Nuomonės

2020.03.11 16:05

Virginijus Savukynas. Slaptieji nepriklausomybės užkulisiai

Virginijus Savukynas 2020.03.11 16:05

Šiandien daug kam atrodo, kad nepriklausomybė tiesiog nukrito iš dangaus, esą sovietinė imperija buvo silpna, sugriuvo, o mes gavome laisvę. Tačiau išslaptinti dokumentai ir parašyti atsiminimai rodo, kad tuo metu mes daug ko nežinojome.

Nežinojome, kokie planai sutriuškinti Lietuvą buvo rengiami, nežinojome, ką Vakarų lyderiai darė, kad prieš Lietuvą nebūtų panaudota jėga. Šiek tiek paslapčių atskleisime.

Kaip 1988 metų vasarą vos nebuvo užgniaužtas Sąjūdis?

Birželio 3 d. Mokslų akademijoje susirinko inteligentai, po ginčų jie nusprendė įkurti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Reikia remti Michailo Gorbačiovo pradėtą pertvarką – tokia buvo pagrindinė mintis. Iš pradžių Sąjūdis buvo nedrąsus. Pirmasis negausus Sąjūdžio mitingas įvyko birželio 21-ąją. Jį atidžiai stebėjo KGB. Yra išlikusios nuotraukos, kuriose aktyviausi dalyviai sunumeruoti.

Aiškiai apgailestaudamas Ligačiovas savo prisiminimuose rašo, kad, jei tuo metu būtų buvę priimti reikiami sprendimai, tai Sovietų Sąjungą galbūt būtų buvę galima išgelbėti. Ačiū Dievui, kad tie sprendimai nebuvo priimti.

Tačiau stebėtinai greitai Sąjūdis įgavo jėgą. Buvo keliamos Trispalvės, atlapuose įsisegami Gedimino stulpai. Liepos 9 d. Vingio parke įvykęs didžiulis mitingas buvo lūžis. Po jo Sąjūdžio rėmimo grupės buvo kuriamos visame krašte. O tuo metu per Lietuvą keliavo Roko maršas, kuriame tuo metu ne vien muzika buvo svarbiausia. Svarbiausia, kad tuose koncertuose plevėsavo Trispalvė, buvo prisimenami partizanai ir tremtiniai.

Toks aktyvumas negalėjo nepatraukti KGB dėmesio. Tuometinis KGB vadas Viktoras Čebrikovas nusprendė išsiaiškinti, kas gi vyksta. Jis pasiuntė KGB analitinio skyriaus viršininką Nikolajų Leonovą į Lietuvą. Šis parengė ataskaitą, kurioje buvo teigiama, kad prasidėję procesai Baltijos šalyse veda į atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Būtina imtis priemonių.

Viktoras Čebrikovas skubiai parašė ataskaitą aukščiausiai sovietų Sąjungos vadovybei. Tuo metu Michailas Gorbačiovas ilsėjosi Kryme. Jį pavadavo žinomas reakcionierius Jegoras Ligačiovas. Jam ir pateko ta ataskaita. Jis sunerimo ir paskambino Jakovlevui, kuris 1988 m. rugpjūtį buvo apsilankęs Lietuvoje. Čebrikovas paklausė: kas gi darosi toje Lietuvoje? Jakovlevas atsakė, kad vyksta demokratizacijos procesai „perestroikos rėmuose“.

Tai nenuramino užgrūdinto komunisto Ligačiovo. Tad iš karto paskambino Gorbačiovui ir išdėstė reikalą. Buvo nutarta Lietuvos klausimą įtraukti į politbiuro darbotvarkę. Šis sutiko. Ten tiek Jakvolevas, tiek Čebrikovas griežtai gynė savo pozicijas. Politbiuro nariai tiesiog nežinojo, kokį sprendimą priimti. Tad nutariama, jog reikia toliau aiškintis, kas vyksta. Aiškiai apgailestaudamas Ligačiovas savo prisiminimuose rašo, kad, jei tuo metu būtų buvę priimti reikiami sprendimai, tai Sovietų Sąjungą galbūt būtų buvę galima išgelbėti. Ačiū Dievui, kad tie sprendimai nebuvo priimti. Prieš Sąjūdį nebuvo imtasi priemonių, jis gavo laiko sustiprėti, o Lietuvos žmonės pamažu atsikratė baimės.

KGB nerimsta

1989 m. pradžioje Sovietų Sąjungos KGB vadovas Kriučkovas (jis pakeitė Čebrikovą) nusprendė kaip reikiant imtis vis labiau galvą keliančios tautos ir patvirtino priemonių planą dėl susidariusios padėties Lietuvoje. Šio dokumento archyvuose neaptikau, tačiau juo remdamasi LSSR KGB Kolegija suformulavo tokius uždavinius KGB darbuotojams: „Laiku užkirsti kelią ekstremistinių elementų mėginimui panaudoti neformalias grupuotes antitarybinių ir separatistinių nuotaikų kurstymui, bandymams pakeisti Lietuvos pasirinktą socialistinio vystymosi kelią, aštrinti tautinius santykius, provokuoti masinius neramumus ir vykdyti kitas priešiškas akcijas.“

Kagėbistai kibo į darbą. Tikrai ne be jų pagalbos 1989 m. gegužės viduryje susikūrė „Jedinstvo“. Šios organizacijos tikslas – išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Arba kelti neramumus, sakyti, kad Lietuvoje persekiojami rusai, lenkai. O tuo pagrindu, atėjus lemiamai valandai, galima įvesti karinę padėtį. Ir tai vos neįvyko. Tada, kai buvo susikibta rankomis Baltijos kelyje.

Nepavykęs sovietų bandymas

1989 m. liepos 4 d. Kremliuje įvyko TSKP CK Politinio biuro Komisijos posėdis dėl Baltijos kraštų. Jame KGB vadas Vladimiras Kriučkovas labai aiškiai pasakė: „Pagrindinis Pabaltijo separatistų tikslas – išstoti iš TSRS. Pabaltijo pavyzdžiu gali pasekti Moldova, Užkaukazės respublikos, ir šio proceso bus neįmanoma sustabdyti.“

Esant tokioms nuotaikoms tarp aukščiausių Sovietų Sąjungos vadovų, KGB ėmėsi žingsnių, kurie turėjo sustabdyti lietuvius.

1989 m. rugpjūčio 10 d. Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“, kuri pasisakė už Sovietų Sąjungos išlikimą, mitingas. Jame buvo smerkiami lietuvių laisvės siekiai.

Negana to, Sąjūdis pradėjo gauti žinias, kad sąjunginio pavaldumo įmonėse bus organizuojami streikai. Netgi buvo išspausdintos instrukcijos, kaip tuos streikus organizuoti. Estijoje tokie streikai, tiesa, nelabai dideli, netgi įvyko. Vilniaus krašte buvo vis smarkiau agituojama, kad paskelbtų autonomiją. KGB norėjo Lietuvoje sukurti konfliktų židinį kaip Kalnų Karabache ar Padniestrėje. 1989 m. rugpjūčio 15 d. „Pravdoje“ pasirodė Baltijos šalis įspėjantis straipsnis. Jame buvo rašoma: „Suaktyvėjo atvirai antitarybinės grupuotės. Aštrinama tautinės isterijos situacija. Tam tikros jėgos aktyviai agituoja už respublikos išstojimą iš Tarybų Sąjungos.“

M. Gorbačiovas tuo metu poilsiavo Kryme. Baltijos kelią jis pamatė per televizorių. Jam nuotaika subjuro. Kas jau kas, bet jis tikrai suprato, ką tai reiškia. Milijonai susikibusių rankomis žmonių rodė, kad nepriklausomybės nori ne saujelė ekstremistų, kaip jis aiškino politbiuro nariams ir Vakarų lyderiams, bet dauguma žmonių.

Įpykęs jis paskambino į Kremlių ir davė nurodymą paruošti Komunistų partijos centro komiteto pareiškimą dėl Baltijos šalių. Jo nurodymas buvo pradėtas vykdyti.

Vilniaus krašte buvo vis smarkiau agituojama, kad paskelbtų autonomiją. KGB norėjo Lietuvoje sukurti konfliktų židinį kaip Kalnų Karabache ar Padniestrėje.

Kitą dieną, rugpjūčio 24-ąją,vis dar įsikarščiavęs M. Gorbačiovas paskambino Lietuvos komunistų partijos lyderiui Algirdui Brazauskui ir griežtai pasakė, kad Sąjūdžio lyderiai peržengė visas ribas. Anot jo, „tam tikri žmonės stokoja saiko jausmo ir pamiršta, kokiu metu, kokioje epochoje, kokioje valstybėje gyvename“. Lietuvos išstojimas iš Sovietų Sąjungos, Gorbačiovo teigimu, yra fiziškai nepasiekiamas ir nerealus. Taip pat jis teigė, kad pasaulis, o ypač Europa, labai skeptiškai ir ironiškai vertina Baltijos kraštų nepriklausomybės siekius. Ir dar pridėjo: „Jei Lietuvoje ir toliau procesai vyks taip, tokia kraštutine linkme, tai aš nebūsiu jūsų draugas.“ Šis pokalbis nieko gero nežadėjo.

O „Pravdoje“ pasirodė straipsnis, kuriame buvo smerkiamas Baltijos kraštų noras atsiskirti. Ten buvo rašoma, kad Sąjūdis vykdo „moralinį bei fizinį terorą prieš tuos, kurie nesutinka su jo kursu“. Tai buvo atvira demagogija.

1989 m. rugpjūčio 27 d. padėtis dar labiau įkaito, nes dienos šviesą išvydo Gorbačiovo nurodymas – grėsmingas TSKP CK pranešimas apie Baltijos kelią. Ten buvo aiškių užuominų apie tai, kad gali būti panaudota jėga: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai tautoms gali būti katastrofiški. Gali iškilti klausimas dėl jų gyvybingumo. [..] Kai kur atsirado reali tikro pilietinio konflikto, masinių susirėmimų gatvėse su sunkiais padariniais grėsmė.“

Tačiau pasaulis jau reagavo. Rugsėjo 20 dieną JAV Senatas priėmė senatoriaus Roberto W. Kasteno parengtą rezoliuciją, kurioje pasmerktas Molotovo–Ribbentropo paktas ir jo padariniai, JAV Prezidentas paragintas kelti Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimą visais diplomatiniais kanalais. Ta proga KGB parašė slaptą pažymą, kurioje liūdnai konstatavo, kad toks žingsnis reiškia, jog „JAV administracija palaipsniui atsisako savo ankstesnės nesikišimo į TSRS vidaus reikalus politikos“.

Be to, greitai paaiškėjo viena aplinkybė. TSKP CK negalėjo priimti tokio nutarimo, nes tuo metu atostogavo. Šis faktas susilpnino jo svorį. Taip ir nebuvo imtasi griežtesnių veiksmų. O užkietėję komunistai su šiuo pareiškimu siejo dideles viltis, kad įvykių eiga bus pasukta visai kita linkme. Jegoras Ligačiovas savo prisiminimuose rašo: „Esu įsitikinęs, kad jeigu centras ir žiniasklaida savo darbe tuomet būtų vadovavęsi pareiškimo dvasia, tolesni įvykiai būtų pakrypę visaip kitaip, ir Baltijos respublikų nebūtų ištikusi politinė krizė.“ Kitaip tariant, jei sumanymas būtų buvęs įgyvendintas, Baltijos šalių kelias į nepriklausomybę būtų daug sunkesnis.

Kremliaus intriga

Aukščiausiai sovietinei vadovybei nebuvo paslaptis Lietuvos siekis tapti nepriklausoma. Kaip tai sutrukdyti? Pačių lietuvių perkalbėti nepavyks, tačiau gal juos gali paspausti Vakarai? Sovietų Sąjungos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandras Bessmertnychas 1990 m. sausio 28 d. susitiko su JAV prezidentu George‘u Bushu. Jis priminė, kad SSRS parėmė JAV Irako klausimu: „Kas nors gali M. Gorbačiovui sakyti: jūs palaikote JAV Persijos įlankos konflikte, kur jie veikia prieš Iraką, su kuriuo mes draugavome 30 metų, o ką gaunate mainais?“

Kaip buvo subtiliai sužaista. Matlockas buvo pakviestas likus pusvalandžiui iki susitikimo. Ir jam buvo pasakyta sensacinga naujiena: jei lietuviai skelbs nepriklausomybę, Gorbačiovas gali būti nuverstas.

Nuskambėjo užuominų apie galimybę sugadinti SSRS ir JAV santykius ir grįžti į šaltojo karo ar pusiau šaltojo karo būseną.

1990 m. kovo 8 d. grupelė Lietuvos deputatų, vadovaujamų Vytauto Landsbergio, atvyko į Maskvą susitikti su JAV ambasadoriumi Jacku Matlocku. Pagrindinis klausimas – kaip reaguos Jungtinės Valstijos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Susitikimas išėjo šaltokas. Ambasadorius atsiprašė, kad serga, todėl kalbėjosi trumpai. Buvo santūrus, netgi paklausė, kodėl lietuviai taip skuba. Ne to buvo tikėtasi. Tačiau šiandien galima atskleisti tai, kas tuo metu nebuvo žinoma.

Pasirodo, prieš šį susitikimą jį privačiai išsikvietė tuometis Sovietų Sąjungos ministras Ševarnadzė ir paprašė atšaukti susitikimą su lietuviais. Tuomet Matlockas paklausė, kodėl tai turėtų daryti? Ševarnadzė atsakė taip: „Problema yra ta, kad, jei jie paskelbs nepriklausomybę šį savaitgalį, gali būti, jog Gorbačiovas bus pašalintas. Ar galėtumėte atšaukti susitikimą arba bent jau įtikinti juos palaukti dvi savaites? Kai Gorbačiovas taps prezidentu, mes galėsime kontroliuoti situaciją. Bet jei jie paskelbs nepriklausomybę prieš tai, mes nežinome, kas atsitiks. Yra rizika žlugti.”

Kaip buvo subtiliai sužaista. Matlockas buvo pakviestas likus pusvalandžiui iki susitikimo. Ir jam buvo pasakyta sensacinga naujiena: jei lietuviai skelbs nepriklausomybę, Gorbačiovas gali būti nuverstas. Matlockui nebuvo laiko nei pasikonsultuoti su Vašingtonu, nei ramiai apmąstyti šią informaciją. Jis nesutiko atšaukti susitikimo, netgi neatkalbinėjo lietuvių atidėti nepriklausomybės paskelbimą, nes žinojo, kad tai nepadės. Tačiau nerodė ir entuziazmo. Taigi ta sovietų intriga neišdegė.

Kremlius nori nubausti Lietuvą

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ką gi, ją reikėjo atvesti į protą. Nubausti. Imperija greitai ėmėsi atsakomųjų žingsnių.

1990 m. kovo 22-ąją SSKP CK politinis biuras svarstė padėtį Lietuvoje. Generolas Valentinas Varenikovas buvo kategoriškas – Nepriklausomybės atkūrimą paskelbusioje Lietuvoje reikia įvesti prezidentinį valdymą, o galbūt – ir karinę padėtį: „Bendromis kariuomenės ir visuomenės pastangomis galima palaipsniui grąžinti Lietuvą į protą. „LKP – internacionalistai“ reikalauja mūsų įsikišimo. Reikia spausti ekonomiškai. Iki ko priėjo – neduoda degalų kariniams komisariatams. Reikia reaguoti į jų žingsnius.“

Buvo ir kitas planas – atimti iš Lietuvos Klaipėdą ir Vilniaus kraštą. Viename komunistų partijos politbiuro posėdyje Jurijus Masliukovas taip rėžė: „Reikia ruošti naują sutartį dėl Sovietų Sąjungos. Bet 5 rajonus iš Lietuvos grąžinti Baltarusijai. Mėmelį – Klaipėdą palikti SSRS. Tai yra, atimamas septintadalis Lietuvos teritorijos – 182 tūkst. gyventojų!“

Tokie detalūs paskaičiavimai, kiek žmonių gyvena Klaipėdoje, Vilniaus krašte rodo, kad tai buvo ne vien idėjos, bet konkretūs paruošti planai. Tiesa, nei karinės padėties, nei atimti teritorijų iš Lietuvos sovietai nesiryžo. Bet jie įgyvendino kitą planą – palaužti Lietuvą ekonomiškai.

Balandžio 13 d. M. Gorbačiovas ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti priimamus įstatymus ir sugrįžti į kovo 10 dienos situaciją. Priešingu atveju pagrasinta: „Nebetiekti produkcijos, kuri realizuojama užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta.“ Ir šis grasinimas buvo įgyvendintas, prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada.

Balandžio 19 d. G. Bushas susitinka su F. Mitterandu – vienas iš susitikimo klausimų – Lietuva. Už uždarų durų Bushas guodžiasi, kad, jei sovietai užsuks Lietuvai dujas, jis turės imtis priemonių. Ir išsitaria: „Lietuviai nėra tokie paklusnūs, kokie turėtų būti.“

Lietuvos KGB džiaugėsi ir pranešinėjo į Maskvą: „Lietuvos vadovybei tai buvo visiškas netikėtumas. Sankcijos netrukus parodė dabartinių lietuvių vadovų nekompetetingumą ir nesugebėjimą valdyti respubliką bei pademonstravo visiškos nepriklausomybės nuo SSRS idėjos negyvybingumą.“

Blokados reikalai persikėlė į tarptautinį lygį. Tarptautinė bendruomenė negalėjo nereaguoti į tai, ką daro sovietai.

Balandžio 19 d. G. Bushas susitinka su F. Mitterandu – vienas iš susitikimo klausimų – Lietuva. Už uždarų durų Bushas guodžiasi, kad, jei sovietai užsuks Lietuvai dujas, jis turės imtis priemonių. Ir išsitaria: „Lietuviai nėra tokie paklusnūs, kokie turėtų būti.“ Tuo tarpu Mitterand'as taip atsako: „Mes negalime prašyti lietuvių nereikalauti nepriklausomybės, kad padarytų mums malonumą. Mūsų akivaizdus interesas yra tas, kad Gorbačiovas išliktų valdžioje.“

G. Bushas šiame susitikime dar pasiskundė, kad „daug karštakošių iš manęs reikalaus veikti, siųsti į Lietuvą tankerį“. Tuo metu Amerikos lietuviai svarstė tokią idėją, kad būtų padėta blokadą kenčiančiai Lietuvai. Tai kėlė nerimą galingiausios pasaulio valstybės vadovui, nes jis taip išsitarė Miterand'ui: „Kas būtų, jei norvegai pasiųstų tankerį aprūpinti lietuvių, o tankerį nuskandintų rusai? Istorija pilna tokio pobūdžio incidentų.“

Tuo metu įvykusioje viešoje spaudos konferencijoje buvo kalbėta taip: „Mes negalime patvirtinti tikslaus sovietų susidorojimo masto. Kaip žinote, sekretorius Bakeris vakar aptarė tai su sovietų užsienio reikalų ministru Ševarnadze. Aš vis dar tikiuosi, kad dialogas, kuriam aš ir Prancūzijos prezidentas pakvietėme, vis dėlto įvyks.“ G. Bushas nepaminėjo žurnalistams visos informacijos, kurią atskleidė Mitterand‘ui už uždarų durų. „Vakar Ševarnadzė kalbėdamas telefonu pakartojo Bakeriui, kad jėga nebus panaudota. Jis pasakė: „Vertinkite mus pagal mūsų veiksmus, o ne pagal kalbas!”

Tarptautinis painus žaidimas dėl Lietuvos tęsėsi toliau. Sovietai visais būdais stengėsi, kad Vakarų vadovų reakcija į Lietuvos nepriklausomybę būtų kuo santūresnė.

Balandžio 23 d. JAV prezidentas G. Bushas sušaukė nacionalinio saugumo tarybos posėdį Lietuvos klausimu. Nors sprendimų nebuvo priimta, tačiau prezidentas po šio susitikimo priima sprendimą pristabdyti prekybos sutartį ir derybas dėl palankiausio prekybos statuso.

1990 m. birželio pabaigoje įvyksta susitikimas su Gorbačiovu. Sovietams svarbi sutartis dėl prekybos. Tik tai gali nors šiek tiek padėti jų žlungančiai ekonomikai. Tuo tarpu G. Bushas negali nutylėti to, kas vyksta Lietuvoje.

Šio susitikimo metu Bushas pirmiausia pasiskundė, kad Landsbergis jį pavadino Čemberlenu: „Man tai nepatinka. Tai neteisybė“, sako jis Gorbačiovui. „Jis kritikuoja mane dėl to, kad aš jus palaikau, o ne didžius Amerikos demokratijos ir laisvės principus.“

Antrą dieną jau buvo kalbama apie ekonomines sutartis, ir Bushas aiškiai pasakė, kad JAV negali pateikti sovietams ekonominių dovanų, kol šie taip elgiasi su Lietuva. Gorbačiovas supyko ir tarė: „Ką gi, jūs išsakėte savo samprotavimus, aš išsakiau savus. Reikia pasirinkti. Jūs tikriausiai renkatės Pabaltijį. Jeigu Pabaltijo palaikymas JAV prezidentui yra svarbiau už viską, tai aš tai turėsiu omenyje.“ Bushas tuomet pasiūlė tuo nebaigti ir aptarti šį klausimą kitą dieną.

Ryte aistros buvo atlėgusios. Nuspręsta pasirašyti prekybos sutartį, tačiau slapta buvo sutarta, kad, kol neprasidės derybos su lietuviais ir nebus atšaukta ekonominė blokada, tol nebus išsiųsti dokumentai patvirtinti. Kaip žinoma, greitai Lietuvos ekonominė blokada buvo nutraukta.

Tada Lietuva buvo pavyzdys visiems pasaulio lyderiams. Pavyzdys, kaip maža tauta be ginklo rankose gali atkakliai siekti laisvės. Tai buvo priminimas pasauliui, kad ne vien tik brutali jėga kažką lemia. Lemia ir žmonių noras būti laisviems. Su laisve!