Nuomonės

2020.02.28 17:54

Norbertas Černiauskas. Nepatogūs jubiliejai

Prieš keletą metų ne vienas miestų praeivis buvo nustebintas pasirodžiusiomis viešomis reklamomis, kuriose viena įmonė siūlė įsigyti kavos ar spaudos leidinių su šūkiu skelbiančiu, kad ji „žadina Lietuvą nuo 1944-ųjų“. Taip tikriausiai norėta sustiprinti konkretų prekės ženklą, parodyti jo savitumą (patikimumą) bei kelių dešimtmečių įdirbį (tradiciją). Tačiau išėjo šioks toks nesusipratimas, nes daug kam kilo klausimas, o kas ir ką galėjo žadinti Lietuvoje tais baisiais laikais?

Bet kokiu atveju jokia įmonė nėra kalta, kad ją kažkas sukūrė gūdžiais karo metais. Antra vertus, šiuolaikinių organizacijų juk niekas neverčia saistytis su konkrečiu represijų, cenzūros ir propagandos laikmečiu. Akivaizdu ir tai, kad istorinės įmonių (organizacijų) įkūrimo datos nėra svarbesnės už šiandien jų deklaruojamas vertybes. O į jas pirmiausiai ir reikėtų kreipti dėmesį apmąstant įvairias sukaktis bei jų prasmę. Be to, nesunkiai galėtume rasti įmonių, kurios buvo įkurtos panašiu, pokario metu, tačiau šiandieninėje viešojoje komunikacijoje (ir reklamoje) jos su tokiais gimtadieniais nesitapatina, juo labiau nieko nešvenčia, nežadina ir ieško adekvatesnių vertybinių atspirties taškų: dairosi kitų (tarpukarinių) istorinių ištakų (arba jų nesureikšmina) ar aiškiai pabrėžia, kad stalininė epocha nėra jokia natūrali jų gimimo data – veikiau nelengva ir pasididžiavimo neskatinanti duotybė.

2020-aisiais Lietuva švęs daug įvairių sukakčių ir jubiliejų. Dalis jų, kaip antai, Steigiamojo Seimo šimtmetis, tautodailės metai ir t. t. bus minimi valstybiniu lygiu. Tuo tarpu, kitokie jubiliejai bus pasitikti ne taip šventiškai. Pavyzdžiui, birželį, sukaks 80 metų nuo didžiausios XX a. katastrofos, Lietuvos okupacijos, dienos. Data žymi ne tik pačią valstybės pavergimo datą, bet ir bene 15 metų vykusių intensyvių Stalino ir Hitlerio režimų nusikaltimų – nacionalizacijos, deportacijų, genocido ir kolektyvizacijos – pradžią. Akivaizdu, kad šią datą reikia prisiminti, bet ne švęsti – ji paprasčiausiai visapusiškai nemaloni. Tačiau šiais ir kitais metais sulauksime ir kitaip nepatogių sukakčių, ypač jei neįvertinsime jų atsiradimo aplinkybių. Po okupacijos sovietų valdžia Lietuvoje naikino buvusios nepriklausomos valstybės ir visuomenės atributus, aktyviai kurpė savąjį valdymo modelį ir kontrolės mechanizmą – todėl ne viena draugija ar sąjunga tuometinės valdžios ir buvo įsteigta kaip tik prieš apvalius 80 metų.

Pavyzdžiui, šiais ir kitais metais savo galimus aštuoniasdešimtmečius vienaip ar kitaip (galbūt) pasitiks Lietuvos kompozitorių sąjunga (1941), Lietuvos mokslų akademija (1941), valstybinis ansamblis „Lietuva“ (1940), Lietuvos nacionalinė filharmonija (1940), nemažai kitų smulkesnių darinių, profesinių sąjungų ar periodinių leidinių. Reikia tikėtis, kad šiais atvejais jau niekas nieko tiesmukai nebežadins, o šiandieninės vertybės nebus suplakamos su istorine įkūrimo data.

Nepaisant to, nebūtina šių sukakčių paversti praeities raganų medžioklėmis. Akivaizdu, kad dirbtinai maskuoti tam tikrų datų nereikia – juk svarbiausia ne datos savaime, o kaip jos prisimenamos ir vertinamos. Pagaliau, ar į jas sugebama pažvelgti saviironiškai. Kita vertus, daugelis tokių organizacijų iš esmės persitvarkė ir atgimė Sąjūdžio epochoje – o tai nors ir netolimas, bet daug tikresnis vertybinis atspirties taškas, nei kad data iš 20 a. 5-ojo dešimtmečio. Gal todėl labiau ir verta susisaistyti ir atšvęsti jaunatvišką persitvarkymo bei atgimimo 30-metį, o ne iš pirmo žvilgsnio solidesnį, bet ne tokį malonų 80-metį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.