Nuomonės

2020.02.26 18:57

Darius Indrišionis. Paslėpkite nuo tėvukų Šapokos „Istoriją“. Bent prieš rinkimus

„Paslėpkit babos pasą“, – tokie šūkiai kartkartėmis pasigirsdavo prieš anksčiau vykusius Seimo rinkimus. Siūlymas masiškai slėpti vyresnio amžiaus moterų asmens dokumentus, taip eliminuojant jų galimybę dalyvauti balsavime, kuriame jos, tikėtina, būtų balsavusios už populistiniais lozungais pasipuošusias partijas, – aiškiai prieštaraujantis bet kokiai teisei. 

Negalima taip, neteisinga. Tačiau problema išties egzistuoja – populistinių partijų, bandančių bet kokiais būdais perkopti tą kelių procentų kartelę ir patekti į Seimą, siekis pasinaudoti Lietuvoje gausia vyresnio amžiaus žmonių grupe – akivaizdus. Ir panašu, kad atėjo laikas kalbėti ne vien apie į didelę socialinę atskirtį orientuotus populistų lozungus. Atėjo laikas pastebėti, jog kai kurie populistai bando pasinaudoti istorinės atminties korta.

Šio teksto pavadinime užsimenama apie 1936 m. išleistą „Lietuvos istoriją“, kurią redagavo Adolfas Šapoka. Gerokai vėliau, jau Atgimimo metais, ši knyga buvo darsyk išleista – šiais laikais nebesuvokiamu 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Kodėl siūlau ją paslėpti? Ir dargi nuo tėvukų? Ir kodėl prieš rinkimus?

Jau rašydamas aiškiai įsivaizduoju kai kurių komentatorių reakcijas: „Aha! Tai gal dar pasiūlys ir knygas deginti! O gal nori cenzūrą įvesti!“ Nieko panašaus. Šapokos „Istoriją“ šiai problemai atskleisti pasirinkau kaip simbolį – kultinį leidinį, dažnai randamą įvairių namų knygų lentynose. Maža to, nors knygų lentynose Šapokos „Istorija“ užima tik kuklų tarpelį – kai didžiuosius plotus dažniausiai okupuoja beveidžiai meilės ar detektyviniai romanai blizgiais viršeliais, – sąmonėse (ir pasąmonėse, ir nesąmonėse), ypač dalies vyresnio amžiaus žmonių, Šapokos „Istorija“ ir specifiškas jos žvilgsnis į Lietuvos praeitį užima ištisus sandėlius, klojimus ir angarus. Kartais net užspaudžia tam tikrus smegenų centrus.

Koks gi tas „specifiškas žvilgsnis į Lietuvos praeitį“? Visi suprantame, jog dėl Šapokos „Istorijos“ pasirodymo metu buvusių aktualių istorinių aplinkybių ryški antilenkiškumo dvasia. Tačiau drįsčiau teigti, jog šiais laikais antilenkiškumo tema mūsų visuomenėje yra praradusi savo svorį – ji likusi labiau kaip vyresniųjų kartų atmintyje užstrigęs tarpukario istorinis reliktas, šiais laikais nebeturįs jokio realaus pagrindo.

Yra kitos dvi, daug aktualesnės šiais laikais, problemos – etnocentristinis požiūris į Lietuvos istoriją („Visas pasaulis sukasi aplink Lietuvą ir lietuvius“) ir tai, dėl ko pati Šapokos „Istorija“ savaime nėra kalta, – apeitas sovietmetis.

„Apeitas sovietmetis?“ – kelia antakius skaitytojai. Taip. Kaip minėjau, Šapokos „Istorija“ pasirodė jau leidžiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos saulei (taigi, iki sovietų okupacijos), o antrasis ryškus šios knygos pasirodymas – savotiškas prisikėlimas iš numirusiųjų – pačioje sovietmečio pabaigoje, Atgimimo metais (1989 m.). Dėl objektyvių priežasčių sovietmetis Šapokos „Istorijoje“ niekaip neaptartas – ir tai yra didelė problema. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas fanatiškas šios knygos skaitytojas gauna erdvę pats užpildyti tą penkių dešimtmečių tarpą. Pats parašyti jam įvertinimą. Pats – remdamasis savo asmenine sovietmečio patirtimi. O tos patirtys buvo nevienareikšmės.

Ir tos atmintys yra nevienareikšmės. Vieni atsimins sovietų vykdytas represijas, didvyriškas Laisvės kovas, žiaurius trėmimus, ekonominį nuosmukį, deficitą, ideologijos absurdus, KGB žabangus, „dedovščiną“ sovietinėje armijoje – šiems žmonėms, aišku, nesudrebės ranka vertinant sovietmetį riebiu vienetu.

Tačiau ar viskas bus taip paprasta tiems žmonėms, kurie patys sovietinių represijų jau nebematė (nes buvo vaikais ar gimė vėliau), represuotų artimųjų neturėjo (na, gal ir turėjo, bet su jais nebendravo, neišsikalbėdavo apie skaudulius)? Ką daryti, jei jie sovietmetį atmena kaip savotiškos gerovės laikotarpį? Nekartosiu tų klišių apie nemokamą mokslą, mediciną, butus, galimybę rasti darbą pagal specialybę – puikiai jas žinote patys. Ir puikiai žinote, kad ši problema gaji, – labai nevienareikšmiška sovietmečio atmintis. O kuo čia dėta Šapokos „Istorija“?

Ne tik Šapokos „Istorija“ – šią knygą pasirinkau labiau kaip simbolį to etnocentristinio Lietuvos istorijos matymo. Šis matymas vis dar gyvas – ir gyvas jis būtent didelės dalies vyresnio amžiaus žmonių sąmonėse. Žmonių, kurie mato Lietuvą kaip didžiausią istorijos galybę, laikmečių tėkmėje praradusią savo galią, savaime aišku, dėl kitų, svetimšalių klastos. Žmonių, kurie mato lietuvių tautą kaip neliečiamą šventenybę, o kiekvieną lietuvį – kaip potencialų didvyrį. Kas nors paprieštarautų – bet juk buvo lietuvių ir tarp žydšaudžių?

„Juos suklaidino“, – pasakytų tie žmonės, kurie mato Lietuvą it visatos centrą. Tada gal dar vimteltų ką nors antisemitiško, pavyzdžiui, kad visi žydai buvo komunistai. Paprieštaravus, jog lietuvių komunistų buvo gerokai daugiau, atsakytų, kad „tie lietuviai komunistai labai dažnai dirbdavo Lietuvos žmonių gerovei“. Neverta jų nė klausti apie Škirpą ir Vėtrą – tiems žmonėms jie neabejotini didvyriai, nes lietuviai. Ir Cvirka pakenčiamas – nes geras rašytojas. Ir dar lietuvis.

Visas paradoksas tai, kad šis požiūris – noras ginti bet kurį bendratautį istorinį veikėją vien dėl to, kad jis bendratautis, – leidžia į sovietmetį žvelgti kaip į visai neblogą Lietuvos istorijos periodą, kai „buvo statomi fabrikai, žmonės turėjo darbo, buvo lygūs, o dargi buvo puoselėjamas tautiškumas“. Kad tautiškumas buvo puoselėjamas su tam tikru ideologiniu įdaru – jiems nesvarbu. Svarbu tautiškumas – tautiniai rūbai, šokiai ir dainos – forma.

Paklauskite jų apie Sniečkų – ar blogas jis buvo žmogus? Manau, dažnas atsakys, kad neblogas, nes buvo ūkiškas, tikras Lietuvos šeimininkas. Ir dar lietuvis. Ir bulves bei cepelinus mėgo. O kad parašus po tremiamųjų sąrašais dėjo – čia irgi gerai? „Na... suklaidino žmogų. Tokie laikai buvo – pokaris, stalinizmas“, – suktų uodegą pašnekovai. Dar pridurtų terminą „klasių kova“ ir pasamprotautų, kaip seneliai pasakojo, kokia nelygybė buvusi prie Smetonos. Dar Baltušis apie tai rašė, bet čia – tarp kitko...

Ką visa tai – šventas tikėjimas savo tautos atstovų geranoriškumu ir nostalgija sovietmečiui – turi bendro? Tai – tam tikrų ideologijų apraiškos. Apraiškos ideologijų, kurios teigia, jog valstybė privalo visokeriopai rūpintis (o taigi ir kontroliuoti, kištis ir bausti – kartais net mirtimi) savo ištikimais piliečiais. Na, pavyzdžiui, nuspręsti: koks paminklas turi stovėti Lukiškių aikštėje, kokios atminimo lentelės turi kabėti. O jei pavieniai piliečiai turi kitokią nuomonę? Tų piliečių galima negirdėti. Arba padaryti, kad jie nebekalbėtų.

Ne tik Šapokos „Istorija“ – šią knygą pasirinkau labiau kaip simbolį to etnocentristinio Lietuvos istorijos matymo. Šis matymas vis dar gyvas – ir gyvas jis būtent didelės dalies vyresnio amžiaus žmonių sąmonėse.

Nepaisydamas viso to, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tie žmonės – tie, kurie linkę žiūrėti į Lietuvos istoriją it į stebuklinę pasaką, o taip pat ir tie, kurie latentiškai ar atvirai ilgisi sovietmečio, – blogi žmonės ar piliečiai. Jokiu būdu. Galbūt patiklūs, galbūt paviršutiniški, galbūt neįjungiantys kritinio mąstymo – bet tikrai ne blogi. Ir įtariu, kad per artėjančius Seimo rinkimus gali atsirasti politinių jėgų, norinčių išnaudoti būtent šiuos žmones – sudirginti jų tautinius jausmus, jų savotišką istorinę savimonę ir pasiimti balsus. Tam, kad perkoptų kartelę ir patektų į Seimą.

Ką mes, Y kartos atstovai (kaip kartą buvo šmaikščiai pavadinta – Mileniumai), galime padaryti, kad mūsų tėvai ir seneliai neužkibtų ant pigaus populistinio jauko ir į valdžios viršūnes neatvestų dar vieno trumpalaikio politinio projekto? Paslėpti Šapokos „Istoriją“?

Nereikia – jos tezės, persipynusios su tam tikrais sovietmečio ideologiniais štampais ir atsiminimais (kurie dažniausiai yra tiesiog jaunystės atsiminimai – visada patys šviesiausi bet kuriam žmogui), yra tvirtai instaliuotos mus auginusiųjų sąmonėse. Ir ši programinė sistema neišinstaliuojama ir neištrinama taip greitai. O gal jos ir nereikia trinti – gal tiesiog pravartu būtų atitraukti akis nuo „Instagramo“ istorijų ir pasišnekėti su tėvais ar seneliais? Paklausti jų, ar tikrai šiandieninė Lietuva tokia jau bloga?

Padiskutuoti, jog gal ne visi lietuviai istorijos tėkmėje buvo vien tik didvyriai, gal ne visiems reikia lentų ir aikščių? Jei jau nutiktų taip, kad jūsų pokalbis nuslinks į aklavietę, užduokite kontrolinį klausimą: kurioje Lietuvoje jie labiau norėtų praleisti savo jaunystę – šioje ar anoje, sovietinėje?

Manau, atsakymai maloniai nustebins. Ir šis pokalbis – pokalbis su pačiais artimiausiais žmonėmis, kurie gali papasakoti daug įdomių ir vertingų dalykų, – bus jau ne mažas, o visai solidus žingsnis į priekį.

O kai baigsite pokalbį, paslėpkite nuo tėvukų Šapokos „Istoriją“. Ir padovanokite jiems ką nors šiuolaikiškesnio.