Nuomonės

2020.03.03 18:12

Šarūnas Liekis. Sąmokslas Miuncheno konferencijoje ar nauja užsienio politikos tendencija

Šarūnas Liekis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, Politologijos katedros profesorius2020.03.03 18:12

2020 m. Miuncheno konferencija dar kartą patvirtino ekspertų įžvalgas apie ilgalaikes Europos užsienio politikos tendencijas. Daugumai jos pasirodė keliančios nerimą dėl JAV ir ES dreifavimo į priešingas puses ekonominėje, užsienio ir gynybos politikos srityse. 

Akivaizdu, kad geri dvišaliai ES valstybių, tokių kaip Lenkija, Rumunija ar Lietuva, ir JAV santykiai neleis spręsti visos ES problemų. Kita vertus, užsienio ir gynybos politikos silpnumas ir prieštaringi interesai santykiuose su JAV mažins bendros politikos veiksnumą. Tokia situacija skatins veikti atskirai ir dažnai griaunant bendrą ES politiką santykiuose su Rusija.

Šių tendencijų iliustracija tapo politinis rekomendacijų projektas „Dvylika žingsnių link saugumo Ukrainoje ir euroatlantiniame regione“, parengtas naujai sukurtos euroatlantinės saugumo lyderių grupės 2020 m. Miuncheno konferencijos. Ši grupė buvo sudaryta iš partnerių: Europos lyderių tinklo, Miuncheno saugumo konferencijos, Rusijos tarptautinių santykių tarybos ir Branduolinės grėsmės iniciatyvos. Tinklas rekomendacijoms parengti bendradarbiavo su 45 JAV, Rusijos ir ES ekspertais. Būtina paminėti, kad „Dvylika žingsnių...“ pasirašė ir kai kurie „Lietuvos draugai“, mūsų valstybiniais apdovanojimais pagerbti JAV atsargos generolas Philipas Markas Breedlove`as ir admirolas Jamesas Stavridis.

Dokumente nuo kojų ant galvos apverstas priežastingumas. Ne Rusijos agresija Ukrainoje, apie kurią nutylima, bet Vakarų reakcija į ją matoma dokumente kaip problema. Dialogas su Maskva yra vaizduojamas kaip prielaida spręsti Ukrainos problemas. Kitaip tariant, įtikite Rusijai, vildamiesi jos malonės Ukrainos klausimais.

Dokumente nuo kojų ant galvos apverstas priežastingumas. Ne Rusijos agresija Ukrainoje, apie kurią nutylima, bet Vakarų reakcija į ją matoma dokumente kaip problema. Dialogas su Maskva yra vaizduojamas kaip prielaida spręsti Ukrainos problemas.

Visais dvylika punktų siūloma Rusijai, NATO bei ES valstybėms įsitraukti į Ukrainos problemų sprendimą. Punktuose yra paminėtas Jungtinis centras kontrolei ir koordinacijai, iš kurio Rusija pasitraukė 2017 metais; karinio dialogo, kurį Rusija nuosekliai ignoruoja, klausimai; laisvo asmenų judėjimo Donbase klausimai; dingusių asmenų problemos; Donbaso rekonstrukcijos klausimai, kurių neįmanoma spręsti, kol teritorija nėra kontroliuojama Kijevo; laisvos prekybos zonos sukūrimas taip pat yra neįmanomas dėl Rusijos politikos; sankcijos Rusijai yra neatšaukiamos dėl Ukrainos suverenumo pažeidimų; radiologinio užterštumo klausimai yra nesprendžiami, kadangi okupuotas Ukrainos teritorijas kontroliuoja Rusija.

Tiesa, nepaisant akivaizdžios apgaulės, dokumente yra naudingų pasiūlymų, kurie galėtų būti panaudoti kaip pasitikėjimą stiprinančios priemonės, galinčios padėti gyventojams, kenčiantiems nuo nepriteklių okupuotame Donbase.

Dokumente siūloma lyg ir vystyti dialogą tarp Rusijos ir Vakarų valstybių, kurios nori tame procese dalyvauti. O tai reiškia, kad Ukraina yra pateikiama kaip Europos saugumo problema, kurią turi spręsti kitos valstybės, nes Ukrainos dabartinė padėtis trukdys naujai Europos saugumo architektūrai, kurioje daug kas mato ir Rusiją. Tokį patį aiškinimą lengvai galima perkelti ne tik į hipotetiškas situacijas, bet ir į praktinius klausimus, kaip reikėtų krizės atveju spręsti Baltijos šalių saugumo problemas.

Taip pat skaitykite

Labiausiai nustebino pasiūlymas pradėti nacionalinį dialogą apie tapatybę su Ukraina. Iš esmės jis reiškia, kad Ukraina negali apibrėžti savęs. Autoriai taip teigia, lyg ir kažkas yra blogai su Ukrainos tapatybe. Lyg ji ir ne tokia, kokia turėtų būti. Iš esmės, šis pasiūlymas – bandymas izoliuoti Ukrainą dialoge su kaimynais kaip turinčią klaidingą tapatybinę ir vertybinę politiką. Jis taip pat provokuoja konfliktą tarp Ukrainos ir Rusijos bei Vakarų valstybių.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Konferencijos metu šį dokumentą Ukraina iš karto atmetė kaip oficialiai su ja nederintą.

Šiam dvylikos punktų pasiūlymui nepavyko sukelti rimtų politinių diskusijų Miuncheno saugumo konferencijoje, tačiau tai tapo pavojingu precedentu dabartinėje tarptautinėje politikoje.

Miuncheno konferencijoje skelbti „Dvylika žingsnių“ eilinį kartą patvirtino, kad Vakaruose yra pakankamas skaičius institucijų, kurios yra pasiryžusios atkartoti patogų Kremliui naratyvą.

Rusija, Kinija, JAV, Turkija, Prancūzija ir kt. valstybės vis labiau kovoja savarankiškai dėl įtakos ir bando daryti situatyvinius sandėrius. NATO ir ES politinėse peripetijose nesugeba demonstruoti politinės valios ir susitelkimo užsienio ir saugumo politikos klausimais. Bet kuri iš didesnių valstybių gali blokuoti kitų veiksmus, Vakaruose nesugebama mobilizuotis pavojaus akivaizdoje ir grėsmių vertinimai tarp valstybių išlieka labai skirtingi. Nenuostabu, kad Vakarų valstybių santykis su Rusija keičiasi Ukrainos nenaudai, nes Rusijos ir Ukrainos konfliktas yra užšaldomas ir Rusija santykiuose su Vakarais perima vis daugiau iniciatyvos.

Ar šitos tendencijos išliks? Kas įvyks po kitų rinkimų JAV? Panašu į tai, kad nacionalinis egoizmas taps tarptautinio elgesio norma. Donaldo Trumpo perrinkimo atveju ES gresia tolimesni nemalonumai ir sukrėtimai. „Naujoji Jalta“, kurią aktyviai propaguoja Rusija, ir de facto pasaulio padalijimas greitai gali tapti tarptautinės politikos tendencija, o prie šitos politikos gali jungtis didžiosios valstybės.

Miuncheno konferencijoje skelbti „Dvylika žingsnių“ eilinį kartą patvirtino, kad Vakaruose yra pakankamas skaičius institucijų, kurios yra pasiryžusios atkartoti patogų Kremliui naratyvą. Rusijai palankūs ekspertai siūlo už laipsnišką Minsko susitarimų įdiegimą panaikinti sankcijas Rusijai dėl karo prieš Ukrainą ir Krymo okupacijos. Kita vertus, tai atitinka dalies Europos šalių elitų interesus perkrauti santykius su Rusija.

Lietuva, stiprėjant tokioms tendencijoms ir visą laiką dėdama didžiules viltis į tarptautinės teisės ir daugiašalių susitarimų svarbą, susidurs su egzistencine grėsme. Lietuva jau dabar turi pradėti svarstyti savo užsienio politikos strategiją ir stiprinti savo gebėjimus atsakyti į iššūkius instituciškai. Jei to nebus daroma, jau per kitą Miuncheno konferenciją galėsime sulaukti naujų dvylikos žingsnių, taikomų Lietuvai ar visoms Baltijos šalims.

Baltijos šalys lengvai taptų tokių pasiūlymų objektais kaip nenuolankūs Rusijos ambicijoms subjektai, kurių saugumą galima paaukoti, susiklosčius patogiai situacijai, dėl geresnių santykių su Rusija.

Taip pat skaitykite