Per savaitę laiko Lietuvoje nuskambėjo du garso įrašai iš dviejų Lietuvos mokyklų ir viena Vasario 16-osios šventė.
Nepriklausomybės dienos proga buvo daug kalbama apie pilietiškumą, stiprią asmenybę, ryžtą veikti, ir tas yra gerai. Negerai yra tai, ko ne per šventinius minėjimus, o kasdienybėje sulaukia tie mokiniai ir studentai, kurie nenori klausytis neteisybės. Kaip tie, kurie per pamokas Klaipėdoje ir paskaitas Kaune, prisiklausę išsigalvojimų ir dezinformacijos, buvo pilietiškai aktyvūs ir nepabijojo ginti savo teisių, valstybinių mokyklų gero vardo ir – kartu – Lietuvos nuo ją tyčią ar per savo nesugebėjimą mąstyti menkinančių suaugusių žmonių.
Klaipėdos mokyklos direktorius pareiškė, kad pamokose pasakoti apie tai, kokia Dievo dovana Rusijai yra demokratijos likučius joje baigiantis išnaikinti Vladimiras Putinas, esanti pedagogės nuomonė, kuri – įsiklausykit – padeda vaikus parengti diskusijai. Nuomone buvo įvardinta ir kitos pedagogės, kitoje mokykloje, Kaune, pasakos, kad Lietuvoje didžiųjų miestų gyventojus planuojama per prievartą iškeldinami į regionus, o ekonomiškai nenaudingus senukus privaloma tvarka migdyti.
Klaipėdos mokyklos direktorius pareiškė, kad pamokose pasakoti apie tai, kokia Dievo dovana Rusijai yra demokratijos likučius joje baigiantis išnaikinti Vladimiras Putinas, esanti pedagogės nuomonė, kuri – įsiklausykit – padeda vaikus parengti diskusijai.
Aš, būdama žurnalistė, jau vien už žodį „pasakos“ rizikuoju susilaukti pasipiktinimo ir kaltinimų, kad griaunu dėstytojos karjerą, kaip tokių kaltinimų išgirdo jos dėstomų faktų tikrumu ir paskaitos nauda savo ir bendramokslių profesiniam parengimui suabejojęs studentas. Mes, žurnalistai, net jeigu tikėtume, kad pasakoti vėjus yra teisė į nuomonę, vis tiek turime laikytis Visuomenės informavimo įstatymo, kuris sako, kad nuomonė yra subjektyvus dalykas ir jai netaikomi tiesos kriterijai, tačiau ją reikia reikšti sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant, nei faktų, nei duomenų.
Taip ir stengiamės daryti. Ne dėl to, kad toks įstatymas. Dėl to, kad rūpi, ko ruošiami profesiniam ir šiaip gyvenimui iš savo pedagogų turi klausytis gimnazistai ir studentai, kad jie pasitikėtų mumis, susirastų ir tada, kai susidūrę su absurdu pasijunta vieniši, ieškodami teisybės. Kai kartais nusisuka netgi mokslo draugai, nes jau būna vyresnių ar turinčių didesnę įtaką įtikinti, kad ieškoti jos „neapsimoka“ ir jau tikrai neverta nesutikt su dėstytoju, ką apie virusus arba skiepus jis benusikalbėtų. Nes būsi padidinto dėmesio centre ir laikomas išsišokėliu visą tą laiką, kol ir kiti supras, vardan kokio bendro tikslo tas vienas, drąsesnis ir pilietiškesnis atsiduso ir pasakė. „Bet Jūs juk kalbate nesąmones. O mokytojas neturėtų“.
Iš tikro niekas neturėtų, bet jau mokyklose mažiausiai. Kaip tik jose, kiekvienoje bet kuris mokytojas ir bet kuris mokinys turi žinoti, kad mokykla yra dėl mokinio, o ne tam, kad koks per klaidą į ją patekęs nevykęs mokytojas savo gyvenimą susitvarkytų. Ir vietoj to, kad jaustų baimę, kad už tiesos ieškojimą bus pakviestas pas direktorių, kiekvienas toks mokinys ir visi alei vieno studento žinotų, kad direktorius ar rektorius pirmasis ateis jo ir pilietiškumo palaikyti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
