Kodėl būtent „Mažosios Europos pokalbiai“? Tokį klausimą uždavė bičiulis, kai papasakojau jam apie radijo laidos, kuri neseniai debiutavo „LRT Klasika“ eteryje, koncepciją. Prisimenu, kad tą dieną, kai naujasis šios radijo stoties vadovas Julijus Grickevičius per susitikimą pasiūlė apgalvoti autorinės laidos idėją, grįžęs namo ilgai stovėjau priešais knygų lentyną ieškodamas, už ko gi užsikabinti, kuri knygos nugarėlė prabils ir mestelės kokią idėją.
Akys užkliuvo už Leonido Donskio knygos „Mažoji Europa. Esteto žemėlapis“. Vienas kabliukas yra, tačiau dera ieškoti toliau, pamaniau. Ieškojau, ieškojau, o akys vis grįždavo prie šios knygos.
Knyga mokytoja
Nuo šios knygos prasideda kiekviena mano kelionė – ne tik į joje aprašytus Mažosios Europos miestus. Ji parengia mane muziejų lankymui mokydama ne vartoti meną, o ugdydama moralinį jautrumą bei mokydama skaityti prieš akis atsiduriančius dailės šedevrus taip, kad šie atvertų ir savo gelmę. Tai buvo ypač svarbu turint omenyje, kad gimnazijoje skirstydamas dalykus į svarbius ir nesvarbius pagal tai, kokius egzaminus rengiuosi laikyti, dailę buvau priskyręs prie tų pamokų, per kurias galima bandyti paruošti namų darbus ar paskaityti kažką neva tai svarbesnio.
Ši knyga buvo labai svarbi man kaip mokytojui, kai pradėjau darbuotis istorijos mokytoju Vilniaus tarptautinėje mokykloje. „Mažoji Europa“ davė suvokimą, kaip svarbu šalia politinio, ekonominio, socialinio visuomenių bei valstybių raidos paveikslo rasti vietos ir meno istorijai. Ir svarbu tai toli gražu ne tik todėl, kad visa tai lavina mokinių estetinę pajautą, tačiau ir dėl to, kad visa tai yra puikus šaltinis pažvelgti į to laikmečio žmogaus sielą bandant suvokti, kaip jis regėjo pasaulį, kaip jis žvelgė į savo artimą, koks buvo jo tikėjimas, kokie idealai ir pan.
Prisimenu, sėdžiu ir ilgai žvelgiu į Rembrandto „Senio raudonais rūbais portreto“ reprodukciją ir dalį jo kūno pasiglemžianti tamsa kelia klausimus apie artėjančią gyvenimo pabaigą, apie žmogaus santykį su mirtimi. Kaip tik neseniai buvau skaitęs ir amerikiečių psichoterapeuto Irvino D. Yalomo knygą „Žiūrėti į saulę“, kurioje jis aptaria būdus, kaip į mūsų kasdienybę prasigraužia ir ją keičia mirties baimė.
Kultūros galiojimo laikas
Šiandien vėl žvelgdamas į tą senį raudonais drabužiais susimąstau apie fotografo Artūro Morozovo žodžius, kuriais jis pasidalino prieš diskusiją su savo mokytoju Antanu Sutkumi. Tuomet jis kalbėjo apie tai, kad fotografuodamas jautrias socialines temas – karinius konfliktus, skurde ir atskirtyje esančius žmones – jis susiduria su neįprastu jų elgesiu – prašymu juos nufotografuoti. „Esu fotografijoje – vadinasi egzistuoju“, – tokį norą apibendrino Artūras. Žmogiškas noras ir viltis, kad per meno kūrinį pasaulis jį ne tik prisimins, bet ir gal net dabar sužinos apie jo situaciją. Ir galbūt kažkas pasikeis. Tiksliau, gal kažkas, kieno sielą palies jo ar jos istorija, imsis veikti vardan pokyčių.
Jei Nyderlandai gali būti simboliu, kaip valstybė išlieka reikšminga mažėjant jos santykinei politinei, karinei ir ekonominei galiai, tai L. Donskio žodžiai apie Ispanų Nyderlandus yra liudijimas to, kaip maža valstybė, neturinti minėtų galios išteklių, gali tapti reikšminga ir svarbi savo kultūra.
Pamenu, kad pirmą kartą paėmus į rankas Leonido „Mažąją Europą“, mane patraukė jo rašymas apie flamandų dailininkus, kurie savo žvilgsnį nuo aukštybių nuleidžia į žmonių kasdienybę – vieni ją moralizuoja, kiti poetizuoja. Tačiau svarbu tai, kad tas eilinis žmogelis pagaliau pasirodo esąs vertas įamžinimo.
Tai, kad mes ir šiandien žvelgiame į senį raudonais drabužiais ar Adriano Brouwerio „Kortuojančių valstiečių muštynes“, kurios kaip tik ir žymi atsigręžimą į tą jau minėtą paprastuolių kasdienybę, rodo išliekamąją meno vertę. Kaip bylojo pats L. Donskis: „Nyderlandai tobulai įkūnija europinės civilizacijos simbolinį kodą – galios, tikėjimo ir kūrybos sąjungą. Ispanų Nyderlandai – ne. Jokios reikšmingos karinės ir politinės įtakos. Klestinti atvira ekonomika, globali prekyba, ir esmės įsigalėję modernūs menai, aukšta kultūra, universitetai, rafinuota diplomatija – tai, kas šiandien Europoje vadinama „minkštąja“ galia.“
Iš vienos pusės tai yra liudijimas apie tai, kad kultūros galiojimo laikas yra ilgesnis nei politinės, karinės ar ekonominės galios. Kad tuo įsitikintume, užtenka pažvelgti į tuos pačius Nyderlandus, kurie jau nebevaidina tokio vaidmens, kurį kažkada atliko pasaulio politikoje ir ekonomikoje, tačiau, kalbant apie tą pačią „minkštąją galią“ tai vis dar yra reikšmingas pasaulio centras. Štai svetaine softpower30.com Nyderlandus „minkštosios galios“ reitinge kotiruoja net 10 vietoje, kai politine, karine įtaka ar taip pat ir ekonomine įtaka pasauliui žymiai stipresnės Kinija ir Rusija rikiuojasi atitinkamai 27 ir 30 vietose.
Jei Nyderlandai gali būti simboliu, kaip valstybė išlieka reikšminga mažėjant jos santykinei politinei, karinei ir ekonominei galiai, tai L. Donskio žodžiai apie Ispanų Nyderlandus yra liudijimas to, kaip maža valstybė, neturinti minėtų galios išteklių, gali tapti reikšminga ir svarbi savo kultūra. Bet kokiu atveju „Mažoji Europa“ yra liudijimas apie tai, kad išmintinga ir į ilgalaikę perspektyvą orientuota politika negali palikti kultūros našlaitės, kuriai skirti tik trupiniai nuo stalo, vietoje.
Bendra kalba ir Dovydo vaidmuo
Tas faktas, kad milijonai žmonių visame pasaulyje šiandien vertina šiuose mažuosiuose Europos centruose gimusius meno šedevrus, liudija apie šviesiąją globalizacijos pusę. Tą pusę, kuri skirtingų kalbų, skirtingų tradicijų ir tikėjimų žmonėms leidžia rasti bendrą pagrindą susitikti ir susišnekėti. Tie meno kūriniai, gimę konkrečioje vietoje, konkrečiomis aplinkybėmis, peraugo visus laiko ar teritorijos apribojimus suteikdami mums universalią matricą savajai tikrovei apsvarstyti.
Pamenu Dominico Dromgoole‘o knygą „Hamlet: Globe to Globe“, kurioje jis aprašo Londono „Globe“ teatro gastroles po įvairiausius pasaulio miestus rodant tą patį Shakespeare‘o „Hamleto“ pastatymą. Tai nereiškia, kad Hamletas visur buvo sutiktas ir interpretuojamas vienodai. Tai reiškia, kad šio kūrinio herojai geba prabilti vietiniame kontekste, kuriame svarbūs tie patys klausimai. Tad jei didieji meno kūriniai randa atgarsį skirtingose kultūrose, tai reiškia, jog sienos ne atskiria mus, o tėra susitikimo taškai, ties kuriais susitinkame ne kaip svetimieji, o kaip skirtingieji, kurių bagaže yra daug kas bendro.
Galiausiai L. Donskio „Mažoji Europa“ puikiai atliepia tai, ką kalbėdamas apie mažuosius pasaulio centrus teigė ir jo bičiulis Seinuose ir Krasnogrūdoje veikiančio „Paribio“ fondo vadovas Krzysztofas Czyzewskis. O kalbėjo jis apie tai, kad kultūra yra tvirčiausi bendruomenės socialinio audinio siūlai, susaistantys žmones tiek tarpusavyje, tiek įprasminantys juos konkrečioje vietoje, iš kurios jie gali prabilti kad ir visam pasauliui. Kaip teigė Krzysztofas, susidūrę su Galiotu, kurį simbolizuoja dideli megapoliai, mes esame gundomi manyti, kad mažieji centrai yra pasmerkti, kad belieka tik išvykti pas Galiotą arba kurti jį čia.
Tačiau nereikia pamiršti Dovydo, kuris šiame kontekste reiškia perspėjimą, kad valstybė ir tauta bus stiprios ne tada, jei savyje turės vieną ar kelis miestus-galiotus, tačiau ar sugebės sukurti tvarią regioninę politiką, kuri neapsiribotų tik ekonominiu žvilgsniu traktuojant periferiją tik kaip investicinę erdvę, o vietinius – tik kaip darbo išteklių. Toks dovydiškas požiūris ragina stiprinti vietines bendruomenes, jų pilietiškumą, kuris gali sužydėti ne svajojant apie staigų visos valstybės pertvarkymą, tačiau pradedant konkretų veikimą palaipsniui keičiant lokalinę aplinką. Tokia prieiga akcentuoja vietinės istorijos, tradicijų ir papročių pažinimą, išsaugojimą ir kūrybišką viso to reinterpretavimą bei perteikimą šiandienai taip kuriant tai, ką Czeslawas Miloszas vadino namų patriotizmu. Pastarasis reiškia suvokimą, kad bendruomenę tenka lipdyti ne iš įsivaizduojamų tobulų individų, o iš konkrečių šalia tavęs esančių žmonių, su kuriais ir audi tą socialinį tinklą. Jei kiekvienas mūsų netaps jį audžiančiais vorais, neišeis kalbėti ir apie globalesnes idėjas Lietuvai. Kokios gi dar idėjos Lietuvai be idėjų Panevėžiui, Kėdainiams, Naujajai Akmenei, Šilutei ir t.t.?
Štai tokia ta mano meilės istorija su L. Donskio „Mažąja Europa“. Istorija, kuri tęsiasi prakalbindama ir provokuodama mane ir šiandien. Istorija, kurią tikiuosi tęsti kartu su įvairiausiais pašnekovais, kuriems taip pat brangios knygoje dėstomos idėjos. Kai per vieną pirmųjų mano pamokų mokiniai mane sustabdė prašydami kalbėti paprasčiau, nesimėtant visais tais universitete išmoktais mandrais žodžiais ar bent jau juos paaiškinant, grįžęs namo skaičiau „Mažąją Europą“. Man tai ir pavyzdys paprasto, nemaišyti su prastu, kalbėjimo apie nepaprastus dalykus. Tai yra pavyzdys misijos būti kukliu tarnu, tarpininku, padedančiu kitiems atrasti, suprasti, interpretuoti. Leonidas kantriai vykdė šią misiją ir ši tarnystė jį padarė nepamainomu.
