Nuomonės

2020.03.15 09:37

Mozės Strulio malūnas Žagarėje: svarbus ūkiniam gyvenimui, tačiau gatvę pavertęs „lietuviškąja Venecija“

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2020.03.15 09:37

1927 m. Žagarėje veikė net septyni malūnai. Tarp jų ir modernus, motorinis Mozės Strulio malūnas, pastatytas pačioje Vilniaus gatvės pabaigoje (Nr. 62).

Broliai Struliai malūną iš Naujosios Žagarės dvaro įsigijo 20 a. trečiajame dešimtmetyje. Vietiniai žmonės šneka, kad pinigų brangiam pirkiniui turėjo, nes po 1917 m. Spalio revoliucijos grįžo iš Rusijos į Žagarę turtingi deimantų. Šiuo laikotarpiu įrengtas jų malūnas atliko itin svarbią funkciją – tiekė elektros energiją visam Žagarės miestui. Tiesa, ne visą parą, tik iki vidurnakčio.

Mokytojas Aleksandras Žalys atsimena, kad malūnas buvo „didžiulis raudonų plytų pastatas [...] pažaliavusių tašytų akmenų pamatais įsibridęs į upėn ir prisiglaudęs šonu prie įkalnės [...].” Pirmame ir antrame malūno aukštuose buvo malami grūdai miltams ir gyvulių pašarui, gaminamos įvairios kruopos. Prie katilinės buvo audinių dažykla ir vilnos vėlykla. Vandens lygiui tvenkinyje reguliuoti buvo naudojamos trys mūro arkos ir šliuzai.

Nors šio malūno veikla buvo svarbi miestelio ūkiniam gyvenimui, vis dėlto kartais kėlė nepatogumų Žagarės gyventojams. 1931 m. vietinėje spaudoje pasirodė kritiškas straipsnelis apie „Žagarės Veneciją“.

Šiame straipsnelyje rašoma, kad Žagarėje esanti Švėtės gatvė (šalia Švėtės upės) panaši į Venecijoje esančius kanalus: „Tos gatvės vidurys, apie 100 metrų, beveik visuomet būna vandens apsemtas ir, norint iš vienos gatvės galo patekti į kitą, reikia arba tvoromis, arba daržais vaikščioti, arba laiveliais plaukti. Mat, prie netoli esančio pono Strulio malūno yra tvenkinys, kurį uždarius, vanduo Švėtėj smarkiai pakyla, ir gatvė įgauna „venecijišką“ vaizdą.“

Toje pačioje gatvėje, kiek atokiau nuo malūno, M. Strulis 1926 m. pabaigoje įkūrė vilnų karšyklą, verpyklą ir lentpjūvę. Malūnas, kurį laiką veikė po Antrojo pasaulinio karo, tačiau sudegė per 1948–1949 m. žiemą kilusį gaisrą. 1968 m. galutinai sunaikinta malūno konstrukcija – nugriautos mūro arkos ir šliuzai. Iki šių dienų išliko tik dalis pagrindinio malūno pastato.

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt