Nuomonės

2020.03.02 09:52

Gintautas Mažeikis. Kas šiandien dėlioja mūsų likimo kortas ir kas yra suverenas Lietuvoje?

prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas2020.03.02 09:52

Prieš kelias dienas Lietuvoje, remiantis Civilinės saugos įstatymu dėl koronaviruso grėsmės, paskelbta ekstremali situacija. Ar tikrai jos reikėjo? Dauguma šalių, kuriose yra vienetiniai šio viruso atvejai, tokios padėties neskelbia. Pažvelkime į šios padėties skelbimą valstybės valdymo – „kortų namelio“ žvilgsniu. 

Ekstremalią situaciją reglamentuoja įstatymas (LR Seimas), LR Vyriausybės nutarimai (Saulius Skvernelis) ir sveikatos apsaugos ministro (Aurelijaus Verygos) nurodymai. Seimas, dėl įvairiausių vidinių kovų, Viktoro Pranckiečio nepažeidžiamumo, beveik prarado suvereno – to, kas geba valdyti – būseną.

O būtent Seimas, daug labiau nei LR Prezidentas, yra įgaliotas vykdyti ne tik įstatymų leidžiančiąją, bet ir kontroliuojančią funkcijas. Seimas turi beveik visus konstitucinius įgaliojimus, net kai kalbama apie nepaprastąją padėtį, kuri adresuojama karui prilygstančiai grėsmei ar būsenai. Taigi, V. Pranckiečio atstatydinimo istorija ir Ramūno Karbauskio kaip LVŽS lyderio rezignacija, opozicijos tvirtumas (kol kas) padarė Seimą beveik nebesuverenu.

Kita vertus ir Prezidentas G. Nausėda, vaidinantis ir norintis būti moraliniu jo įsivaizduojamos tautos autoritetu, nuolatos vertinantis, kas yra gera ir bloga, papeikiantis ir pagiriantis, konflikto su Vyriausybe metu dėl ministro Jaroslavo Narkevičiaus parodė bejėgiškumą, o derybos su ES atskleidė, kad ir ten ypatingų draugų neturi. LR Prezidentas, sekant Konstitucija, yra antras po LR Seimo suverenas, Valstybės gynybos tarybos galva, – tarybos, kuri taptų beveik visagale paskelbus ne ekstremalią, o nepaprastąją padėtį.

Tačiau tokiam skelbimui kol kas nėra jokio pagrindo. Be to, nepaprastosios padėties įvedimui vis tiek turėtų pritarti Seimas, kas šiai dienai yra neįsivaizduojama. Taigi, mes esame ekstremalioje situacijoje, kur vieninteliai įgalūs šalies lyderiai yra premjeras S. Skvernelis ir, pakankamai netikėtai, bet lauktai – A. Veryga. Ir taip Vyriausybėje, be ministro pirmininko, pasirodė dar du nauji ir ryškūs lyderiai – aplinkosaugos ministras Kęstutis Mažeika ir sveikatos ministras Aurelijus Veryga. Iš esmės abu jie gali mesti iššūkį net S. Skverneliui, turint omenyje, kad niekas, esant valdžių susiskaidymui (o ne „pasidalijimui“), jų negalėtų pašalinti.

Neabejoju abiejų, Mažeikos ir Verygos, gebėjimu būti iniciatyviais, jų pakankama kompetencija savo srityse. Abu jie, reikalui esant, suteiks labai daug papildomo populiarumo Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungai, jei tik jos lyderis (kol kas) Karbauskis tam nesipriešins arba užleis lyderystę Skverneliui.

O Skverneliui tiesiog nieko nereikia daryti – tik pritarti ministrams, o kortos pačios krenta į rankas: „Grigeo“ atvejis ir koronavirusas. Socialdemokratams ir konservatoriams belieka stebėti procesą, akylai sekti klaidas. Konservatoriai investavo į Astravo atominės elektrinės kritiką ir blokavimą. Klausimas yra ilgalaikis, reikalingas, tačiau trumpalaikiu požiūriu neduodantis jokių politinių dividendų.

Tačiau štai pasirodo dar viena grėsmė: Turkijos ir Rusijos susidūrimas dėl Idlibo provincijos Sirijoje. Ir Turkija, kuri ir vėl šantažuoja NATO, ne tik grasina, bet ir atveria vartus milžiniškai pabėgėlių bangai į Europą, kuri ją pasieks per kelias savaites.

Kita vertus ir Prezidentas G. Nausėda, vaidinantis ir norintis būti moraliniu jo įsivaizduojamos tautos autoritetu, nuolatos vertinantis, kas yra gera ir bloga, papeikiantis ir pagiriantis, konflikto su Vyriausybe metu dėl ministro Jaroslavo Narkevičiaus parodė bejėgiškumą, o derybos su ES atskleidė, kad ir ten ypatingų draugų neturi.

Pabėgėlių srautai bus ilgas, skausmingas spaudimas. Šį kartą pabėgėliai pasieks visus, ir Lietuvą. ...arba... teks siųsti NATO, galbūt ir Lietuvos, karius į karą ne tik su Sirijos vyriausybe, bet ir su Rusija Sirijoje. O tai jau turėtų neprognozuojamas pasekmes, labiau nenuspėjamas nei koronavirusas, kuris pasirodytų tik švelniai bauginantis ir kontroliuojamas.

Tačiau Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis neparodė jokių ypatingų lyderystės gebėjimų ir sunku įsivaizduoti, kas Lietuvoje be išsilaisvinusio ir gana nepriklausomo užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, taip ir nežinančio, kam ir už kiek įteikti savo aktyvumą, galėtų šiame saugumo lauke parodyti iniciatyvą.

Veikiausiai ir vėl bus Skvernelis ir Veryga – juk bus civilinis saugumas, jei tik Lietuva nesiųs savo karių į Siriją. O manau, kad nesiųs – tai būtų beprotybė. R. Karoblis – silpnas ministras – yra pakankamas taikai užtikrinti. Taigi, suvereno veidas yra aiškus: Skvernelis, Veryga ir Mažeika. Iš principo jie ir yra tie, kas gali valdyti Lietuvą, o ekstremali padėtis jiems suteikia ypatingas galimybes.

O kas lieka LR Seimo daugumai? – Ginti šią trijulę. O LR Prezidentui, „moraliniam tautos autoritetui“? Visa bėda, kad tokiu pat moraliniu autoritetu pretenduoja būti dar daug asmenų ir institucijų, pavyzdžiui, Bažnyčia arba žiniasklaida. Be to ir būti autoritetu – vadinasi būti įdomiu, patraukliu, paslaugiu žiniasklaidai. Tačiau kaip tokiu būti, jei visa informacija priklauso minėtai trijulei arba, šiaip ar taip, Vyriausybei. Pralaimėdamas prezidento rinkimus S. Skvernelis taip ir nesuprato, kad juos laimėjo. Manau, jam tai darosi aišku. O kas dar lieka Prezidentui G. Nausėdai?

R. Karoblis – silpnas ministras – yra pakankamas taikai užtikrinti. Taigi, suvereno veidas yra aiškus: Skvernelis, Veryga ir Mažeika. Iš principo jie ir yra tie, kas gali valdyti Lietuvą, o ekstremali padėtis jiems suteikia ypatingas galimybes.

Manau, be buvimo autoritetu, kas bus vis labiau abejotina, lieka ir kitas vaidmuo: analitiko ir kritiko. Kritikas – tas, kuris mato, supranta, bet negali imtis veiksmų: tai drąsi bejėgiškumo būklė. Viešo, visuomenės ir valstybės kritiko siekinys yra maksimizuoti savo sakinio aštrumą, tik tada jis tampa bent kiek veiksnus.

Tačiau Prezidentas negali kritikuoti valstybės, jo pareiga – ją ginti. Viešuma ir geluonis matuoja kritiko balsą, tačiau ir rodo jo bejėgiškumą. Rimvydas Valatka yra radikalus Prezidento G. Nausėdos kritikas, tačiau – beveik bejėgis, nors drąsus ir kandus.

Aš taip pat kritikas, tik gal mažiau viešas, mažiau drąsus ir mano kandumas – subliuškęs. Mes abu esame pažeisti suverenai, nes delegavome savo balsus LR Seimui ir LR Prezidentui. Jie turėtų būti suverenai pagal delegavimą, jie ir atstovauja Konstitucijos Tautai. Tačiau tikrasis valdovas yra LR Vyriausybė ir ne visa, o jos dalis. Jie ir dėlioja mūsų likimo kortas. Kortos jiems palankios.

Taip pat skaitykite

Populiariausi