Nuomonės

2020.03.10 19:18

Darius Indrišionis. Nustokime vytis Vakarus

Darius Indrišionis, istorikas2020.03.10 19:18

Trys dešimtys metų atkurtai Lietuvos valstybei. Buvimo nepriklausomų estafetėje jau senokai aplenkėme aną, tarpukarinę, Lietuvą. Trys atkurtos Lietuvos dešimtmečiai, kurių kiekviename galime rasti ryškių savitumų: vargani laukiniai devyniasdešimtieji, vėliau – įstojimas į NATO, Europos Sąjungą, ekonominė krizė. 

Paskui – išbridimas iš krizės, euro įvedimas – jau šie laikai, mūsų nūdiena, kurią nedaug kas tebesieja su tais pirmaisiais Nepriklausomybės metais: tuo skurdžiu gariūniškai banditišku margumynu, į kurį jau žiūrima kaip į savotišką muziejinę vertybę. Kas vienijo Lietuvą, jos žmones visais šiais, iš laiko perspektyvos žvelgiant, labai skirtingais dešimtmečiais? Kas buvo ta „idėja Lietuvai“, kuri vedė mus į priekį pastaruosius trisdešimt metų?

Pasivyti. Pasivyti, prasiskinti sau kelią alkūnėmis, įsilieti, įsitrinti, įsiskverbti. Grįžti atgal į civilizuoto Vakarų pasaulio orbitą, erdvę, iš kurios kerziniais raudonarmiečių batais buvome nuspirti praėjusio amžiaus vidury. Pakilti iš korupcijos ir nesiskaitymo liūno. Užmiršti čekistų kumščiais įskiepytas prievartos pamokas. Įtikinti save, jog mes – Europos dalis. Galbūt rytinė, galbūt posovietinė, galbūt plėšoma vidinių problemų, bet Europa. Galbūt bukos ideologijos degraduoti Europos Rytai, bet ne Sovietijos Vakarai – kaip kad tebebando mus įtikinti.

Sparnuota mintis „kai pasijunti, jog esi protingiausias žmogus kambaryje, laikas eiti į kitą kambarį“ mums labai tinka. Mes tai pajutome ir išėjome į kitą kambarį. Atėjome lyg naujokas pirmą darbo dieną į naują darbovietę. Mums buvo nelengva – nebijokime to sakyti: mums buvo sunku. Sovietmetis ištrynė iš mūsų sąmonių vakarietiškumo užuomazgas, susiformavusias tarpukariu. Vakarai liko tik mūsų pasąmonėje – tikėjime, jog mes visgi ne sovietiniai žmonės. Tikėjime, jog mes – viso labo grubiai išprievartauti europiečiai, galintys pamiršti sovietmečio absurdą. Tikėjime, jog galime, turime – netgi privalome – grįžti. Ir mums reikėjo vytis.

Ir mes vijomės. Nuo skardinių kioskelių, kuriuos siaubdavo treninguoti banditai, mes augome iki stiklinių dangoraižių, kuriuose pasirašinėjami dešimtmilijoniniai kontraktai. Mes mokėmės vakarietiško gyvenimo būdo, tenykštės verslo ir darbo etikos. Ne visiems pavyko atnaujinti savo operacinę sistemą – kai kurie ir liko gariūniniais verslininkais, mokančiais minimumą ir atostogaujančiais Bahamose. Arba banditais, persėdusiais į naujesnio modelio automobilius ir nuo termino „sportinis kostiumas“ nubraukusiais žodį „sportinis“. Bet tai – tik gerai matomi, ilgam įsimenantys, tačiau iš esmės pavieniai atvejai. Didžiajai mūsų visuomenės daliai pavyko daugiau ar mažiau pasikeisti. Atverti savo langus ir įkvėpti gaivaus laisvės oro. Įkvėpti giliai ir ... vytis.

Sovietmetis ištrynė iš mūsų sąmonių vakarietiškumo užuomazgas, susiformavusias tarpukariu. Vakarai liko tik mūsų pasąmonėje – tikėjime, jog mes visgi ne sovietiniai žmonės. Tikėjime, jog mes – viso labo grubiai išprievartauti europiečiai, galintys pamiršti sovietmečio absurdą.

Jeigu reikėtų įvardinti vieną populiariausių trijų praėjusių dešimtmečių temą Lietuvoje, tai neabejotinai būtų vidutinio atlyginimo tema. Jis augo, jis gyveno savo gyvenimą ekonomistų periodiškai skelbiamuose grafikuose ir lentelėse. Jis – vidutinis atlyginimas – tapo kasdienio mūsų gyvenimo burtažodžiu. Mes žiūrėjome į jį – vidutinį atlyginimą – kaip į Lietuvos atstovą „Eurovizijoje“: iš pradžių – skurdų ir kuklų, vėliau – skurdų, bet jau savitą.

Dar vėliau – nebe tokį ir skurdų, tačiau vis dar tolimą nuo kitų – vakarietiškų vidutinių atlyginimų. „Mano profesijos žmonės Vokietijoje uždirba penkiskart daugiau“, – puikiai visiems pažįstama, dažnai girdėta frazė. Šioje frazėje užkoduota ta vidutinių atlyginimų „eurovizija“ – ta, kurioje mes dalyvaujame, iš lėto kylame, tačiau dar labai negreit – o gal ir niekad – (ne)būsime tarp laimėtojų. Ir tai ne viskas. Ne tik mūsų lietuviškasis vidutinis atlyginimas dalyvauja konkurse. Dalyvaujame ir kiekvienas iš mūsų.

„Lietuvoje vidutinis atlyginimas šiais metais siekia...“ – pasigirsta žinių vedėjos balsas ir kiekvienas akimirkai susimąstome: ar gaunu vidutinį atlyginimą, ar ne? „Ekonomistų teigimu, Lietuvoje vidurinė klasė turėtų į rankas gauti...“ – tęsia vedėja ir mes bandome surasti savo vietą: jei aš – vidurinė klasė, tai ką tai reiškia? O jei nepasiekiu tos sumos – tai kas aš? Liumpenas? Varguolis? Šiukšlė? Ubagas?

„Jūs – žemesnes pajamas gaunantys asmenys“, – diplomatiškai atsakytų ekonomistai. „Būsto paskolos Jums pasiūlyti negalime. Kreipkitės, kai Jūsų pajamos išaugs“, – maloniai nusišypsotų banko darbuotojai. Viskas, vidinė „eurovizija“ šįkart pralaimėta – tu nesieki vidutinio atlyginimo, bandyk kitais metais, kai pajamos išaugs. Jei išaugs. Ir tokių situacijų labai daug: nuo prigrūsto viešojo transporto, kurio keleiviai pavydžiai stebi gatve pralekiančius lizinginius automobilius, iki šalia sovietinių daugiabučių išaugančių naujos statybos namų.

Socialinė nelygybė, pajamų skirtumai – galime tai įvardinti skirtingai. Ir, nepriklausomai nuo to, į kurią kastą mus bepaskirs kasmet it Šventasis Raštas skelbiama vidutinio atlyginimo statistika, suvokiame, kad šiandien kaip niekad ryšku (ir vis labiau ryškėja), jog tris dešimtmečius į Vakarus keliavome skirtingais greičiais: vieni automobiliais, antri – pėstute, treti – neįgaliųjų vežimėliais.

„Įvesti progresinius mokesčius!“ – šioje vietoje suriktų kas nors, užsilipęs ant bačkos. „Atimti stambųjį kapitalą ir išdalinti vargstantiesiems!“ – atrajotų minia. Ne. To nebus. Tikėkimės, kad nebus. Nes tai nėra teisinga. Neteisinga bausti tuos, kurie turi daugiau. Žmogus nekaltas dėl to, kad verslus. Kas nors prieštarautų – juk buvo tokių, kurie savo turtus susikrovė nešvariais būdais. Tikriausiai, kad buvo. Tačiau su jais turėtų tvarkytis teisėsauga ir teismai. Ne minia ir ne politikai. „O ką daryti? – kas nors klaustų. – Kaip panaikinti Lietuvoje tvyrančią socialinę nelygybę?“

Europos vijimasis mums tapo europietiško atlyginimo vijimusi. Mes įtikėjome, jog viso ko pagrindas – vien tik ekonomika. Mes įtikėjome, kad paviję europietišką atlyginimo standartą – patekę į atlyginimų „eurovizijos“ finalą – automatiškai išspręsime ir visas kitas problemas.

Nežinau. Nesu ekonomistas ir neturiu magiškų sprendimo būdų, kaip padaryti tai, kad neskurstų mūsų pensininkai, vienišos motinos, neįgalieji, dalis biudžetininkų ir kitos jautrios visuomenės grupės. Nesu politikas ir nenoriu kalbėti apie kažkokius socialinės politikos niuansus, kuriuos reikėtų keisti. Esu viso labo istorikas – naivus jaunas humanitaras, nežinąs praktinių šios milžiniškos problemos sprendimo būdų. Problemos, kuri – nebijokime to pripažinti – skaldo mūsų visuomenę iš vidaus. Socialinės atskirties problema yra grėsminga – ja gali pasinaudoti įvairūs populistai, ja gali pasinaudoti okupantai – iš išorės ar iš vidaus jie beateitų.

„Jūs pamiršote žmogų!“ – šaukė vieno trumpo, dar sovietmečio pabaigoje sukurto tragiško rusų filmo („Bedugnė“) personažas, vydamasis paskutinį autobusą. Ši frazė liūdna, bet, rodos, mums pradeda tikti. Mes – Lietuvos valstybė, Lietuvos visuomenė – vijomės Vakarus ilgai ir įtemptai. Ir gerai, kad tai darėme. Ir tebedarome. Blogai yra tai, kad mūsų bėgimo takelis ilgainiui įgavo vien tik materialią formą. Europos vijimasis mums tapo europietiško atlyginimo vijimusi. Mes įtikėjome, jog viso ko pagrindas – vien tik ekonomika. Mes įtikėjome, kad paviję europietišką atlyginimo standartą – patekę į atlyginimų „eurovizijos“ finalą – automatiškai išspręsime ir visas kitas problemas. Mes suklydome ir mes tebeklystame. Nes mes pamiršome žmogų.

Žmogų, kuris turi jausmus. Žmogų, kuris turi savo nuomonę ir balsą, – tam, kad ją išsakytų. Žmogų, kurį lengva įdėti į tam tikrą stalčiuką, kuriam lengva užklijuoti tam tikrą etiketę ar burną, pastatyti ant konvejerio juostos, kuri iš lėto slinks pirmyn. Galbūt į mėsmalę. Žmogų, kuris, nors ir neatitikdamas įvairių statistinių standartų, kurie nuolat ir su pasimėgavimu skelbiami viešojoje erdvėje, turi galios nušokti nuo tos konvejerio juostos. Pasirinkti kažkokį kitą kelią: deja, kartais tai būna lėktuvo bilietas į vieną pusę arba tautinis lietuviškas kaklaraištis, pakabintas į viršų ant šviestuvo, – irgi bilietas į vieną pusę.

Kaip vėl atsiminti žmogų? Ką daryti, kad vėl atrastume save? Kaip suprasti, įsisąmoninti ir daugiau nepamiršti to, kad aplink mus ne statistiniai vidurkiai, o žmonės – žmonės su savo troškimais, problemomis, pliusais ir minusais. Manau, sprendimas galėtų būti priimtas kiekvieno mūsų asmeniškai. Sprendimas nebesivyti.

„Kaip tai nebesivyti?“ – iškart paklaustų kas nors. Išties: nejaugi tam, kad atsimintumėme žmogų ir atgautumėme materialistiško maratono metu prarastą dvasingumą, mums reikia nustoti dirbti, stengtis, tobulėti, gal net atprasti praustis? Negi tik atsisakę siekių ekonomiškai pasivyti Europą galime susigrąžinti vidinę harmoniją?

Ne. Nemanau, kad siekis gerai gyventi (materialinės gerovės prasme) savaime prieštarauja siekiui dvasingai, harmoningai gyventi. Manau, kad problema yra kraštutinumai, kai žmogus susikoncentruoja vien į materialinės gerovės užsitikrinimą ir pamiršta turįs dvasinį pradą. Ir atvirkščiai. Mūsų visuomenės didžioji problema, kad joje labai daug darboholikų ir alkoholikų.

Pamirškime statistinius vidurkius. Nebesivykime aklai vidutinio atlyginimo ar štampo „vidurinė klasė“. Vykimės laimę, vykimės pažinimo džiaugsmą. Bandykime kartu – savo gerumu, savo dėmesiu, savo dosnumu – įveikti socialinę atskirtį.

Mano kuklia nuomone, nebesivyti – tai bandyti kiekvienam iš mūsų nebemąstyti skaičiais ir vidurkiais. Nebevertinti žmonių pagal jų gaunamas pajamas, gyvenamąjį būstą, transporto priemonę ar kitus menkus ir laikinus atributus. Dažnas skaitytojas tokias – iš esmės banalias – mintis priimtų su šypsena. Nesutiktų – manytų, jog puikybės nuodėmė jam yra svetima, jog visus žmones jis vertina tikrai ne pagal jų socialinę padėtį.

Bet ar tikrai puikybė mums svetima? Manau, ji nesvetima net ir mažesnes pajamas gaunantiesiems – nejaugi niekada nesate susiraukę, kai į troleibusą įlipa senyva moteris su šiukšlių maišais rankose? Apsišlapinęs benamis? Narkomanas? Stoties rajono mergina? Juk tokiais momentais negalvojame apie jų dvasinę būklę – vertiname socialinę padėtį. Taip pat, gal tik mažiau akivaizdžiai ir sąmoningai mes linkę vertinti ir mažiau iliustratyvius socialinės nelygybės atvejus. Tai žmogiška, nes ir klysti žmogiška. Ir dar labiau žmogiška – stengtis neklysti.

Nebesivyti. Investuoti į žmogiškąjį kapitalą. Tobulėti ne vien profesine, bet ir dvasine prasme. Siekti laimės ir harmonijos. Skamba it banalūs lozungai, bet savyje turi daugiau prasmės nei aklas noras bet kokiomis priemonėmis įsibrauti į ilgaamžes tradicijas turinčią (ir traumuojančios sovietmečio patirties neturėjusią) Vakarų visuomenę.

Pamirškime statistinius vidurkius. Nebesivykime aklai vidutinio atlyginimo ar štampo „vidurinė klasė“. Vykimės laimę, vykimės pažinimo džiaugsmą. Bandykime kartu – savo gerumu, savo dėmesiu, savo dosnumu – įveikti socialinę atskirtį. O ką turėtų daryti valstybė? Valstybė turėtų padėti užtikrinti lygias teises ir apsaugoti demokratiją. O kaip gerovės valstybė?

Manau, kad gerovės valstybę pirmiausia turime susikurti kiekvienas pats, savo galvoje. Tada – savo namuose. O tada – valstybės mastu – viskas įvyks savaime. Ir pasivysime nesivydami.

Su artėjančia mūsų visų Laisvės švente sveikinu Jus, brangūs skaitytojai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt