Pažadėtoji žemė, pragaro prieškambaris ar tarpinė stotelė. Įdomu, kokią Lietuvą išvys pirmą kartą čia atvykę 1105 pabėgėliai?
Rašytojas Markas Twainas yra sakęs, kad kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prieraišumui ir siauram mąstymui. Tačiau viena – keliauti savo malonumui, o visai kita – sprukti nuo karo ir ieškoti saugios pastogės.
Prieš ketvirtį amžiaus į Lietuvą užsukdavę užsieniečiai stebėdavosi čia sutiktais pareigūnais, kurie sakydavo: „Mes esame lietuviai ir viską darome kitaip.“
Lietuvoje gyvenęs ir vėliau knygą „Pabaltijo revoliucija“ parašęs britų žurnalistas Anatol Lievenas pastebėjo, kad „lietuviai turi chronišką polinkį vėl sugrįžti prie romantinio atsiskyrėliškumo; jie nuolatos kalba, kad yra kitoniški ir žymiai geresni negu Vakarai ir, reikalui esant, kariaus prieš visą pasaulį.“
Lietuvoje nesilankęs, tačiau ją romane „Pataisos“ aprašęs amerikiečių rašytojas Jonathanas Franzenas žinių sėmėsi internete. Šių dienų lietuvius jis aprašė kaip žmones, kurie neturi nei anglių, nei elektros, valgo arklieną, o merginas pardavinėja už porą dolerių.
Jeigu į kurio nors pabėgėlio rankas prieš kelionę patektų Česlovo Milošo biografija, jis sužinotų, kad Nobelio premijos laureato jaunystėje, kuri prabėgo Lietuvoje, nebuvo galima spjaudyti į ugnį, duonos kepalo dėti padu į viršų, išmesti duonos į šiukšlyną ir vaikščioti atbulam, nes tai reiškė, kad matuoti motinai kapą.
Pasiruošti susitikimui su Lietuva gali ir šmaikštus Č. Milošo eilėraštis „Prisipažinimas“:
Pone Dieve, mėgau žemuogių uogienę
Ir saldybę tamsią moteriškės kūno.
Šaltą degtinę, silkę su aliejum,
Ir kvapus cinamono bei gvazdikėlių.
Nepaisant atsiminimų ar internete kuriamų legendų, esame kraštutinumų mėgėjai, dažnai atkartojantys serialų siužetus. Užsieniečius priimame atvira širdimi, atiduodami jiems paskutinius marškinius, arba nesvetingai, gailėdami net stiklinės vandens.
Gali būti, kad vienam kitam pabėgėliui teks susidurti su tuo, ką patyrė pirmaisiais atkurtos valstybės metais į Lietuvą atvykę užsieniečiai, – pataikūnišką nuolankumą, sunkiai ant stalo telpančias vaišes, įkyrų dėmesį. O kito gal laukia tremtinių likimas – būti įžeidinėjamam, šmeižiamam, prilipdant liberalo, socialisto ar Bažnyčios priešo etiketę.
Nepaisant grupelės nusiteikusiųjų prieš pabėgėlius, viršų turėtų paimti ne kartą stebėtas tautos atsitokėjimas kilus krizei. O kur dar didžiulė vietos gyventojų ir jų šeimų patirtis, sukaupta keliautojo ir skalsesnės duonos ieškotojo kailyje. Pesimistų skelbiama Babelio bokšto, kuriame kiekvienas kalba tik jam suprantama kalba, era prasidėti neturėtų.
Europietiškas vertybes išpažįstančiai tautai dera prisiminti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko raginimą su kiekvienu sutiktu žmogumi ieškoti to, kas sieja, o ne kas skiria. Arba, kaip moko britų profesoriai, kiekviename žmoguje įžvelgti ir gražių savybių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
