autoritetai padarė viską, kad tie mano kolegos būtų viskuo aprūpinti ir paruošti ne tik gydyti pacientus, bet ir patys atsilaikyti prieš naują, mūsų vis dar taip nemėgstančią gyvybės formą?
Viskas, kaip ir visada, yra „ant ribos“. Senkantis laikas sprendimams ir mūsų ribotos galimybės. Žmonės bijo viruso, valdžia labiausiai bijo baimės, o aš labiausiai bijau pasiaukojančių ir kvalifikuotų gydytojų trūkumo. Universitetai kaip unguriai turi suktis įtikindami aukščiausius vadovus, kad aukštojo mokslo kokybė turi būti prioritetas ir tam būtinos modernios auditorijos laboratorijos mokslininkams, kvalifikuoti dėstytojai ir mokslininkai gaunantys adekvatų atlygį, kai jų kvalifikacijos kėlimas nėra tik jų pačių asmeninis reikalas. Negali universitetai skurti kokybės, kai medicinos fakultetus išlaiko tik užsienio studentų lėšos, o valstybės finansuojamos studijų programos yra nuostolingos.
Galbūt daug kam sunku suprasti, kad parengti mediką Lietuvoje tenka už daugiau kaip du kartus mažesnę kainą negu tai daro Vokietijos ar Jungtinės Karalystės kolegos, nors visa reikalinga įranga pradedant nuo reagentų, mikroskopų ar medicinos procesų simuliatorių kainuoja tiek pat kaip ir tose minėtose šalyse. Tuo tarpu vis daugiau kolegų patenka į teisinės atsakomybės spąstus už dalykus, kurių niekas negali nuspėti ir suvaldyti. Čia tas pats, kas Pasaulio sveikatos organizaciją paduoti į teismą už koronaviruso protrūkį. Manau, kad atsiras ir tokių, bet kai panašūs dalykai tampa norma valstybės teisinėje sistemoje kažkas nėra tvarkoje. Lietuvos medikų sąjūdis savo kreipimesi į visas valdžios atsakingas institucijas jau antrą kartą prašo „atsakingai įvertinti šiuo metu baudžiamuosiuose įstatymuose nustatytų sankcijų gydytojui adekvatumą, proporcingumą bei šių sankcijų sukeliamas pasekmes tiek asmeniui, kuriam jos yra skiriamos, tiek visai visuomenei“ <...> „bei atsisakyti Baudžiamojo kodekso 230 str. 3 dalies taikymo medicinos darbuotojams.“ Ar kas nors šį kreipimąsi išgirs, ar formaliai atsakys, kad „mes ne prieš jus, bet tokie jau tie įstatymai ir juos privalu vykdyti“ taip ir neaišku.
Valstybė – tai dirbti į Lietuvą iš Anglijos ligoninės sugrįžtantis medikas, tai lietuje ir purve permirkęs karys Pabradės poligone, tai gaisrininkas Alytaus gaisre, kuriam nedavė laiku apsaugos priemonių, tai mokytojas, beviltiškai kovojantis už darbo sąlygas ir tai, kad jo kolegos liktų dirbti Lietuvoje, tai žurnalistas kolegų paliktas vienas, bet vis tiek nepasiduodantis oligarcho spaudimui tylėti.
Bet visgi, nepaisant to nesibaigiančio judėjimo į kalną, mes jau 30 metų gyvename laisvoje šalyje ir visai nesvarbu, ar šią šventę švenčiame gatvėse ir aikštėse, ar savo namų aplinkoje. Valstybė – tai ne paradai ir valdžia, ne pareigos ir įtaka. Valstybė – tai dirbti į Lietuvą iš Anglijos ligoninės sugrįžtantis medikas, tai lietuje ir purve permirkęs karys Pabradės poligone, tai gaisrininkas Alytaus gaisre, kuriam nedavė laiku apsaugos priemonių, tai mokytojas, beviltiškai kovojantis už darbo sąlygas ir tai, kad jo kolegos liktų dirbti Lietuvoje, tai žurnalistas kolegų paliktas vienas, bet vis tiek nepasiduodantis oligarcho spaudimui tylėti. Lietuvos yra daug ir ji tikrai išgyvens.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
