Nuomonės

2020.02.26 11:01

Egidijus Aleksandravičius. Mugė su kaukėmis ir be jų

Egidijus Aleksandravičius, „Academia cum laude“ vadovas, istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, VDU Istorijos katedros profesorius2020.02.26 11:01

Daug skirtingų įspūdžių liko prie šiemetinės Vilniaus knygų mugės vartų. Paliesiu tik tuos, kurie gali būti aprašomi daugiau ar mažiau metaforiškai. Arba taip, kaip Arvydas Šliogeris mąstė apie veidą ir kaukes, labai greitai prie jo galinčias priaugti. 

Tą savaitgalį dėl virusų isterijos medicininės kaukės buvo perkamos labiau nei knygos ir komiksai. Kaukių prasme mugė savo dideliu kūnu įsiterpė tarp karantino laukiančių minių ir lietuviškų užgavėnių. Tad tikrovė ir karnavalas susimaišė į viena, savo aštriu prieštaringumu primindamas senai išleistas ir pamirštas knygas. Žodžiu, rašau ironiškai.

Šiemet virš mugės vartų nebuvo užrašo – skaitymas daro jus laisvus. Pasinaudota Jono Meko sentencija. Ir rinkodaros sėkmei su mūsų garbingos įžymybės mirties metinėmis susijusiomis už-tekstinėmis asociacijomis. Tačiau – kaip ir viskas komiksų margumyne virstančiame mūsų tikrovės atspindyje – rinkodaros klyktelėjimai nieko bendro neturėjo nei vieni su kitais, nei su rimtais kūrybos fragmentais, ar rimtomis knygomis ir autoriais. Rekordinis lankytojų skaičius, regis viršijęs aštuonias dešimtis tūkstančių, galėjo netoli prasilenkti su daugeliu – nuo Grybauskaitės iki Sabaliauskaitės, nuo kažką rašančių Lietuvos televizinių žvaigždžių iki Lotynų Amerikos bandito našlės.

Kuo čia dėtos kaukės? Gundyčiau pažvelgti į tai šiuo kampu: Jonas Mekas visuotiną raštingo pasaulio pagarbą užsitarnavo savo herojiška priešprieša viskam, kas kvepėjo grynaveisle komercija, sužvaigždinta tuštybe, turto, šlovės ir galios kvepalais.

Galima įsivaizduoti, kad jam iš dausų žvelgiančiam į minią su kaukėmis ir be jų, ko gero labiausiai būtų knietėję kur nors užtikti kelių savaičių senumo Ramūno Čičelio Jono Meko „aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra (Leidykla Versus, 2020, 199 p.), t.y. bene vienintelę jo kūrybai skirtą mokslinę studiją lietuvių kalba. Ironiškai briaunai užgaląsti pridurtina: mugėje galėjo būti pažerta lapelių su Lietuvos kultūros tarybos neigiamu atsakymu autoriui, kukliai ieškojusiam paramos jos išleidimui: neremtina, nes skirta siauram skaitytojų ratui. Ar aiški įžvalga?

Rekordinis lankytojų skaičius, regis viršijęs aštuonias dešimtis tūkstančių, galėjo netoli prasilenkti su daugeliu – nuo Grybauskaitės iki Sabaliauskaitės, nuo kažką rašančių Lietuvos televizinių žvaigždžių iki Lotynų Amerikos bandito našlės.

Komercinė sėkmė yra visuotinio turgaus ilgesys. Tai neišvengiama. Tai teka neužtvenkiama srove. Tai nepritildomas garsas, kuris turi būti išklykiamas it žalgiriečių pavardės prieš Eurolygos rungtynes Žalgirio arenoje. Tai sugundo vis dar skaitančius žmones minion. Tai sukuria bendrumo iliuziją skaitančiųjų vienatvės gentyje. Tai suburia, nors tik ramus knygos skaitymas padeda bent laikas nuo laiko, valanda nuo valandos miniai atsispirti.

Knygos skaitymo intymumas ir prasmingai primarginto popieriaus prisilietimas padeda pasilaikyti sau paskutinę paslaptį – niekam iki galo nežinomą žmogiškumo mažumynę. Tačiau, ar negali būti taip, kad tas minties ir jausmo kupinas puslapis kaukių laikais gali virsti savo priešybe? Tuomet, kai vis dažniau komercinę sėkmę užtikrina tokios knygos, kurias perskaičius reikėtų nusiplauti rankas, nesunkiai pasimeta ir tie tekstai, kurių reikia ieškoti iš paskutiniųjų, su žiburiu širdyje.

Jurgis Gimberis nesyk yra taręs: Kiekviena lazda turi du galus, bet vidurį – tik vieną. Įvairiomis progomis neprilygstamo lietuvių humoristo posakį kartodavo ir kartoja slaptos jo kūrybos mylėtojų sektos atstovai. Maniškis Vilniaus knygų mugės įspūdis, susietas su kaukės metafora, yra tik vienas žiūros kampas. Išties mugėje, kaip šių dienų lietuviškame Delfyje, norit pasiekti Kęstučio Girniaus, Pauliaus Gritėno, Tautvydo Marčiulaičio, Rimvydo Valatkos ir dar kelių kitų komentarus, reikia perbristi guminių batų reikalaujančią, būtinai į viena visa-ko sulietą, pamazgų srovę.

Nežinia kaip žirglioti. Tad su kaukėmis ar be jų mugėje labiausiai pasiilgtinas kasdienis, tylus ramus knygynas su kavos aparatu ir keliais suolais, nuo kurių nenuvytų pelno siekiančios akys. Ir susitiktumei su kitais, kurie į tave žvelgtų ką tik nuo geros knygos pakeltomis akimis. Šis jautrus žmogaus veido apibūdinimas – ne mano. Kadaise taip Viktorija Daujotytė parašė susitikimą su Vytautu Kavoliu. Neįtikėtina?

Taip pat skaitykite