Nuomonės

2020.03.05 14:14

Ramūnas Terleckas. Šventinė galimybė sustoti

Ramūnas Terleckas, apžvalgininkas2020.03.05 14:14

Jau visai netrukus minėsime 30-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Ta proga daug žiniasklaidos atstovų, intelektualų, mokslininkų įvairiomis formomis ir kampais nagrinės tą patį klausimą – ar sugebėjome išsilaisvinti nuo sovietmečio per 30 metų?

Pastaruoju metu, atrodo, nuolat gyvename istorijoje, maždaug nuo 2017-ųjų metų pradžios kone kasdien šventėme Lietuvos valstybės šimtmetį.

Iš pradžių minėjome asmenybes, įvykius, kurie vedė iki 1918 m. Vasario 16-osios, vėliau ir patį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, o tuoj po to jubiliejus šventė ir daugybė valstybinių institucijų bei visuomeninių organizacijų, kurios taip pat aiškiai yra 1918-ųjų Vasario 16-osios akto tiesioginės pasekmės – Lietuvos kariuomenė, ministerijos, Šaulių sąjunga ir t. t.

Atrodo, kad šimtmečio minėjimo inercija tebesitęsia, o tokiame kontekste mus užklumpa ir Nepriklausomybės trisdešimtmetis.

Ar praturtėjome nuolat minėdami savąsias sukaktis? Kažkaip esu linkęs tuo suabejoti. Pamenu, kad tikrai buvo gražu matyti, kaip 2018 m. vasario 16 d. šventė visa Lietuva, tačiau ar pasikeitėme patys?

Ar nuo visos eilės šimtmečių tapome kitokie – labiau patriotiški, labiau savimi pasitikintys, labiau laisvi? Bent jau aš to nepastebiu. O ir ženklai mūsų valstybės gyvenime rodo, kad kažkokių didelių pokyčių tokios šventės nesukelia.

Neabejoju, kad kovo 11 d. įsijungęs televizorių dažnai girdėsiu žodį „laisvė“.

Šis žodis lydėjo mane nuo vaikystės, kadangi tėvo ir mamos bei jų bičiulių dėka, augau tarp laisvų žmonių.

Tai savybė, kurią labiausiai vertinu kituose žmonėse, tai vertybė, kurią labiausiai branginu. Tuo pačiu tai žodis, kuriuo dažnai nepatikiu, ypač kai jį ištaria kokia kalbanti galva televizoriaus ekrane.

Akivaizdu, kad laisvės mums vis dar trūksta – nors, ačiū Dievui, nebesame okupuoti. Įvairi statistika rodo, kad iriamės į priekį, tačiau laisvės statistikos, deja, niekaip nepamatuosi.

Jau banalu sakyti, kad gyvename vis greitėjančiame, informacijos pasaulyje, tačiau pasikartosiu. Iš tiesų, nors pats kone tuos pačius tris dešimtmečius dirbu žiniasklaidoje, pats dažnai nebespėju susekti visų naujienų srautų.

Daromės vis labiau priklausomi nuo portalų refreshinimo, o naujienos sensta daug greičiau nei mes spėjame jas suvirškinti.

Šiandien pagrindinė aktualija – koronavirusas, kurio labai gali būti po poros mėnesių jau neprisiminsime. Prieš tai visi piktinomės, kad į prezidentūrą nebuvo įleista Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Kuodytė, o tai aiškiai parodė, kad biurokratija Lietuvoje vis dar yra galingesnė už žmogų ir mąstymą.

Dar prieš tai visi pelnytai keikė susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, o šiandien daugelis jau užmiršo, kad toks žmogus ne tik egzistuoja, bet vis dar eina ministro pareigas. O dar prieš tai... Jau ir pats miglotai pamenu.

Tokios dienos kaip 2020 m. kovo 11 d. yra puiki proga sustoti ir pamąstyti. Į darbą eiti nereikia, tad švenčiant valstybės gimtadienį galima prisiminti ir permąstyti viską, kas joje dedasi – nuo didžiausių blogybių iki šviesiausių ateities perspektyvų.

Būtent to labiausiai ir trūksta Lietuvai po trisdešimties metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo – galimybės sustoti ir pamąstyti.

2020 m. kovo 11-oji ateis ir praeis – iškelsime trispalves, daug kur bus giedamas Lietuvos himnas, net Koliziejus Romoje bus apšviestas geltona, žalia ir raudona spalvomis. Kovo 12 d. rytas nelabai kuo skirsis nuo kovo 10 d. ryto. O gaila. Labai norėtųsi, kad šventės taptų ne paradomąja patriotizmo išraiška, o proga apmąstyti mūsų visų istoriją, o dar svarbiau – mūsų ir mūsų vaikų ateitį. Tik per mąstymą atsiranda laisvė.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.