Nuomonės

2020.02.19 10:54

Darius Indrišionis. Nugriaukime paminklą Cvirkai ir pastatykime ... Frankui Krukui

Darius Indrišionis, istorikas2020.02.19 10:54

„Štai, toji armija, tikrasis laisvės, taikos ir draugingumo laidas tarp lietuvių ir SSSR tautų! Visi tie apmulkintieji, kurie dar prieš keletą dienų tikėjo piktiems buržuazijos bliūdlaižių šmeižtams apie Raudonąją Armiją, dabar gali savo akimis pamatyti galingąją, nuostabiąją socializmo šalies armiją, neturinčią sau lygių pasaulyje“, – tai citata iš 1940 m. birželio 19 d. „Lietuvos aide“ pasirodžiusio teksto pavadinimu „Raudonoji armija“. Teksto autorius – Petras Cvirka.

Jam tuo metu tikriausiai nebuvo žinoma, jog prieš kelias dienas galingosios ir nuostabiosios socializmo šalies armijos kariai kardais užkapojo niekuo dėtą Lietuvos pasienietį Aleksandrą Barauską. Aišku, juo labiau jis negalėjo žinoti, kokį laisvės, taikos ir draugingumo laidą tie patys raudonarmiečiai nuties bėgdami iš Lietuvos 1941 m. birželį. Cvirka – ne aiškiaregys: kas vyks Lietuvoje po karo, sovietams sugrįžus, – to didysis rašytojas nuspėti nepajėgė.

„Smetoniškojo vergiškumo laikai praėjo amžinai. Palinkusi, nužeminta, paniekinta liaudis teišsitiesia visu savo ūgiu, teprabyla ji pilnu balsu, tereikalauja kaip lygūs iš lygiųjų. Darbo liaudies pilietis teįsideda giliai sau į širdį, kad šiandien jis šeimininkas savo tėvynėje“, – liepos 2 d. tame pačiame, vis dar leidžiamame „Lietuvos Aide“ rašė P. Cvirka. Po kelių dienų jis samprotavo apie šaunųjį Liaudies Seimą. Vidurvasarį Cvirka skėlė kalbą Panevėžyje – pareiškė, jog „Lietuvos liaudis neturi ir negali turėti kitokio pavyzdžio kaip tik SSSR“.

Ir čia tik pradžia. Iš tiesų, viskas priešaky: Stalino saulės vežimas, bėgimas į Rusiją, grįžimas, pirmininkavimas pokarinei LSSR rašytojų sąjungai, kolegų rašytojų pjudymas ir ankstyva mirtis. Beje, neslėpkime cinizmo – ankstyva mirtis išgelbėjo Cvirkos atminimą. Manau, jei jis būtų pragyvenęs bent keletą metų ilgiau, šiais laikais nebūtų žmonių, pasisakančių už paminklo Vilniaus centre išsaugojimą. Per daug malkų būtų spėjęs priskaldyti. Nespėjo.

„Bet juk Cvirkos paminklas – tai paveldas“, – pasakytų kas nors. Galbūt tas „kas nors“ užima aukštas pareigas? Pavyzdžiui, vyriausiojo šalies paveldosaugininko ar kultūros ministro. Paveldą įprasta suvokti kaip kažką vertingo. Kažką, kas kalbėte kalba, bylote byloja mums mūsų istoriją. Leidžia suprasti mūsų moralinį ryšį su savojo krašto, savos valstybės istorija.

Apie ką byloja Cvirkos paminklas? Apie tai, kad buvimas geru rašytoju nėra garantas, jog netapsi geru niekšu. Apie tai, kaip galima išskėstomis rankomis sveikinti okupantus ir visokeriopai padėti jiems. Apie tai, kaip pokariu galima engti savo kolegas, lipti per galvas, žūtbūt siekti karjeros. Ir galiausiai – apie tai, kaip laisva ir demokratiška valstybė – šiandienos Lietuva – neturi valios nusimesti svetimo režimo pastatytų paminklų. Gerbiami paveldosaugininkai, gerbiamas kultūros ministre, ar šiandien kam nors kiltų mintis pastatyti naują paminklą P. Cvirkai? Manau, nekiltų. Tai gal ir Cvirkos paminklas Lietuvai – toks pats paveldas, kaip prievartos pėdsakai moteriai, – saugomi tam, kad pavyktų užfiksuoti prievartos faktą?

Beje, neslėpkime cinizmo – ankstyva mirtis išgelbėjo Cvirkos atminimą. Manau, jei jis būtų pragyvenęs bent keletą metų ilgiau, šiais laikais nebūtų žmonių, pasisakančių už paminklo Vilniaus centre išsaugojimą. Per daug malkų būtų spėjęs priskaldyti. Nespėjo.

„Tačiau jis buvo geras rašytojas!“ – sušunka kultūrininkai. Neabejotinai ir be ironijos – P. Cvirka buvo geras rašytojas, vienas geriausių praeito amžiaus lietuvių rašytojų. Bet nereikia apgaudinėti savęs, gerbiamieji: ar nuoširdžiai manote, jog jei Cvirka nebūtų atlikęs tam tikrų politinių demaršų, o likęs tik rašytoju, rašytoju be jokios politikos, ar jam sovietmečiu būtų pastatytas paminklas? Tikrai ne. Taigi, Cvirkos-politiko paminklas tebestovi Vilniaus centre, klaidindamas gan aršiai už plunksnos brolius kovojančius rašytojus, kurie nori tikėti, jog paminklas visgi skirtas Cvirkai-rašytojui. Jus suklaidino, gerbiamieji, atsibuskite.

Mūsų istorinės atminties problema yra tai, kad dalis visuomenės nori stabų. Didingų asmenų, didvyrių, legendų. Nori įtikėti į šių stabų gerąsias savybes tiek, kad jų šviesa užgožtų visus biografijos juodulius. Tai neteisinga. Paminklai asmenybėms – tai abstrakcijos. Beveik kiekvieno herojaus gyvenime rastumėme prie ko prikibti: galbūt būta kažkokių asmeninio gyvenimo problemų, ydų, galbūt būta ne visai aiškių puslapių, neteisingų sprendimų – blogio, kurį galbūt nusveria kiti asmens padaryti žygdarbiai, tačiau blogio, kuris buvo. Blogio, kurį galima ištraukti kaip kompromatą. Blogio, kurį galima raudonais dažais ištėkšti ant herojaus paminklo. O čia kalbame netgi ne apie herojų – šįkart kalbame apie talentingą rašytoją, kuris šlykščiai išdavė savo valstybę. Ir ne vienąsyk.

O kodėl mums reikia statyti ir saugoti stabus? Kodėl pyktis dėl stabų? Kam apšaukinėti vieniems kitus priešais? Sprendimas yra. Koks? Paprastas. Siekti, kad paminklai savyje talpintų ne abstrakčias (ir įvairiaspalves) istorines asmenybes, bet... jų žygdarbius. Taip – žygdarbius.

Ir šiuo keliu jau žengiama. Trispalvės alėja – pirmas toks pavyzdys: siekis įamžinti drąsų lietuvių karių poelgį – iškelti tautinę vėliavą ant Gedimino kalno 1919 m. sausio pirmąją. „Bet juk jiems vadovavo Kazys Škirpa!“ – piktai murma Trispalvės alėjos priešininkai. Taip, ir ką? Šioje vietoje įamžinamas vėliavos iškėlimo momentas, jo didvyriškumas, Škirpą galima paminėti kaip šio įvykio dalyvį, galbūt vadovą, bet esmė yra vėliavos iškėlimas, o ne Škirpa kaip asmuo.

„O ką daryti su Cvirkos paminklu?“ – paklaustumėte. Nugriauti. Be gailesčio. Nes dabartinis P. Cvirkos paminklas – išdaviko atminimas.

Kitas pavyzdys – Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. O kodėl susitelkiama tik į Generolą Vėtrą? Kodėl negalima užkabinti atminimo lentos visai sovietų sunaikintai pogrindinei Lietuvių tautinės tarybos (LTT) organizacijai, kuriai vadovavo Jonas Noreika? LTT – kūrinys, LTT – pasiekimas. LTT galima didžiuotis. Ir Noreiką kaip jos vadovą minėti teisinga. Ir tada pasidaro nebe taip svarbu, kokių klystkelių galėjo pasitaikyti Generolo Vėtros gyvenime: juk atminimo lenta skirta ne jam, o LTT – žygdarbiui, prie kurio Jonas Noreika svariai prisidėjo.

„O ką daryti su Cvirkos paminklu?“ – paklaustumėte. Nugriauti. Be gailesčio. Nes dabartinis P. Cvirkos paminklas – išdaviko atminimas. „O tai gal ir Cvirkos knygas tada sudeginti?“ – ironiškai šypteltumėte. Jokiu būdu. Netgi priešingai. Nugriovus sovietmečiu pastatytą Cvirkos-politiko (išdaviko ir kolaboranto, mūsų laikų požiūriu) paminklą, galima būtų toje vietoje pastatyti paminklą, įamžinantį išties vertingą literatūrinę P. Cvirkos kūrybą. Kokį paminklą?

Gerbiami paveldosaugininkai, gerbiamas kultūros ministre, ar šiandien kam nors kiltų mintis pastatyti naują paminklą P. Cvirkai? Manau, nekiltų. Tai gal ir Cvirkos paminklas Lietuvai – toks pats paveldas, kaip prievartos pėdsakai moteriai, – saugomi tam, kad pavyktų užfiksuoti prievartos faktą?

Tebūnie tai paminklas Frankui Krukui – Cvirkos sukurtam apsukriam graboriui, ieškojusiam laimės užjūriuose ir jos neradusiam, o galų gale likusiam apgautam ir apvogtam iki paskutinio siūlo. Šis paminklas galėtų turėti keletą iškalbingų prasmių: tai galėtų būti paminklas emigrantams (ir reemigrantams), paminklas gariūninio tipo verslininkams, o galiausiai – originalus paminklas pačiam P. Cvirkai. Ir šįkart – ne Cvirkai-politikui ar Cvirkai-išdavikui.

Šįkart galėtų tai būti paminklas Cvirkai-rašytojui, kuris kaip Frankas Krukas kadaise ieškojo savęs ir savo laimės svetimuose kraštuose (ir svetimoje santvarkoje), tačiau liko tik graborius – savos nepriklausomos valstybės karstadirbys, apgautas ir paniekintas tiek savų, tiek svetimų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt