Nuomonės

2020.03.01 10:10

Ugniagesiai – didžiausi gyvenimo gelbėtojai: moderni komanda padėjo išvengti ištisų miestų išnykimo

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2020.03.01 10:10

„Niekada nežaisk su elektra. Ugniai uždegti niekad nevartok žibalo, benzino ir spirito. Žibalines ir spiritines lempas degink taip, kad dagtis tik truputį išsikištų iš degiklio. Niekad negesink lempą įsukdamas dagtį, bet prigesinęs užpūsk“, – tokius ir panašius patarimus jaunimui tarpukariu davė ugniagesių sąjungos laikraštis.

Dabar gyvendami mūriniuose pastatuose su saugia elektros instaliacija ir elektros lempute, saugomi dūmų jutiklių ir, blogiausiu atveju, profesionalių ugniagesių, retai susimąstome apie žibalines lempas ir krosnis mediniuose, šiaudais dengtuose ir vienas šalia kito sustatytuose namuose.

Anksčiau gaisrų kildavo daugiau, o jų padariniai buvo daug didesni. Organizuota ir profesionali ugniagesyba yra modernus reiškinys, prie kurio kūrimo stipriai prisidėjo žydai.

Tankiai mediniais namais apstatyti miestai ir miesteliai dažnai kentėdavo nuo gaisrų. Kartais sudegdavo pusė ir daugiau gyvenamųjų bei komercinių pastatų, buvo patiriami milžiniški nuostoliai, kurie ilgam pristabdydavo vietovių ekonominę raidą ar net lemdavo gyventojų išsikėlimą iš sudegusio, ekonomiškai smukusio miesto ar miestelio.

Gaisrai buvo viena iš dažniausiai pasikartojančių gaivališkų stichinių nelaimių, pavyzdžiui, vien 18 a. aštuntajame-devintajame dešimtmečiais Kėdainių miesto dalys degė mažiausiai tris kartus: 1774 m. rugpjūtį (sudegė 37 krikščionių namai, karmelitų vienuolynas bei 34 žydų namai), 1776 m. spalį (mažiausias – sudegė po du krikščionių ir žydų namus), 1781 m. kovą (sudegė 3 krikščionių ir 22 žydų namai).

Po šių gaisrų Kėdainių kahalas skundėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo pareigūnams, kad bendruomenė yra nuskurdusi ir nebeišgali mokėti jai skirto pagalvės mokesčio. Kėdainių, kaip ir kitų Lietuvos miestų atvejais, pagal patirtų nuostolių dydį galima manyti, kad gaisro židiniu periodiškai tapdavo tankiai užstatytos (tai itin kontrastavo su gana retu kitų miestelių dalių užstatymu) žydų gyvenamos miestų ir miestelių dalys.

Pučiant gūsingam, stipriam vėjui mediniuose pastatuose įsiplieskus gaisrui jis tapdavo nevaldomu. Žydų patiriami nuostoliai neretai būdavo didesni nei krikščionių, nes sudegdavo ne tik asmeninis turtas ir būstas, bet ir neretai už paskolas pardavimui įsigytos prekės. Tad padegėlis žydas po gaisro likdavo ne tik beturčiu, bet ir prasiskolinusiu.

Priešgaisrinės apsaugos organizavimas prasidėjo Vilniuje dar 16 a. pradžioje, kuomet didysis kunigaikštis Aleksandras (1461–1506) įpareigojo miestiečius burtis gaisrų gesinimui. Dažnai gaisrų niokojamas miestas visaip mėgino nuo jų saugotis – ugniagesių organizavimu, gyventojų mokymais, skatinimais nesistatyti medinių namų ar bent vengti šiaudinių stogų.

Tačiau tik 19 a. pradžioje buvo įkurta nuolatinė ugniagesių komanda. Kituose Lietuvos miestuose tokios komandos buvo kuriamos dar vėliau, dauguma 19–20 amžių sandūroje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškose gubernijose buvo apie šimto ugniagesių komandų, o Lietuvoje nepriklausomybės paskelbimo metu jų būta 18. Po karo šios komandos buvo sparčiai atkuriamos, o 1924 m. įkurta ir „Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjunga“ (LUOS). Visą veiklos laikotarpį iki Sovietinės okupacijos Sąjunga leido mėnraštį „Ugniagesys“.

Taip pat spausdino edukacinę literatūrą apie priešgaisrinę apsaugą, organizuodavo vadintas „priešgaisrinės propagandos savaites“. Jų metu buvo supažindinama su ugniagesių darbu, instruktuojama kaip išvengti gaisrų, kaip juos gesinti, bet svarbiausiai, siekiama įtraukti kuo daugiau žmonių į ugniagesybą. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jau veikė šimtai ugniagesių komandų su dešimtimis tūkstančių aktyvių ugniagesių visoje Lietuvoje.

Didelę dalį miestelių gyventojų sudarę žydai dažnai būdavo ugniagesių komandų organizavimo priešakyje, o turtingesni, pavyzdžiui, garsiojo Šiaulių verslininko Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas, prisidėdavo ir materialia parama. Neatsitiktinai „Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos“ vienas iš iniciatorių, įkūrėjų ir ilgametis jos sekretorius buvo žydas Levas Malachas.

Aktyvus ugniagesybos puoselėtojas nuo pat Nepriklausomybės pradžios organizavo ugniagesių būrius, ėmėsi edukacinės veiklos, redagavo mėnraštį „Lietuvos gaisrininkas“ (1923–1932), išleido knygelę „Ugniagesių taktika“ (1938), atstovavo LUOS užsienyje.

Savo atsidavimu ir veikla Malachas užsitarnavo visuomenės pagarbos, kuri buvo pademonstruota per iškilmingas jo laidotuves Kaune, 1939 m. „Paskutinėn kelionėn L. Malachą palydėjo miesto savivaldybės ugniagesių komandos orkestras, miesto ir Vilijampolės savanorių ugniagesių komandos ir daug kauniškių – žydų ir lietuvių“, – rašė Žydų karių dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime sąjungos, kurios įkūrėjas buvo taip pat ugniagesys Izaokas Šapira – savaitraštis „Apžvalga“.

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.

Populiariausi