Nuomonės

2020.03.01 19:05

Zigmas Vitkus. Ką daryti, kad gyventi Vilniaus mikrorajonuose vėl būtų „šaunu“?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2020.03.01 19:05

Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis Delfi.lt duotame interviu pastebėjo, kad vienas didžiausių iššūkių Vilniuje yra gyvenamieji rajonai. Nors visi rajonai, išskyrus pramoninius, yra „gyvenamieji“, turėti galvoje, žinia, sovietmečiu statyti blokiniai, plytiniai ir monolitiniai daugiabučių rajonai, supantys senąjį miesto branduolį.

Pasak M. Pakalnio, reikia rasti dalykų, „kurie gyvenimą daugiabutyje, tarkime, Lazdynuose, vėl padarytų šauniu, o tai nėra paprasta“.

Tad ką daryti, kad gyventi Pilaitėje, Lazdynuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Justiniškėse, Pašilaičiuose ir Fabijoniškėse vėl būtų „šaunu“? Ar tai išvis įmanoma? Ar verta stengtis? Pasidalinsiu savo kaip insiderio mintimis apie šių rajonų ateitį, kuri, mano akimis, turi perspektyvą. Tiksliau, galėtų turėti perspektyvą, jei pakeistume požiūrį ir į šiuos rajonus pažvelgtume ne kaip į primestą sovietmečio reliktą, bet 20 amžiaus modernizmo projektą, tik nepabaigtą ir mūsų pačių apleistą.

Mikrorajonai: kodėl mes jų nemylime?

Esu sutikęs vos keletą žmonių, kuriems patinka sovietmečiu statyti mikrorajonai. Kurie žino ar bent jau nori žinoti jų istoriją, įžvelgia architektūrinį savitumą. Paprastai šios miesto dalys priimamos kaip savaime suprantamas dalykas. Tai, su kuo, deja, reikia susitaikyti. Turbūt nesu sutikęs nė vieno jauno ar palyginti jauno žmogaus, kuris mikrorajonuose norėtų įsikurti ilgam (nekalbu apie gyvenamąjį plotą Žirmūnuose, Antakalnyje ar Naujamiestyje, nes čia norima gyventi tik dėl to, kad tai „arti centro“). Verčiau keliamasi į kolektyvinius sodus, skolinamasi naujam būstui šalia tų pačių komiblokų ar bandoma apsigyventi „centre“.

Jei tarp „jaunimo“ egzistuoja tendencija nemėgti mikrorajonų, egzistuoja ir tokios tendencijos priežastys. Aiškinčiau tai jausena, jog čia esi ne toks individualus, įstatytas į rėmus (dėl racionalaus rajono plano ir standartinių pastatų, tiesių linijų ir stačių kampų dominavimo), gal net masės dalis. Prisideda ir įsitikinimas (manau, ne visada pagrįstas), kad čia gyvena nepasiturintys vyresnio amžiaus asmenys. Daugelio vizualinis sovietmečiu statytų daugiabučių nepatrauklumas irgi palaiko mikrorajonų stigmos egzistavimą, savaime nejučiomis priskiriant šį nepatrauklumą pastatų „prigimčiai“, bet ne jų nepriežiūrai. Trumpai tariant, čia tūlas nejaučia perspektyvos.

Mikrorajonuose apsigyvena (ar lieka gyventi) santykinai mažiau jaunų, socialiai aktyvių žmonių (nors tarp jaunumo ir socialinio aktyvumo lygybės ženklo taip lengvai nedėčiau), ir tai „gyvenamųjų rajonų iššūkį“ dar labiau aštrina. Tačiau sykiu dar rimčiau signalizuoja, jog reikia vizijos, strategijos ir taktikos kilstelėti mikrorajonų patrauklumą. Net jei automobiliai pradėtų skraidyti, mikrorajonai niekur nedings: dauguma pastatų nėra tokios prastos būklės (ypač vėliau statyti), infrastruktūra daug kur nebloga, gera ar net labai gera, veikia dešimtys darželių ir mokyklų. Taigi tikrai nedings, bet nieko nedarant toliau šiurs ir veiks mus visus neigiamai.

Lenkų miestotyros istorikė Marlena Happach vienoje iš knygų, skirtų Varšuvos blokuvkoms, pateikė keturias alternatyvas, kaip elgtis su tokiais rajonais. Pirma, nušluoti nuo žemės paviršiaus. Antra, palikti viską taip, kaip yra, laukiant, kol suirs. Trečia, sutvarkyti „iš viršaus“ (kaip susijungusioje Vokietijoje, kur valstybė investavo milžiniškas lėšas kompleksiniam VDR laikų mikrorajonų atnaujinimui). Ketvirta, sutvarkyti „iš apačios“, įgalinant gyventojus patiems pasirinkti, ką ir kaip jie nori atnaujinti (dažniausiai tokie atnaujinimai susiję su šilumos taupymu) ir sudarant galimybę pasinaudoti savivaldybės inicijuotų programų teikiama parama.

Nušluoti? Palikti taip, kaip yra? Sutvarkyti „iš viršaus“? Sutvarkyti „iš apačios“?

Pirmoji galimybė (nušluoti tokius rajonus) turi precedentą užsienyje – tai Putino režimo Maskvoje inicijuotas masinis chruščiovkių griovimas Maskvos centre (10 proc. viso butų fondo). Lietuvoje, žinoma, niekas taip nesielgs, nes tai yra brangu (lenkai apskaičiavo, jog seno standartinio daugiabučio namo nugriovimas, laikino būsto gyventojams suteikimas ir naujo pastato pastatymas kainuotų 17 mln. eurų) ir nežmoniška (nebent konkretaus pastato būklė pasirodytų pavojinga gyvybei ir jį tikrai reikėtų išardyti). Tokią totalitaristinę poziciją, mano akimis, gali išsakyti ir palaikyti asmenys, kuriems iš tikrųjų nerūpi ten gyvenantys žmonės, kurie juos mato ne kaip žmones, o kaip detales, kurias galima iškelti, palaikyti liminalumo būsenoje ir sukelti atgal.

Antrąją galimybę (palikti viską daugmaž taip, kaip yra) būtų galima pavadinti paliatyvia daugiabučių slauga, kurią atlieka tiek gyventojai, tiek savivaldybė. Dominuojanti ir mažiausią galvosopį kelianti pozicija Vilniuje iš tiesų signalizuoja apie neapsisprendimą. Psichologai teigia, o ir iš savo patirties žinome, kad labiausiai sveikatą alina ne geras ar blogas sprendimas, bet neapsisprendimas. Neapsisprendimas į liguistą būseną stumia ne tik asmenis, bet ir miestus. Kaip ir pirmasis pasirinkimas – nušluoti rajonus nuo žemės paviršius, pozicija „palikti, kaip yra“ reiškia vieną ir tą patį, tik ištęstą laike. Kažin ar tokia alternatyva turėtų mus tenkinti...

Trečioji galimybė (sutvarkyti „iš viršaus“) šiais visokeriopo įsitraukimo skatinimo laikais, pasakymas „sutvarkyti iš viršaus“ skamba nelabai gerai. Laukiama bendruomenių iniciatyvos. Jei problema įsisenėjusi, jei bendruomenės silpnos ar išvis neegzistuoja, t. y. nėra tokių, kurios būtų pajėgios inicijuoti ir palaikyti savo aplinkos sutvarkymo pokyčius, savivaldybė, mano akimis, ne tik gali, bet ir turi įsitraukti ir tapti daugiau nei „pirmuoju judintoju“. Gyventojams neįsitraukiant ar per mažai įsitraukiant, projektai (jei manoma, kad jie svarbūs koherentiškam mikrorajonų funkcionavimui) neturi būti atidėliojami iki begalybės. Kitaip tariant, jei yra reikalas atnaujinti ir yra lėšų, tai turi būti daroma. Kažkas panašaus dabar vyksta Žirmūnų trikampyje.

Ketvirtoji galimybė – įgalinimas susitvarkyti „iš apačios“, skatinant pačių gyventojų aktyvumą ir suteikiant jiems galimybių realizuoti savo projektus, skamba gražiai, tačiau kol kas menkai tinka mūsų mikrorajonų gyventojams arba tik labai ribotu mastu – pavieniuose namuose ar kvartaluose, kuriuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių susiformavo bendruomenės, pajėgios identifikuoti problemas, jas spręsti, suderinti interesus ir pasinaudoti savivaldybių teikiama parama. Žinia, daugeliu atveju kenčiama tol, kol galima kęsti, jau nekalbant apie reikšmingą gyvenamosios aplinkos pagerinimą. Kiekvienas toks gerinimas (net jei nereikėtų išleisti nė cento iš savo piniginės) reikalauja pasitikėjimo (savimi ir kitais) ir įsitraukimo, o to kaip tik negebama.

Penktoji galimybė, kurią čia norėčiau pasiūlyti, derina „sutvarkymo iš viršaus“ ir įgalinimo susitvarkyti „iš apačios“ strategijas, tačiau dominuoja pirmoji. Pagal šią alternatyvą, savivaldybė siūlo aplinkos atnaujinimo programą (ir pinigus), pati parenka atnaujintiną aplinką (namo ar kvartalo lygmenyje) ir pasiūlo gyventojams įsitraukti į atnaujinimo procesą (stebint, patariant, renkantis). Jei gyventojai neįsitraukia, atnaujinimas vis tiek pradedamas, nes savivaldybė mano (ir teisingai daro), kad atnaujinimas yra būtinas, tik jau be gyventojų dalyvavimo. Manau, kad tikrai atsirastų norinčiųjų dalyvauti. Tų, kurie nori tvarkos, tačiau dėl laiko, ūpo, know-how stokos ar baimės neturi galimybės patys inicijuoti atnaujinimo projekto.

Sutvarkymo „iš viršaus“ ir įgalinimo susitvarkyti „iš apačios“ strategijos taikytinos ir tvarkant vidines namo erdves bei fasadus.

Sutvarkymo „iš viršaus“ ir įgalinimo susitvarkyti „iš apačios“ strategijos taikytinos ir tvarkant vidines namo erdves bei fasadus. Savivaldybė nustato sąlygas, kaip dažnai gyventojai privalo remontuoti laiptinę, nes tai ne tik estetikos, bet ir higienos klausimas; kaip dažnai privalo susitvarkyti namo fasadą, nes tai ne tik miesto estetikos (fasadai priklauso viešajai erdvei), bet ir psichologinio gyventojų komforto (ir turto vertės!) reikalas; ir kaip dažnai privalo atnaujinti liftą, nes tai saugumo klausimas. Gyventojai gali rinktis remonto darbų vykdytojus, laiką, dažus, spalvą, įmokų periodiškumą, liftų gamintoją, bet jiems ar mums neturi būti palikta galimybių nedažyti fasado 40 metų, neremontuoti laiptinės 30 metų, ar važinėti nesaugiu liftu...

Jei yra priimta praustis, maudytis ir skalbti drabužius, normalu (turėtų būti) siekti atnaujinti savo aplinką: fasadą, laiptines, liftus ir kt. Tai turėtų tapti standartu, o ne priešingai. Nustačius privalomybę periodiškai atnaujinti savo būstų prieigas, per apčiuopiamą laiką planingai susitvarkytume artimiausią aplinką, sykiu padarytume patrauklesnius gyvenimui ir mikrorajonus, įveiktume iš sovietmečio paveldėtą ir per 30 metų dar labiau nugyventą aplinką. Čia, beje, neturiu galvoje daugiabučių renovacijos projekto, kuris, turime pagaliau pripažinti, didžiuosiuose miestuose patyrė akivaizdžią nesėkmę ir vargu, ar beprisikels. Man tai pavyzdys, kai, fetišizuojant gyventojų apsisprendimą nieko nekeisti, praleista gera proga atsinaujinti.

Kaimynijų programa. Kodėl ji pasmerkta nesėkmei ir ką daryti?

Aplinkos atnaujinimo, sutvarkant ją „iš viršaus“ ir įgalinant gyventojus susitvarkyti „iš apačios“, strategijas bandoma derinti prieš trejus metus savivaldybės paskelbtoje Kaimynijų programoje. Priminsiu, Kaimynijų programa gyventojai skatinami susitvarkyti lauko aplinką ir gauti už taisavivaldybės paramą. Tam numatyta skirti 100 mln. eurų. Savivaldybė suformavo 1288 kaimynijas, apimančias po keletą namų. Viena kaimynija, parašiusi projektą, galėtų gauti apie 60 tūkst. eurų paramą. Šiuos pinigus galima panaudoti šaligatvių atnaujinimui, automobilių stovėjimo aikštelių praplėtimui, vaikų žaidimo aikštelių įrengimui, pasodinti želdinių, įsirengti aplinkos stebėjimo kameras ir pan. Visa tai nepaprastai svarbu, bet kodėl programa neveikia? Tai straipsnio pradžioje cituotame interviu patvirtino ir Vilniaus architektas M. Pakalnis.

Žvelgiant iš mano, insiderio, perspektyvos, jos nesėkmė ta, kad tokios kaimynijos, kokias nustatė programos kūrėjai, realybėje neegzistuoja. Kitaip tariant, tai yra dirbtinis, kabinetuose gimęs teritorinis vienetas, su realybe bemaž nesusijęs. Pagal pasiūlytą apibrėžimą, kaimynija – tai „erdviškai susijusių daugiabučių namų gyventojų bendruomenė, susibūrusi drauge spręsti kaimynijos teritorijos atnaujinimo ir tvarkymo klausimus“. Vienintelis su tikrove bendra turintis žodis čia yra „erdviškai susijusių“. Kitaip tariant, Petrą, gyvenantį „X“ gatvės name nr. 50, su kitų trijų namų toje pačioje gatvėje gyventojais sieja nebent tik erdvė.

Kadangi mes nesame kaimynija ir nė iš tolo jos neprimename, todėl, grubiai tariant, niekada nesusibursime aplinkos atnaujinimo reikalams kaimynijos mastu (mano kaimynijos atveju tai būtų 288 butų savininkai, iš kurių atnaujinimui turėtų pritarti daugiau kaip pusė). Nes mūsų per daug, mes vienas kito nepažįstame, mūsų patirtis ir interesai yra pernelyg skirtingi, todėl šansai susitarti yra nykstamai maži. Kai tik vos ne vos sutariama (o dažnai ir nesutariama) dėl lauko durų pakeitimo ar laiptinės remonto (tai jau labai daug), tikėtis, kad bus sutarta dėl kompleksiškesnių darbų kaimynijos mastu, kad už tai balsuos daugiau kaip 150 savininkų iš 288 – naivu.

Todėl reikia smulkinti kaimynijas, nereikalauti (jei įmanoma teisiškai) kankinančio principo balsuojant 50 proc. + 1 (mažinti slenkstį), paskirti kiekvienam namui koordinatorių, kuris palaikytų ryšį tarp gyventojų ir programos (savivaldybės). Užuot laukus gyventojų iniciatyvos (turint galvoje mūsų kaimynystės kultūrą, ji bus menka), patiems ateiti į namus su konkrečiais pasiūlymais, ieškoti juose lyderių ir siūlyti atnaujinimo projektą. Jei savivaldybė gali skirti 100 mln. eurų aplinkos atnaujinimui ir yra numačiusi tokius pinigus, nėra prasmės juos marinuoti – reikia pradėti sistemingai atnaujinti mikrorajonus jau dabar.

Problema ne mikrorajonai, bet mūsų požiūris

Artėjant prie pabaigos – apie bene svarbiausią dalyką. Kompleksinio mikrorajonų atnaujinimo reikalai pajudės iš sąstingio taško, kai koreguosime savo požiūrį į šias struktūras. Kai gebėsime pažvelgti į mikrorajonus ne kaip į sovietų mums primestą gyvenimo formą, bet (kaip ir buvo iš tikrųjų) visai Europai būdingą modernistinį projektą (kurį dėl istorinių aplinkybių įgyvendino sovietinė valdžia, taikydama „sovietinį“ medžiagų ir darbo standartą), kaip ir visi kiti žmogaus kūriniai, turintį savų privalumų ir trūkumų. Dabar turime galimybę šį projektą užbaigti pagal kitus standartus, ko būtų labai norėję šiuos rajonus projektavę lietuvių architektai.

Jei Lazdynai atrodo prastai, įveskite į „Google Maps“ žodį „Tapiola“. Tapiola – tai gyvenamasis rajonas Helsinkyje, kuriame, manau, ir jūs, ir aš norėtume (pa)gyventi. Nieko stebuklingo, bet jauku. Lazdynai ir yra mūsų Tapiola, tik neužbaigta ir nugyventa. (Labai abejoju, ar tapoliečiai vadintų savo rajoną „kumetynu“.) Panašus yra Stokholmo Farstos rajonas. Tuo noriu pasakyti, kad problema yra ne Žirmūnų, Antakalnio, Šeškinės, Lazdynų, Karoliniškių, Justiniškių, Viršuliškių, Pašilaičių, Fabijoniškių mikrorajonai (rikiuoju juos į vieną, nes panašumų tarp jų daugiau nei skirtumų), bet mes, juos nuvertinę ir per dešimtmečius nudrengę.

Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių: bendruomeniškumo silpnumo, viso to kas bendra, vieša nevertinimo, itin žemų namų priežiūros standartų, dar ir santykinio skurdo, kai daug energijos skiriama rūpesčiui maistu, drabužiais, mokesčiais ir pramogomis, bet ne aplinkai, laikant šią sritį antraeile. Jeigu pavyktų pamatyti mikrorajonus kitoje šviesoje, kaip tokius, kokie jie turėjo būti, o ne tokie, kokiais mes juos pavertėme, tikiu, ryžtumėmės susitvarkyti ir pamėgti. Vadinu tai meilingu žvilgsniu į aplinką. Kai pamatau gatvėje atgrasų apšepusį girtuoklį, visada jį įsivaizduoju kūdikį ar vaiką. Tai padeda pažvelgti į asmenį esmingiau.

Baigiant teisybės dėlei norėtųsi pabrėžti, kad dabartinė miesto valdžia, palyginti su ankstesniąja, mikrorajonams (ir apskritai miestui) gero yra padariusi nepalyginamai daugiau. Akivaizdu, jog daugiau investuojama į mikrorajonų viešąją infrastruktūrą (šaligatvius, gatves, dviračių takus, želdinius ir t.t.). Justi, kad miesto valdžioje yra žmonių, suprantančių, jog mikrorajonuose ne tik miega, bet gyvena šimtai tūkstančių vilniečių. Vis dėlto, turint galvoje milžinišką atnaujinimo poreikį, kaip sakoma, nereikėtų sustoti prie pasiekto dar bent porą dešimtmečių ir toliau kelti mikrorajonų tvarkybos standartus.

Taip pat skaitykite