Istorikas Rimantas Miknys, tyrinėjęs Mykolo Romerio „Dienoraščius“, sako, kad šie tekstai „skaitytoją įveda į žmogaus, atsidūrusio istorinės tradicijos ir modernybės sandūroje, psichologinę situaciją“. Nors pašnekovas teigia ilgą laiką buvęs apžavėtas M. Romerio intelekto galių, dėl tam tikrų aspektų galėtų su juo ir pasiginčyti.
– Dienoraščiai istorikų paprastai laikomi itin vertingu vadinamųjų egodokumentų grupės šaltiniu. Kodėl?
– Iš vienos pusės, dienoraštis, kaip istorinio šaltinio tipas, yra labai svarbus visuomenės būklės ekonominiuose, politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose procesuose tyrimams. Iš kitos pusės – šių procesų tyrimų personalizacijai ir „humanizacijai“. Žinoma, kad dažnai procesų kryptį ar netgi tėkmės pobūdį lemia konkrečios asmenybės. Paprastai šio tipo šaltinius formuoja ir palieka asmenys, užėmę daugiau ar mažiau aktyvią poziciją savo meto istoriniame vyksme, todėl jų užfiksuoti, aprašyti ir įvertinti įvykiai, faktai bei personalijos leidžia kitaip pažvelgti į minėtus procesus nei išlikę oficialūs dokumentai – sutartys, bylos, protokolai, oficiali ir vieša informacija masinės komunikacijos aplinkose ir pan.
Dienoraščiuose, dažniau nei kituose egodokumentuose, autoriai aprašo, vertina įvykius, procesus ir jų veikėjus pristato autentiškiau. Pavyzdžiui, skirtingai nuo atsiminimų, jie liudija apie praeitį ne iš laiko perspektyvos, bet tai „kas yra čia ir dabar“ teksto rašymo metu. Skaitydamas dienoraštį, dažnai gali matyti jų autorių, besiginčijantį su savo užrašytais teiginiais, vertinimais, prisipažįstantį klystant bei bandantį sau išaiškinti, kodėl tai atsitiko, atvirai svarstantį, kaip tą klaidą galimą taisyti ar ištaisyti, ko galima tikėtis. O štai atsiminimų ar laiško autorius kalbasi su skaitytoju ar adresatu užėmęs tam tikrą „saugesnę“ poziciją, lieka mažiau autentikos, ypač vertybinės.
– Apie Mykolą Romerį ir jo „Dienoraštį“ esate parašęs eilutes, pabrėžiančias šio šaltinio ir jį kūrusio žmogaus išskirtinumą: „...teksto autorius – žmogus, istoriškai reflektuojantis save ir aplinką.“ Kaip reikėtų suprasti šiuos Jūsų žodžius?
– Turiu galvoje asmenybę, gebančią pažvelgti į save iš šalies kritiškai, matyti ir vertinti save visuomenės procesų raidoje. Nedaug rasime atvejų, kai asmuo save sieja su giminės vertybių tradicija, kurias ne tik žino, bet ir jomis vadovaujasi, jaučiasi jų įpareigotas organizuodamas savo santykius su visuomene, ieško būdų ir priemonių, leidžiančių asmeninius interesus suderinti su visuomenės interesais.
Kita vertus, Mykolas Romeris – galbūt vienas iš nedaugelio, kuris studijuojant įgytas žinias ir gebėjimus gebėjo efektyviai panaudoti šiam reikalui. Reikia turėti omenyje, kad ne veltui jis buvo elitinės Laisvosios politinių mokslų mokyklos (École libre des Sciences Politiques) Paryžiuje kursų klausytojas (1902–1905). Iš pradžių studijavo Diplomatijos skyriuje, paskui perėjo į Socialinį ekonominį pas profesorius A. Sorelį, A. Esmeiną, A. Leroy-Beaulieau, A. Tardieu, klausėsi Europos diplomatijos istorijos, politinių problemų istorijos, socialinės psichologijos, politinės ir socialinės ekonomikos, pinigų ir kredito bei kitų disciplinų paskaitų. Tai ir tapo įrankiu minėtai savireflekcijai ir reflekcijai.
Turiu galvoje asmenybę, gebančią pažvelgti į save iš šalies kritiškai, matyti ir vertinti save visuomenės procesų raidoje.
– M. Romeris gyveno epochų sandūros ir kaitos laikotarpyje. Kokius šios kaitos momentus geriausiai atspindi jo „Dienoraščiai“?
– Pirmiausia neskubią visuomenės demokratėjimo situaciją, sudėtingą kiekvieno žmogaus vertės suvokimo raidos kelią, luominio visuomenės susiskirstymo, mentalinių rudimentų išgyvenimo problemiškumą, modernaus žmogaus ir bažnyčios, nelengvas žmogaus ir valstybės santykio paieškas, modernių ideologijų, pirmiausia nacionalizmo, poveikio žmogui, visuomenei ir valstybei. Kita vertus, „Dienoraščiuose“ galima pasekti moters emancipacijos raidą. Matyti, kaip keitėsi vyrų požiūris į moterį. Epochinio lūžio tašku M. Romeris yra įvardijęs Pirmojo pasaulinio karo metus. Karas, anot jo, tapo akivaizdžia perskyra tarp naujojo ir senojo pasaulio. Iki tol vis didėję skirtumai buvo apčiuopiami, tačiau ne taip griežtai fiksuoti. Dar kitaip galima pasakyti, kad karas užfiksavo modernybės įsigalėjimą prieš „ikimodernybę“, po ilgo galynėjimosi tarp jų XIX a. Modernybė dalį „ikimodernios“ visuomenės elementų sunaikino, dalį modifikavo, o dalį tik užgožė ir jie tebeegzistuoja ir postmoderniose visuomenėse.
„Dienoraščiuose“ matyti, kaip keitėsi požiūris į tradicijos ir inovacijos santykį, kaip inovatyvumas tapo vertybe. Iki tol, bent Romerio aplinkoje, tokia vertybė buvo senovė ir tradicija bei jos laikymasis. Juose galima pasekti, kaip ypač sparti visuomenės kaita buvo kiekvieno subjektyviai išgyvenama. Staigiai kintančiame pasaulyje žmonės buvo priversti nustatyti asmeninį santykį su pokyčiais ir naujais reiškiniais. Tai gimdė neretai itin aštrią pasaulėžiūrinę diferenciaciją, kaip ir katastrofinės istorijos pabaigos ir vertybių perkainavimo nuotaikas. Apibendrinant galima drąsiai teigti, jog „Dienoraščių“ tekstai skaitytoją įveda į žmogaus, atsidūrusio istorinės tradicijos ir modernybės sandūroje, psichologinę situaciją. Įveda ir daug ką iš karto aiškina arba kviečia kartu apmąstyti.
– Ar istorikai Lietuvoje, Lenkijoje, Vidurio Europoje žino asmenybių, kurios XX a. pirmojoje pusėje paliko ateities kartoms ir praeities tyrinėtojams panašios apimties ir analogiškos intelektualinės ambicijos šaltinių – dienoraščių?
– Visų istorikų vardu tikrai negaliu kalbėti. Kad būtų panašios apimties dienoraščių, aš nežinau. 90 proc. esu įsitikinęs, kad panašios apimties dienoraščių tikrai nėra. Nežinau daugiau nė vieno dienoraščio, kuriame būtų pažymėta kiekviena diena, be jokių praleidimų 1911–1945 m. laikotarpiu. Įprasta vienos dienos apimtis – 4000 ir daugiau spaudos ženklų su tarpais. Analogiškos intelektualinės ambicijos – taip. Pavyzdžiui, Witoldo Gombrowicziaus dienoraštis, į lietuvių kalbą išverstas ir bent du kartus išleistas (antras leidimas šiomis dienomis). Tiesa, jis – ne analitinis, o literatūrinis. Zenono Ivinskio dienoraštis tebeguli dėl biurokratinių varžtų bibliotekų rankraštynų lentynose ir dažniausiai jį skaito tik istoriko tyrinėtojai.
„Dienoraščiuose“ matyti, kaip keitėsi požiūris į tradicijos ir inovacijos santykį.
Ne tik intelektualiniu krūviu, bet ir kasdienybės aprašymu bei įprasminimu į M. Romerio dienoraščius labai panašūs vieno įtakingiausio XX a. rašytojų Franzo Kafkos dienoraščiai, rašyti 1910–1923 m. (išversti į lietuvių kalbą ir išleisti 2011 m.). Juose, kaip ir M. Romerio dienoraščiuose, atsiskleidžia kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu, motina, moterimis, draugais, kultūrinis kontekstas. Abu juos jungia tas pats drąsus atvirumas savo asmenį siejant ne su tam tikra kauke, o su ieškančiu, klystančiu ir taisančiu save žmogumi, mokslininku, rašytoju. Be abejo, panašių rastumėme ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse. Neabejoju jo unikalumu, nes Romerio „Dienoraščių“ ištraukų publikacija 2017–2019 m. sukėlė milžinišką furorą Lenkijoje. Šioje šalyje išleista aibė įvairių XIX–XX a. veikėjų dienoraščių, tačiau šis gausiose recenzijose buvo vadinamas unikumu.
– Kaip apsisprendėte imtis M. Romerio „Dienoraščių“ rengimo spaudai? Aš, kaip istorikas, puikiai suprantu šio darbo vertę ir prasmę. Tačiau tuo pat metu negaliu negalvoti apie tai, kiek jėgų ir laiko tokie darbai (tikriausiai priklausantys „gyvenimo darbų“ kategorijai) pareikalauja iš tyrinėtojo. Akivaizdu, kad, apsisprendęs leisti „Dienoraščius“, buvote priverstas į šalį atidėti daugelį kitų darbų. Taigi, kokie argumentai nusvėrė „Dienoraščių“ labui?
– Mintis, kad reikia imtis M. Romerio „Dienoraščių“ rengimo spaudai kilo dar 1990–1991 m., vartant šio šaltinio puslapius ir ieškant atsakymo, kokios lietuvių ir lenkų konflikto priežastys, aiškinantis idėjines, mentalines konflikto šaknis. Kaip tik tuomet pamačiau, kad „Dienoraščio“ knygose šie klausimai keliami irgi. Ne tik keliami, bet ir analizuojami bei formuluojami tam tikri atsakymai. Dėl šių netgi buvo iškilęs klausimas, ar verta dirbti prie šių problemų? Juk, ko gero, iš naujo išradinėsiu dviratį? Tiesa, netrukus supratau, kad verta ir reikia, nes turiu su kuo kalbėtis, aiškintis. Bet, kad taip įvyktų, reikia „Dienoraščiuose“ užrašytą mintijimą išviešinti. 1993 m. viešnagė Mezon Lafite pas A. A. Jerzy Giedroycą galutinai įtikino, kad tai būtina padaryti.
Kaip tik per pokalbį su „Lietuvos kunigaikščiu Paryžiuje“ gavau įpareigojimą rūpintis, kad „Dienoraščiai“, kaip jis sakė, „ta XX a. Lietuvos Metrika“ taptų prieinama ne tik tyrinėtojams, bet ir politikams, Lenkijos ir Lietuvos visuomenėms tam, kad jos viena kitą pažintų, atpažintų ir vėl susipažintų. Po tos viešnagės praėjo bent penketas metų, kol susiformavo Kolegų ratelis, pasiryžęs išviešinti 1918–1923 m. „Dienoraščio“ tekstus, kalbančius apie pirmuosius Lietuvos ir Lenkijos modernių visuomenių ir valstybių žingsnius, paklydimus ir ieškojimus. Prasidėjo juodas darbas – reikėjo dešifruoti lenkišką tekstą, tačiau tas darbas dar labiau motyvavo mane kuo greičiau imtis organizuoti teksto vertimo iš lenkų į lietuvių kalbą.
Nuo 2004 m. „Dienoraščiai“ ir tapo mano pagrindiniu, kaip tyrinėtojo, užsiėmimu, kuriam niekada negailėjau ir ateityje negailėsiu nei laiko, nei jėgų. Juolab kad atsirado puiki komanda – vertėja Vaiva Grigaitienė, redaktorė Romualda Brastavičienė, taip pat apsirgusios M. Romerio „Dienoraščių“ liga, finansai ir nuolatinis skaitytojų nekantravimas: kada, kodėl taip ilgai reikia laukti tęsinio? Visa tai labai motyvavo ir motyvuoja. Dėl šios priežasties yra jau 8 lietuviškos „Dienoraščio“ knygos, apimančios ištisinį tekstą nuo 1918 m. birželio iki 1924 m. kovo bei 1915–1916 metus. Originalaus lenkiško „Dienoraščio“ yra tik 6 knygos. Tiesa, labai didelės apimties – 1911–1945 m. tekstų rinktinė.
– Kokius svarbiausius mokslinius iššūkius teko spręsti dirbant su tūkstančiais „Dienoraščio“ puslapių, parašytų ranka, smulkiu, dažnai sunkiai įskaitomu raštu?
– Iš techninės pusės tai įprastos ranka rašyto dešifravimo problemos: atpažinti ženklus, perprasti braižą, įskaityti šriftą, užrašyti tekstai ant kito teksto (skersai lapo ir išilgai). Tekstas rašytas lenkų kalba, tad vietomis buvo ir vietinių lenkų kalbos ypatybių, lenkiška pavardžių ir vietovardžių rašyba ir iš to kylančių pavardžių vardų ir vietovardžių identifikacijos problemų ir kt. panašių dalykų. Daug jėgų pareikalavo ir darbas su vertėja – reikėjo stengtis, ieškoti sprendimų, kaip lietuviškai kuo tiksliau užrašyti lenkiškai išdėstytas mintis, vertinimus, samprotavimus. Tad man kaip istorikui reikėjo daug dirbti ir su istoriografija, nagrinėjusia dienoraštyje aprašytus faktus, procesus, asmenybes, konsultuotis su kalbos, kultūros paveldo (dvarų pirmiausia) tyrinėtojais bei kraštotyrininkais.
– Praėjusiais metais Lietuvos istorijos instituto leidykla išleido 8-ąją „Dienoraščių“ knygą, apimančią 1923 m. balandžio 11–1924 m. kovo 21-osios laikotarpį. Kokiais, Jūsų nuomone, įdomiausiais aspektais šioje M. Romerio „Dienoraščių“ dalyje atsiskleidžia Lietuvos, Lenkijos ir gal net Vidurio Europos istorija?
– Šioje knygoje, kaip ir anksčiau išleistų knygų tekstuose, aprašomas asmeninis gyvenimas, profesinės veiklos kasdienybė, politinės (1923-ųjų rinkimai į Seimą, Vyriausybių žlugimai ir formavimai), visuomeninės ir kultūrinės Lietuvos, to meto Kauno gyvenimo ypatybės, Bagdoniškio dvaro, kaimo ir į jį panašių kaimyninių apylinkių, dvarų bei kaimų kasdienybė, geopolitinė Lietuvos padėtis Europoje ir regione, ypač Lietuvos ir Lenkijos santykių, tautinių mažumų (lenkų, žydų ir pan.) realijos, žvelgiant Lietuvos piliečio, Lietuvos lenko, senojo Lietuvos elito akimis.
Kartu gana dažni analitiniai pasvarstymai apie to meto ypač sudėtingą Lietuvai tarptautinę situaciją (Tautų lyga, Ambasadorių konferencija ir Lietuvos visuomenės reakcija į jos darbą, sprendimus, Klaipėdos statuso svarstymai ir jo formulės vertinimai, Klaipėdos reikšmės Lietuvai aiškinimaisi), to meto Lietuvos teismų darbą. Ypač reikšminga, daugeliu atveju unikali informacija, vertinimai, skirti Lietuvos universiteto gyvenimui, Lietuvos masonų struktūrų istorijai. Labai vertingos žinomų Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų, kuriuos asmeniškai pažinojo „Dienoraščių“ autorius, charakteristikos.
– O kuri iki šiol jau išleistų M. Romerio „Dienoraščių“ knygų Jums, kaip Lietuvos istorijos ir kaip dienoraščių autoriaus asmenybės tyrinėtojui, įdomiausia?
– Ko gero, penktoji, apimanti laiką nuo 1921 m. sausio 13-osios iki lapkričio 7-osios. Joje daugiausia radau sau reikšmingų dalykų kaip tyrinėtojui. Šioje knygoje ypač daug rašoma apie tai, kaip Lietuvoje ekonomiškai ir kultūriškai gyveno tuo metu dar labai įtakinga visuomenės dalis, kurią sudarė Lietuvos lenkų (ar sulenkėjusi) dvarininkija. Mes apie tai dar tikrai nedaug žinome ir daugiau iš negatyvios jos gyvenimo ir veiklos pusės. Matyt, kad neatsitiktinai, o dėl to dažnai supaprastiname ir negalime visiškai išsiaiškinti mūsų visuomenės raidos, valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo problemų, paradoksalios tarpukario Lietuvos geopolitinės situacijos susidarymo vidinių priežasčių.
Šioje knygoje, kaip ir anksčiau išleistų knygų tekstuose, aprašomas asmeninis gyvenimas, profesinės veiklos kasdienybė.
„Dienoraštis“, kaip šaltinis, leistų bent kiek užpildyti šią spragą. Jis padeda įsigilinti į Lietuvos lenkų dvarininkijos, nuo senų laikų buvusios kultūros ir civilizacijos vystymosi šiame krašte, svarbiausią veiksnį pereinamuoju laikotarpiu iš luominės į demokratinę visuomenę. Aprašomos šio luomo žmonių problemos, viltys, jų kasdieninis gyvenimas, besikeičiančios egzistencijos sąlygos ir kaip tai darė įtaką jų pasaulėjautai, juos supančių reiškinių vertinimui.
Tačiau ne vienoje „Dienoraščio“ vietoje rašoma, kokie rūpesčiai slėgė dvaro samdinius, kaimynystėje gyvenusius valstiečius. Išsamiai ir spalvingai yra aprašyta, kuo sirgo, kaip gydėsi, nuo ko ir kaip mirė jo artimieji, pažįstami. Galima pasekti, kaip 1919–1923 m. kilo maisto produktų, grūdų, kainos, kaip tai veikė žmonių nuotaikas, jų moralę.
Šiuo požiūriu „Dienoraštis“ yra nepamainomas šaltinis norintiems pažinti kasdienį gyvenimą. Daug dėmesio skirta žemės reformos problemai: aptartas pasirengimas jai, reformos reikšmė naujos Lietuvos visuomenės formavimuisi, apibūdinta dvarininkų reakcija, pirmosios dvarininkų žemės nusavinimo akcijos bei su reformos vykdymu ir su kapitalistinės ekonomikos bei buržuazinių santykių visuomenės vystymusi susiję dvarininkų etikos ir moralės klausimai, grėsę jų, kaip luomo, egzistencijai, išsamiai nušviesti vidaus politinio gyvenimo pokyčiai, turėję įtakos lenkų tautinės mažumos naujai kultūrinei ir politinei padėčiai.
Ne kartą aštriai, bet pozityviai kritikuota Lietuvos vyriausybių, vietinės administracijos veikla, pasmerkiant valdininkų kyšininkavimą, papirkinėjimą, aplaidumą, įrodinėjant mokesčių politikos ydingumą ir neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos vystymuisi. Tiesa,apie tuos dalykus rašoma ir kitose knygose, tačiau šioje jiems dėmesio skiriama daugiau ta prasme, kad įvykius ir reiškinius bandoma paanalizuoti, o ne tik fiksuoti ar aprašyti, džiaugtis ar piktintis... Atskirai paminėtina ir ketvirtoji knyga, datuojama 1920 m. kovo 16-ąja–1921 m. sausio 12-ąja, kurioje tik „Dienoraščio“ tekstai kol kas vieninteliai teliudija ir masoniškų struktūrų poveikį pirmosioms neoficialioms Lenkijos ir Lietuvos politinių jėgų „delegacinio“ lygio akcijoms 1920–1922 m. sprendžiant „Vidurio Lietuvos” problemą.
– Bendraudamas su lenkų žurnalistu, pacitavote Mykolo Romerio žodžius, pasakytus apie save ir savo „psichologinę rasę“: „Nesu nei lietuvis, nei lenkas, bet ir lietuvis, ir lenkas tuo pat metu.“ Ar sutiktumėte su mano bravūrišku teiginiu, kad tokią tapatybės formulę XXI a. lietuviai gali suprasti geriau nei mūsų tautiečiai, gyvenę XX a. pradžioje? Juk šiandien mums tenka derinti lietuvišką ir europietišką tapatybes, mąstyti apie regioninį identitetą (ginčytis, kas esame – Vidurio Rytų Europos ar Šiaurės Baltijos regiono gyventojai), konstruoti kitokias savasties formas. O gal tokia paralelė Jums atrodo pritempta?
– Bent jau neprieštaraučiau. Aišku, kad tai neidentiška situacija, bet analogijų – nemažai. Iš tikro dabar Mykolo Romerio tapatybės dvilypumas, ko gero, jau nekeltų tokio nepasitikėjimo, kaip kad tuomet, kai nacionalizmo ideologijos principais sukonstruotos visuomenės ir valstybės „vertė“ žmogų įvardyti neišeinant iš griežtos tautinės tapatybės rėmų. XX a. pirmoje pusėje tapatinimasis su etnokultūrine, o ne politine bendrija buvo svarbiausias. Iš esmės, etnokultūrinės tautos idėja tuo metu savotiškai išstumia istorinės politinės tautos idėją, jos vietoj iškeldama etnopolitinės tautos idėją. Dabar ir konstituciniuose aktuose, ir kasdieninėje sąmonėje nėra tokios aiškios sankirtos, juolab priešstatos, tarp etninio ir politinio dėmens. Jie yra tam tikroje dermėje.
Išgyventas laikotarpis Europos Sąjungoje įtvirtino nuostatą, kad, persvarstant tautinį tapatumą globalizacijos sąlygomis, neracionalu jį sieti vien su etnolingvistiniu kompleksu (kalba, skaitymas, rašymas, dainavimas ir pan.). Daugumai tapo aišku, kad ne mažiau, o galbūt net svarbiau, kad formuotųsi bendros atminties bendruomenė. Kiekvienas jos narys gali turėti ne tik skirtingą tos atminties kiekį, bet ir savitą jos interpretaciją. M. Romerio „Dienoraščiuose“ apie tai dažnai kalbama, svarstoma kaip apie siekiamybę, kaip visuomenės brandos ir palankios Lietuvos geopolitinės situacijos galimą rezultatą.
– M. Romeris nėra populiari ir mylima asmenybė Lenkijoje. Tokį Lenkijos visuomenės santykį su šiuo iškiliu žmogumi tikriausiai lėmė jo, kaip „sūnaus paklydėlio“, pasirinkusio ne Lenkiją, o Lietuvą, įvaizdis. Kita vertus, galbūt M. Romeris galėtų padėti lietuviams ir lenkams geriau suprasti vieniems kitus, kalbėdamas, kad žmoguje gali derėti daugiau nei viena tapatybė ir tai nėra problema, bet labiau galimybė?
– Taip, to ir tikiuosi dirbdamas su „Dienoraščiais“, pristatydamas juos ir Romerį Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms. Kaip tik tai mane ir motyvuoja šį šaltinį išviešinti. Pirmoji Lenkijos visuomenės reakcija į minėtus „Dienoraščių“ tekstų ištraukas labai pozityvi. Kyla susidomėjimas M. Romerio asmeniu. Kultūrinėje ir politinėje spaudoje bei medijose Romerio asmuo ne kartą įvardytas kaip Lenkijos ir Lietuvos gilesnio savitarpio pažinimo laidininkas.
– Istorikas visuomet siekia objektyvumo, tačiau akivaizdu, kad praeities tyrinėtojas kuria santykį dirbdamas su dienoraščiu, kurtu ilgus metus ir net dešimtmečius. Jis neišvengiamai užmezga vidinį dialogą su jo autoriumi, ima jam simpatizuoti. Kaip, Jūsų nuomone, derėtų vertinti tokių emocijų atsiradimą? Jos trukdo, o gal priešingai – padeda pažinti tiriamą asmenybę ir jos laikmetį?
– Nenoriu leistis į savo darbo su šiuo šaltiniu istoriją. Ji gana spalvinga. Trumpai tariant, ilgą laiką buvau apžavėtas Romerio intelekto galių, asmenybės tvirtybės bei drąsos. Buvau tapęs beapeliaciniu šios asmenybės adeptu. O tai, be abejo, trukdė organizuoti ir atlikti savarankiškus tyrimus, suponavo tokią situaciją, kad daugeliu atveju buvau „Dienoraščių“ autoriaus minčių ir svarstymų rezultatų pateikėju, o ne kritiniu komentatoriumi. Tačiau mano simpatiją autoriaus abejonės dėl kai kurių savo minčių ir išvadų, diskusijos su savimi, kritiškas savo asmenybės vertinimas pavertė pasitikėjimu ir netikėtai, palaipsniui aš atradau temų, kur turėjau savo nuomonę, pats įsitraukiau į tam tikrą polemiką ir bandžiau pratęsti iškeltos problemos aiškinimąsi.
– Dabar paklausiu visiškai priešingo dalyko. Ar buvo atvejų, kai Jūs polemizavote su M. Romeriu arba kategoriškai nesutikote su tuo, ką rašo šis žmogus?
– Kad būčiau kategoriškai nesutikęs su M. Romeriu, tai ne. Polemizuoti – taip, ir ne kartą. Galbūt dažniausiai su jo 1932–1940 m. „Dienoraščiuose“ išsakytais skeptiškais samprotavimais, kad galimybės „Lietuvos lenko“ tapatybei atsirasti yra išsemtos aštraus lietuvių ir lenkų konflikto. Mūsų šalies gyvenimo vyksmas po 1990-ųjų teikia faktus, leidžiančius formuluoti argumentus, kad „Lietuvos lenkas“, pirmiausia kaip kultūrinis fenomenas, funkcionuoja kaip savarankiškos tapatybės atvejis. Perspektyvoje įžvelgiu galimybę ir norėčiau padiskutuoti su Romeriu dėl 1927–1936 m. Lietuvos politinio režimo rezultatų mūsų visuomenės ir valstybės pagrindų sutvirtinimui. Jo daugiau teigiamų nei neigiamų šio režimo pasekmių drąsus konstatavimas bei argumentacija mane inspiruoja imtis nuodugnesnių tyrimų projektų. Kol kas mane stabdo abejonės dėl mano pasirengimo tokiems tyrimams ir laiko stoka.
Kad būčiau kategoriškai nesutikęs su M. Romeriu, tai ne. Polemizuoti – taip, ir ne kartą.
– M. Romerį galima vadinti pirmuoju lietuvių tautinio atgimimo istoriku ir vertintoju. Jis taip pat yra daugybės monografijų ir veikalų autorius, padėjęs pamatus teisinės Lietuvos sistemos formavimuisi. Jo darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai. Tai tik keletas dalykų, kuriuos Jūs pabrėžiate kalbėdamas arba rašydamas apie M. Romerio reikšmę Lietuvos valstybei ir visuomenei. O kokiais aspektais, Jūsų nuomone, ši asmenybė bei jos nuveikti darbai galėtų būti svarbūs mums, XXI a. gyventojams?
– Atsakysiu trumpai, galbūt iš pirmo žvilgsnio lėkštai: M. Romeris ir jo nuveikti darbai gali pasitarnauti mūsų pilietinės visuomenės plėtojimui. Kaip ir kodėl? Kažkurioje iš „Dienoraščio“ knygų įvadų esu pastebėjęs, kad jis yra neįprastas anų laikų aplinkai ir labai artimas mums savo žmogiškąja esme. Ne vien teisininkas, politikos veikėjas, istorikas, jis ir mąstytojas, ir pilietis. O svarbiausia – kultūros kūrėjas, laikęsis gyvenime principo, kad kultūrinės kūrybos autonomiškumas yra pagrindinė jos egzistencijos ir vertingumo sąlyga.
Didžiausią autonomiškumą jis pripažino pasaulėžiūros, pasaulėjautos srityje. Kaip asmenybė formavosi ir veikė to meto kasdienėje, visuomeninėje, politinėje aplinkoje, stengdamasis sukurti sąlygas laisvo žmogaus raiškai. Tam, be abejo, pasitelkė ir savo, kaip teisininko, istoriko, dėstytojo, akademinio administratoriaus nuomonę, siekdamas tas sąlygas įtvirtinti per parlamentinę politinę visuomenės sąrangą ir pilietinį principą. Ir tarp jo amžininkų, ir mūsų dienų asmenų rasime nedaug, kurie gali į šalį stumtelėti šeimos, luomo, socialinės grupės interesą vardan visuomenės, valstybės.
– Kiek man žinoma, gana greitai Lietuvos istorijos instituto leidykla turėtų publikuoti 9-ąją M. Romerio „Dienoraščių“ knygą. Kokie įvykiai, reiškiniai, procesai atsispindės šioje knygoje?
– Ši knyga pratęs ir užbaigs kai kuriuos dalykus, buvusius 8-oje knygoje. Noriu atkreipti dėmesį, kad ji užbaigs ir 30-ąjį „Dienoraščio“ tomą, kurio paskutinis įrašas buvo 1924 m. lapkričio 29-ąją. Toliau, grįšiu atgal į „Dienoraščių“ pirmąjį tomą – 1911 metus – ir užpildysiu visas spragas, kurios buvo atsiradusios iš kitaip suplanuotų leidybos projektų. Nenoriu kitiems palikti chronologiškai nenuoseklų tekstą.
9-oje knygoje labai spalvingai ir įvairiapusiškai nušviečiamas 1924 m. Kauno miesto gyvenimas. Aprašoma, kaip miestas modernėjo, kokią įtaką darė jo, kaip laikinosios Lietuvos valstybės sostinės, statusas, kaip miestas lietuvėjo ir pan. Drauge gana dažni analitiniai pasvarstymai apie ypač sudėtingą 1924 m. Lietuvai tarptautinę situaciją.
Toliau analizuojamas to meto Lietuvos teismų darbas, teisinių struktūrų sistemos formavimasis, Lietuvos masonų struktūriniai ir personaliniai pokyčiai. Toliau dėmesio centre – autoriaus gimtasis Bagdoniškis (dvaras ir kaimas) ir apylinkės. Kaip atskirą problemą išskirčiau vietos dvarininkų jaunuomenės bandymus sugrįžti iš tarnystės Lenkijos legionuose į Lietuvą arba atskirų dvarininkų šeimų narių nesėkmingus apsisprendimus prisijungti prie šeimos narių ir likti gyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, nemažai informacijos bus apie Balčių dvaro savininko ir žymaus istoriko Władysławo Wielhorskio nesėkmes bandant sugrįžti ir prisijungti prie savo šeimos. O tai leidžia perprasti Lietuvos politikos, nukreiptos į senojo elito poveikio visuomenės ir valstybės funkcionavimui, ribojimo mechanizmus. Įdomūs ir informatyvūs autoriaus, kaip vasarotojo, įspūdžiai iš Pajūrio, Klaipėdos: aprašomas ir įvertinamas ten gyvenusių žmonių kultūrinis savitumas, svarstomi galimi jų integracijos į Lietuvos visuomenę būdai ir priemonės.
