1917-ais metais vokiečiai leido sušaukti lietuvių konferenciją, tačiau tai padaryti nebuvo lengva. Dauguma susipratusių lietuvių inteligentų buvo pasitraukę į Rusiją, o Vilniuje visi, kuriems rūpėjo lietuviški reikalai, sutilpdavo vienoje salėje.
1917-ųjų rugpjūčio 1–4 dienomis Vilniuje, advokato Andriaus Bulotos bute, įvyko Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto susirinkimas. Štai kaip rašė Jonas Staugaitis: „Galų gale prieinama prie kompromiso. Kiekvienas iš mūsų pasikviečia iš savo apylinkės žinomus žmones, turinčius visuomenės pasitikėjimą. Jie suvažiuos į Vilnių ir išrinks Krašto tarybą. Vokiečiai su tuo sutinka, bet su sąlyga, kad susirinktų ne daugiau kaip 200 žmonių. Suvažiavimas paskirtas rugsėjo 17-ą dieną.“
Rugsėjo 18–22 dienomis ši konferencija įvyko. Iš viso buvo pakviesta 264 asmenys, tačiau atvyko 213. Daugiausiai buvo kunigų (66) ir ūkininkų (65). Suprantama, kad organizatoriai atsirėmė į Bažnyčią – kvietė klebonus, o šie pasiūlydavo jų pažįstamus ūkininkus.
Konferencijos darbu buvo kruopščiai pasirūpinta – netgi nusamdyta apsauga, besirūpinanti, kad būtų išvengta kokių nors nemalonių nutikimų. Apsaugos vadas buvo Liudas Gira – būsimas pirmasis Lietuvos žvalgybos vadas. Dalyvių pietums buvo skiriama po 200 gramų duonos, 100 gramų mėsos, 400 gramų bulvių, 80 gramų kruopų, 85,5 gramų pupelių, 52 gramų riebalų ir tiek pat cukraus.
Tiesa, ši konferencija sulaukė ir protestų. Iš ko? Iš Lietuvos moterų. Jos protestavo, kad nė viena nebuvo pakviesta, nors svarstomi klausimai rūpi ne tik vyrams, bet ir moterims. Iš tiesų jos buvo absoliučiai teisios. Moterys labai daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, tiek atlikdamos pačius įvairiausius darbus, tiek, akivaizdu, skaitant prisiminimus, tiek būdamos stipriu ramsčiu vyrams, skatindamos juos būti ryžtingais. Moterų indėlis į Lietuvos nepriklausomybės bylą, mano nuomone, dar nėra tinkamai išryškintas.
Apsvarsčiusi įvairius klausimus, konferencija išrinko 20 vyrų Tarybą. Vokiečių atstovo šioje konferencijoje nebuvo, tačiau šių asmenų pavardės prieš tai su jais buvo aptartos. Nors ir leido sušaukti konferenciją bei išrinkti Tarybą, ji turėjo būti tik įrankis vokiečių kuriamuose planuose. Tai aiškiai pasimatė, kai po konferencijos išrinkti Tarybos nariai buvo pakviesti į pokylį. 1917-ųjų rugsėjo 23-ąją visi išrinktieji Tarybos nariai gavo kunigaikščio Izenburgo kvietimus į priėmimą.
Kaip prisiminimuose rašė J. Staugaitis, jis vyko karininkų klube: „Didžiulės salės gale buvo įrengtas sostas. Jame atsistojo Izenburgas su savo uniforma ir visais ordinais bei žvaigždėmis. Šalimais sustojo pusračiu karininkai sulig rango. Mus sustatė gana atstu nuo sosto priešakyje. Vienas karininkas paeiliui šaukė mus pavardėmis. Mes, prieidami prie Izenburgo, iš jo rankų gavome po diplomą, ant gražios didelės popieros parašytą.“
Moterų indėlis į Lietuvos nepriklausomybės bylą, mano nuomone, dar nėra tinkamai išryškintas.
Basanavičius į Lietuvos karinės valdybos viršininką kunigaikštį Francą fon Izenburgą-Biršteiną kreipėsi tokiais žodžiais: „Mes norime pasirūpinti, kad visi mūsų krašto gyventojai įgytų tas teises, kuriomis jau seniai džiaugiasi kultūringų valdijų gyventojai. Mes prašome Jūsų Karališkosios Aukštybės leisti susidaryti iš visų gyventojų sluoksnių Lietuvos Tarybai ir jai suteikti teisių jau dabar, karo laiku, darbuotiesi prie Lietuvos atstatymo. (…) Išėję į gatvę visi laisvai atsikvėpėme. Ta investitūra ir tos vaišės visiems tarybos nariams padarė labai nemalonų įspūdį“ (Lietuvos Taryba. Dabartis. n. 78, 1917, p. 1).
Taryba turėjo būti vokiečių įrankiu, kaip ir Latvijoje. 1917-ais metais vokiečių karinės administracijos pastangomis buvo sušauktas Jelgavoje prieš kelis amžius egzistavęs Kuršo lantagas. Jo tikslas buvo vienas – įgaliojimus perduoti Žemės susirinkimui, kuris būtų platesnis ir labiau atitiktų laiko dvasią. Viskas vyko greitai. Po trijų dienų jau susirinko naujasis organas: 50 vokiečių, 28 latviai, vienas lietuvis ir vienas žydas.
Šis susirinkimas suformavo Žemės tarybą iš dvidešimties narių. Šie pasveikino Vokietijos kaizerį Vilhelmą II kaip Kuršo išvaduotoją ir į jo rankas perdavė krašto likimą (Butkus, 2019 p. 76–77). Viskas vyko taip, kaip ir norėjo Ludendorffas.
Su pasitenkinimu savo prisiminimuose rašė: „Kurše pagrindinis darbas jau buvo padarytas ir liko tik formalumai. Gi Vilniuje, atvirkščiai dar reikėjo įveikti išimtines kliūtis. [...] Lietuvos demokratai vilniečiai sulaukė Reichstago daugumos partijų supratimo, o jas suprato ir Užsienio reikalų ministerija. Lietuviai pamažu įprato nebežiūrėti į karinę vadovybę kaip į vokiečių nacijos autoriteto įsikūnijimą ir greitai suskato manyti, jog atskiri deputatai turį daugiau valdžios nei pati vyriausybė“ (Butkus, 2019 p. 78).
Tačiau ką galėjo padaryti Taryba? Jos rankos buvo surištos. Ji negalėjo laisvai komunikuoti su visuomene. Tuo metu ėjo „Lietuvos aidas“, tačiau buvo cenzūra, vokiečiai viską tikrindavo, kas buvo spausdinama. Netgi Tarybos nariai negalėjo laisvai važinėti po kraštą. Taigi nors ir buvo Taryba, tačiau viską kontroliavo vokiečiai. Jie netgi norėjo, kad Tarybos posėdžiai vyktų vokiečių kalba, o jai pirmininkautų vokietis. Tam Taryba pasipriešino.
Patys vokiečiai irgi suprato, kad ji galės veikti tik tiek, kiek jie leis. O tuo metu nutiko dar vienas dalykas, kuris paspartino įvykius. Koks?
Bolševikų perversmas
Puikiai žinoma, kad bolševikus finansavo vokiečiai, tikėdamiesi, kad, jiems paėmus valdžią, Rusija išstos iš karo. Taip vokiečiai uždarys Rytų frontą ir galės visas jėgas sukaupti Vakaruose. Ir kai tik bolševikai paėmė valdžią, vokiečiai pradėjo ruoštis būsimoms taikoms deryboms. Jiems reikėjo, kad Rusijos okupuoti kraštai pasakytų, jog jie nenori būti su Rusija. Mojuodami tokiais nutarimais bolševikams, jie galės sakyti, kad tokios, kokia buvo Rusijos imperija, nebus.
Kai tik bolševikų perversmas įvyko, vokiečiai pradėjo spausti Lietuvos Tarybą, kad ši skelbtų esanti nepriklausoma, tačiau susijusi su Vokietija. Kodėl vokiečiams to reikėjo? Ogi todėl, kad ji pateisintų pasitraukimą iš Rusijos imperijos suvereniteto. Šis sumanymas vokiečiams iš dalies pavyko. Lietuvos Taryba 1917-ų metų gruodžio 11-ą dieną paskelbė esanti nepriklausoma, tačiau susijusi amžinais ryšiais su Vokietija.
Ar tai buvo Lietuvos išdavystė? Jokiu būdu negalime to teigti. Tiesiog tai buvo to meto aplinkybių rezultatas. Juk niekas negalėjo pasakyti, jog Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą. Reikėjo imti tai, ką buvo galima paimti. Lietuvos Tarybos nariai tikėjosi, jog po tokio jų žingsnio Vokietija pripažins Lietuvą. Tačiau pripažinimo vis nebuvo ir tai kėlė nusivylimą vokiečiais. Juolab, kad ir visuomenėje vyravo antivokiškos nuotaikos. Žmonėms nepatiko nesibaigiančios rekvizicijos ir draudimai.
Vokiečiai toliau rezga planus
Vokiečių karinė valdžia ir toliau planavo, kaip prijungti Lietuvą prie Prūsijos. Jie į Tarybą žiūrėjo iš aukšto. Štai vienas aukštas vokiečių administracijos valdininkas Lietuvos Tarybos narius laikė „kavinių politikais, avantiūristais, tesugebančiais vokiečių karinei valdžiai rašyti skundus“.
1917-ų gruodžio 18-ą dieną Vokietijos galingiausi vyrai susirinko posėdžiauti. Pirmininkavo pats kaizeris Vilhelmas II. Buvo ir vėl nutarta, kad Lietuva ir Kuršas bus personaline unija prijungti prie Prūsijos (Čepėnas, 1992, p. 134).
Vokietijos imperija buvo sudaryta iš kadaise buvusių nepriklausomų valstybių: Saksonijos, Bavarijos ir Prūsijos. Vokietijos imperinėje taryboje kiekviena sąjunginė valstybė turėjo vienodą atstovų skaičių ir jie atidžiai viena kitą prižiūrėjo. Negalėjo viena žemė prisijungti naujų kraštų, jei nebus kaip nors kompensuojama kitiems. Tai reiškė, kad jei Lietuvą su Kuršu prijungsi prie Prūsijos, tam prieštaraus Saksonija, jei negaus atitinkamos kompensacijos. Ir atvirkščiai. Be to, buvo dar Vokietijos sąjungininkai – Austro Vengrijos imperija. Pergalės atveju jie taip pat reikštų pretenzijas į savo dalį.
Situacija Vokietijoje nebuvo tokia jau paprasta, todėl šalia vokiečių karinės valdžios planų atsirado ir dar kitas – prijungti Lietuvą prie Saksonijos. 1917-ų metų gruodžio 23-ą dieną susirinko Saksonijos ministrų kabinetas, kuriam pirmininkavo karalius Fridrichas Augustas. Buvo aptariami ir Lietuvos reikalai. Jie dar nežinojo, ką prieš kelias dienas nutarė sosto taryba, todėl įgaliojo savo vyriausybę derėtis su imperine vyriausybe dėl Lietuvos. Ir čia pasimatė vidiniai nesutarimai. Karinė vadovybė manė, kad Lietuva turi būti sujungta su Prūsija, tačiau tam prieštaravo Saksonija, kuri teigė, kad toks planas prieštarauja federalinei santvarkai, pagal kurią negalima aneksuojama teritorija stiprinti tik vieną valstybę.
Toks vokiečių neapsisprendimas lietuviams sudarė galimybes veikti. Tarp Tarybos narių didėjo nepasitenkinimas, ypač tarp kairiųjų pažiūrų atstovų. Lietuviai nusprendė maištauti ir nepasiduoti Vokietijos spaudimui ir paskelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę.
Vasario 16-oji
Ir štai atėjo vasario 16-oji, šeštadienis. Oras buvo bjaurus: pūtė smarkus vėjas, o šlapdriba dengė akis, tačiau nepaisant to, visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko 11 val. ryte į Štralio namą. Prasidėjus Tarybos posėdžiui, pirmininku buvo išrinktas Jonas Basanavičius. Jis perskaitė iš anksto paruoštą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Visi vienbalsiai nubalsavo ir pasirašė atspausdintą tekstą. Tai įvyko maždaug apie 12.30 val. Po to visi paplojo. Tačiau, kaip prisimena Tarybos nariai, nuotaikos nebuvo labai džiaugsmingos, nes visi puikiai suprato, kiek daug reikės padaryti, kad būtų išsivaduota iš vokiečių pinklių. Draskė abejonės, ar tikrai pavyks.
O kas toliau? Toliau reikėjo apie tai informuoti vokiečius. Šią misiją atliko Jurgis Šaulys, kuris maždaug apie 17 val. Vokietijos diplomatui Boninui įteikė nutarimą. Boninas ilgai nedelsė ir 8.40 val. išsiuntė telegramą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. Šie atsakė, kad administracija imtųsi priemonių ir neleistų Tarybai įsismarkauti. Todėl ir buvo konfiskuotas vasario 19-os dienos „Lietuvos aido“ numeris, kuriame buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Lietuviai buvo numatę, kad vokiečiai taip pasielgs, todėl jie išsaugojo 400 „Lietuvos aido“ egzempliorių. Jie pamažu plito visuomenėje. Tačiau iškilo svarbiausias klausimas: o kaip informuoti pasaulį?
Tuo metu Vilniuje gyveno vokiečių žurnalistas Oskaras Woehrle. Jis susižavėjo Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Tiesa, buvo kalbama, kad jis simpatizavo ir lietuvaitei Jadvygai Chodakauskaitei. Tuo ir nuspręsta pasinaudoti. Kadangi Lietuvos Tarybos narius sekė vokiečių šnipai, buvo sugalvota tokia operacija. Jadvyga slapta susitiko su O. Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir jam perdavė Nepriklausomybės Aktą. Šis jį pasiuntė į Vokietiją, ir taip ši žinia buvo paskelbta laikraščiuose. Tačiau pati situacija mažai kuo pasikeitė. Dauguma žmonių net nežinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tiesą pasakius, mažai vilniečių žinojo, kad Lietuvių Taryba egzistuoja. Kai vienas lietuvis iš provincijos atvyko į Vilnių ir norėjo sužinoti, kur yra Lietuvos Taryba, jis užėjo į parduotuvę ir to paklausė. Lenkė, nesupratusi jo klausimo, atsakė: „I ta ryba, i ta ryba“ (Ir ta žuvis, ir ta žuvis).“
Tačiau iškilo svarbiausias klausimas: o kaip informuoti pasaulį?
Džiugino tai, kad 1918-ųjų kovo 23-ąją Vokietija pripažino Lietuvą, tiesa, pagal gruodžio 11-os dienos aktą, kuriame pažymimi amžini ryšiai su Vokietija. Tačiau vokiečiai ir toliau puoselėjo savo planus.
Kaip lietuviai šachavo vokiečių planus
1918-ų metų balandžio 18-ą dieną Vyiausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje kancleris Hertlingas ir kaizeris Vilhelmas II nusprendė taip: Lietuvos kunigaikštystę atiduoti Saksonijos karaliui, o Kuršą ir Livoniją sujungti personaline unija su Prūsija. 1918 metų pavasarį Saksonijos atstovas nuvyko į Lietuvą, kad susipažintų su situacija. Saksonija buvo rimtai ėmusi šio projekto. Ieškojo kontaktų ir su Lietuvos politikais, kad jie paremtų šią idėją, netgi svarstė, kiek reikia investuoti pinigų, kad šis planas išdegtų. Tačiau Lunderdoffas nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Jis pareiškė, kad karinė valdžia pasiliks Lietuvoje ir po karo. Saksonijos karalius, kaip pretendentas į Lietuvos sostą, pareiškė, kad jis tikrai su tuo nesitaikstys, kitos valdžios, t.y. karinės, negalės būti. Lietuvos valdymas, policija, finansai, religija ir švietimas turės būti visiškai nepriklausomi nuo bet kurios kitos valdžios. Valstybinė kalba, žinoma, vokiečių, bet greta bus galima vartoti lietuvių ir lenkų kalbas.
Lietuvių toks sumanymas netenkino – reikėjo ką nors daryti. Sumanyta prisiminti Erzbengerį ir jo draugą Vilhelmą von Urachą.
Lietuvis Purickis buvo susitikęs su Urachu. Charakterizavo jį palankiai, esą tai doras, sąžiningas, labai dievobaimingas ir taktiškas asmuo, kuris nebus priešiškas lietuvių tautinio atgimimo tikslams. Kaip tokio žmogaus nerinksi Lietuvos karaliumi?
Sužinoję apie tokį lietuvių sprendimą, vokiečiai įsiuto, nes tai sujaukė visus jų planus. Jie tokio įvykių posūkio iš „kavinės politikų“ nesitikėjo. Lietuviai šachavo vokiečių planus Lietuvą prijungti prie Saksonijos ar Prūsijos. Tikrai neblogas buvo ėjimas. Tačiau šią istoriją išsprendė Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare. Tada Uracho klausimas tapo nebeaktualus, ir Valstybės Taryba atšaukė savo sprendimą.
Lietuviai stojasi ant kojų
Vokietijai pralaimėjus karą, žlugo ir jos planai Lietuvos atžvilgiu. Pagaliau lietuviams buvo leista patiems administruoti savo kraštą. Pirmiausia buvo sudaryta vyriausybė. Antanas Smetona ministru pirmininku pasikvietė Augustiną Voldemarą, kuris atvyko į Vilnių. Ir kaip jis nustebo, kad niekas jo stotyje nepasitiko, niekas neparuošė kambario, kur jis galėtų pernakvoti. Teko Voldemarui pačiam susirasti vežiką, kuris jį nuvežė pas A. Smetoną. Ten jis laikinai ir apsistojo. O kaip atrodė pirmoji Vyriausybė? Lietuvos Tarybos namuose prie kambarių durų buvo prisegti lapai su įrašytais įvairių ministerijų pavadinimais: Vidaus reikalų ministerija, Finansų ministerija, Prekybos ir pramonės ministerija. Įėjęs į tokį kambarį pamatydavai stalą, porą kėdžių ir daugiau nieko nebuvo. Kituose kambariuose kartais sėdėdavo pora žmonių, kurie tarpusavyje šnekučiuodavosi. Tokia buvo mūsų institucijų darbo pradžia.
O kaip atrodė pirmoji Vyriausybė? Lietuvos Tarybos namuose prie kambarių durų buvo prisegti lapai su įrašytais įvairių ministerijų pavadinimais.
1918-ųjų spalio 16-ą dieną į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai. Civilinius drabužius jie dėvėjo todėl, kad dar nebuvo lietuviškos uniformos, ir kad nekeltų įtarimo. Aišku, ginklų jie neturėjo. Spalio 14-ąją, per vakarinį patikrinimą, jie sugiedojo Lietuvos himną. Taip prasidėjo Lietuvos kariuomenė.
Lietuvos vyriausybė turėjo ir savo iždą, nors ir nedidelį. Tuo metu Vilnius buvo pavojinga vieta – siautė nusikaltėliai. Jei kas būtų sužinojęs, lengvai būtų galėjęs tuos pinigus pagrobti, todėl finansų ministras Martynas Yčas susitarė, kad lietuvių kariams bus išduoda 12 šautuvų, o kiekvienam ministrui – po revolverį. Lietuviai ginklus pasiėmė iš vokiečių kareivinių ir traukė į Lietuvos Tarybos namus. Kai lietuvių kariai iš Katedros aikštės suko į Šv. Jurgio, dabartinį Gedimino prospektą, juos pamatė vokiečių patruliai, nuginklavo ir sukišo į kalėjimą. Tik po ilgų derybų buvo sutarta, kad lietuviai vis dėlto galės turėti šautuvus, tačiau su viena sąlyga – jie turi būti be jokių šovinių. Tokie buvo sunkūs pirmieji Lietuvos valdžios institucijų žingsniai.
Tačiau kaip tik tuo metu įvyko dar vienas labai svarbus lūžis. 1918-ųjų lapkričio 13-ą dieną „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas Kreipimasis į Lietuvos piliečius. Lietuvos gyventojai sužinojo, kad Lietuvos valstybė yra tikrai kuriama, kad tai nėra vien tik kalbos. Ir jie išgirdo svarbiausią žinią – jie yra kviečiami prisidėti prie šios valstybės kūrimo. Būtent tada Lietuvos miesteliuose pradedama kurti savivalda. Kartu buvo kuriami ir savigynos būriai, kad žmonės apsisaugotų nuo plėšikų. Vėliau daugelis iš jų taps partizanais, kurie kovos prieš bolševikus. Ir būtent tada už Lietuvos Valstybės Tarybos, vyriausybės pečių atsirado didelė jėga, kuri leis sukurti nepriklausomą Lietuvą. Jau buvo ne tik politikai, kurie rašė įvairiausius pareiškimus, dokumentus. Tačiau tai buvo tik didelio darbo pradžia, o ne pabaiga. Lietuvos laukė didelis pavojus.
Didysis pavojus
Jeigu galvojate, kad 1918-ųjų pabaigoje Vilniuje egzistavo tik Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota spręsti Lietuvos ateities klausimus, smarkiai klystate. Čia veikė Vilniaus darbininkų komitetas, Lenkų komitetas, vokiečių civilinė valdžia. 1918-ųjų lapkritį Lietuvos lenkai kreipėsi į Lenkijos regentų tarybą, kviesdami sujungti Lietuvą su Lenkija. Kas svarbiausia, galvą kėlė bolševikai. 1918-ųjų spalio pradžioje buvo įkurta Lietuvos komunistų partija, o gruodžio pradžioje buvo sudaryta dar viena – bolševikinė vyriausybė. Ir 1918-ų metų gruodžio 16-ą dieną Kapsukas paskelbė tarybų valdžią Lietuvoje.
Jeigu galvojate, kad 1918-ųjų pabaigoje Vilniuje egzistavo tik Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota spręsti Lietuvos ateities klausimus, smarkiai klystate.
Lietuvai grėsė pavojus tapti komunistine. Ir tokiu atveju apie savo nepriklausomybę nebūtume galėję net pasvajoti. Juolab kad prie Vilniaus artėjo bolševikų armija. Nors tuo metu Lietuvoje dar buvo likę vokiečių kareivių, tačiau tarp jų plito komunistinės idėjos ir buvo aišku, kad jie Vilniaus negins. Jiems labiau rūpėjo kaip brangiau parduoti ginklus bolševikams.
Situacija darėsi labai pavojinga. O dar gruodžio pabaigoje iš Lietuvos išvyko svarbiausi Lietuvos valstybės vyrai – A. Smetona, A. Voldemaras ir M. Yčas ieškoti pinigų Vokietijoje. Netgi Petras Klimas savo dienoraštyje užrašė, kad jau prieitas liepto galas. Negana to, K. Kondratovičius Lietuvos karininkus paleido kalėdinių atostogų, o pats išvyko į Gardiną. Atrodė, kad Lietuvos valstybės projektas žlugo. Vilnių nuo bolševikų ruošėsi ginti lenkai, tačiau ir jų pajėgos buvo mažos. Sausio 5-ąją į mūsų sostinę įžengė bolševikai ir jie nemanė sustoti. Jų tikslas buvo visa Lietuva. Atrodė, kad tai pabaiga. Tačiau lietuviai atrado jėgų pasipriešinti.
1918-ųjų gruodžio sumaištyje išryškėjo naujas lyderis – Mykolas Sleževičius. Jis suformavo Vyriausybę ir puikiai suprato, kad, norint apsiginti nuo bolševikų, reikia sukurti savo armiją, todėl kreipėsi ir pakvietė ateiti savanorius. Jiems už tai pažadėjo žemės. 1919-ųjų pradžioje buvo apie 3 tūkst. savanorių.
Taip kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Tačiau ar ji viena būtų pajėgusi sulaikyti bolševikų armiją? Čia reikia prisiminti dar vieną mažai žinomą faktą – saksų karius. Kaip jie atsidūrė Lietuvoje ir koks jų vaidmuo?
Vakarų valstybės suprato bolševizmo pavojų. Ir suprato, kad Lietuva viena nesugebės apsiginti. Todėl buvo priimtas sprendimas jai padėti. Saksonijoje buvo pradėti rinkti savanoriai, kurie norėjo kautis su bolševikais. Pirmoji vokiečių kareivių dalis suformuojama Gardine. Iš viso Lietuvoje kovojo apie 4 tūkst. saksų karių.
Čia reikia prisiminti dar vieną mažai žinomą faktą – saksų karius. Kaip jie atsidūrė Lietuvoje ir koks jų vaidmuo?
Paėmę Vilnių bolševikai norėjo užimti ir Kauną. Jį supo iš Kėdainių pusės. Ten įvyko pirmosios Lietuvos kariuomenės kautynės. Bolševikai taip pat Kauną norėjo apsupti iš Alytaus. Ir ten pavyko apsiginti. Ir tai buvo padaryta su saksų karių pagalba. Būtent jų pagalba buvo labai svarbi, jie padėjo apsiginti nuo bolševikų, kol mūsų kariuomenė sustiprėjo.
Vėliau saksų kariai išleis savo prisiminimus apie kovas Lietuvoje. Iš pradžių jie labai skeptiškai žiūrėjo į lietuvių karius – kai kurie buvo su vyžomis ar net klumpėmis, niekad nelaikę ginklo rankose, jau nekalbant apie mūšių patirtį. Tačiau labai greitai jų nuomonė apie lietuvius pasikeitė. Jau pavasarį jie pažymi, kad lietuviai tapo puikiais kariais, kuriais galima pasitikėti. Lietuvos kariams dar teko kovoti ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais ir lenkais. Tai rodo, kaip greitai mūsų jauna kariuomenė mokėsi. Tačiau pavojus slypėjo ne tik mūšio lauke. Prieš Lietuvos respublikos vyriausybę buvo rengiami sąmokslai.
Kaip moterys išgelbėjo Lietuvos valstybę
J. Pilsudskis svajojo atkurti Abiejų Tautų Respubliką, bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Didžioji bėda buvo ta, jog lietuviai to nenorėjo. Ką daryti? Ogi reikia surengti sąmokslą: nuo valdžios pašalinti tuos asmenis, kurie priešinasi šiam planui, o į pirmą eilę pastumti tuos, kurie į Lenkiją žiūrės palankiau. To ir buvo imtasi 1919-ųjų vasarą. Buvo sumanyta Kaune surengti perversmą ir nuversti Lietuvos vyriausybę, juolab kad atrodė, jog reikia labai nedaug, kad sužlugtų Lietuvos valstybė.
1919-ųjų rugpjūčio pabaigoje Kaune kilo neramumai, buvo nupjautos telefono linijos, išardytas geležinkelio ruožas. Apie tai sužinojęs ankstų rytą Lietuvos vyriausybės vadovas M. Sleževičius nuskubėjo pas prezidentą A. Smetoną. Lietuvos žvalgyba buvo gavusi duomenų, kad perversmą rengia lenkų organizacija „Polska armia wojskova“, arba „peoviakai“. M. Sleževičius pasiūlė suimti įtartinus lenkų veikėjus – daugiausiai dvarininkus ir karininkus. Tačiau A. Smetona tam pasipriešino, esą nėra pakankamai įrodymų, o suėmimai tik pablogintų santykius su Lenkija. Tai ką daryti? Atrodė, kad situacija beviltiška. Tuomet iniciatyvos ėmėsi lietuviai karininkai. Juos, aišku, palaikė M. Sleževičius, tačiau prasitarė: jeigu jiems nepasiseks, jų galvos lėks.
Lietuviai suėmė per 100 žmonių, net 23 karininkus, tačiau jie neigė bet kokius kaltinimus rengus sukilimą. Ar gali taip būti, kad jauna Lietuvos žvalgyba apsigavo, nebuvo jokio sąmokslo? O tokiais veiksmais tiktai įpykdyti Lietuvos lenkai. Tai grėsė tapti dideliu skandalu, o šioje akcijoje dalyvavusiems karininkams – ilgi kalėjimo metai. Kadangi nebuvo jokių įrodymų, reikėjo paleisti kai kuriuos suimtuosius. Tačiau jau po mėnesio įvykiai pradėjo klostytis žaibiškai. 1919-ųjų rugsėjo 21-os dienos vakare Lietuvos kariai pradėjo daryti kratą Kaune, Putvinskio gatvėje. Po kelių valandų darže jie rado užkastą skardinį katilą, kuriame buvo įrodymų, kad sąmokslas iš tiesų egzistavo. Be to, buvo gauti dokumentai, kurie galutinai įrodė, kad lenkai iš tiesų organizavo sąmokslą.
Be to, buvo gauti dokumentai, kurie galutinai įrodė, kad lenkai iš tiesų organizavo sąmokslą.
Suimtiesiems neteko prasmės tai neigti. Tai buvo pati sėkmingiausia jaunos Lietuvos kontržvalgybos operacija, ir prie jos prisidėjo moterys Vilniuje. Tai Marcelė Kubiliūtė ir Aldona Čarneckaitė, kuri dirbo prolietuviško laikraščio „Glos Litwy“ redakcijoje. Ją įsimylėjo Petras Vrublevskis, kuris buvo Mariano Zyndramo-Koscialkowskio adjutantas. O šis bajoras, kilęs nuo Rokiškio, buvo Lenkijos žvalgybos skyriaus Vilniuje viršininkas ir tiesiogiai vadovavo Lenkų karinei organizacijai. Štai Aldona ir įkalbėjo P. Vrublevskį suteikti žinių apie rengiamą sąmokslą. Būtent iš jo ir buvo sužinota apie rengiamą sąmokslą. Negana to, kai Koscialkowskis išvyko į Varšuvą, jis iš seifo išėmė dokumentus, kurie įrodė lenkų sumanymus, ir juos perdavė M. Kubiliūtei, o ši – Lietuvos vyriausybei. Taip ir buvo atskleistas peoviakų sąmokslas. Tačiau jis buvo ne vienintelis.
Bolševikų sąmokslas
1920-ųjų gegužės mėnesį Lietuva išsirinko Steigiamąjį Seimą. Atrodė, kad gyvenimas po truputį normalizuojasi. Tačiau Lietuvos laukė dar vienas labai didelis pavojus. 1920-aisiais vyko Rusijos karas su Lenkija, o bolševikai vis dar svajojo, jog raudona spalva nusidažys visas Europos žemynas. Jie nugalės Lenkiją ir toliau žygiuos į Berlyną bei kitas Europos sostines.
Tai ką daryti su Lietuva? Ją irgi reikia padaryti bolševikine. Prieš metus tai jau buvo bandyta, tad kodėl nepabandžius dar kartą? Perversmui buvo pradėta ruoštis 1920-ų metų balandį. Į Lietuvą buvo permestas diversantas Vaupšas – Vaupšasovas, gimęs netoli Šiaulių. Viskas buvo suplanuota iki smulkmenų ir gerai pasiruošta: sukauptos ginklų ir sprogmenų atsargos, buvo sudaryti sąrašai, ką reikia sušaudyti.
Bolševikų planas buvo labai paprastas. Įvykdomas pučas, o tada pasikviečiami raudonarmiečiai, kad įtvirtintų bolševikinę valdžią. Trockis su Tuchačevskiu jau buvo parengę karinius planus tokiu atveju. Manė, kad užteks 15 tūkst. raudonarmiečių. Jei sąmokslas būtų pavykęs, tuomet Lietuva būtų įjungta į SSRS. Čia dar viena labai svarbi aplinkybė – kol buvo ruošiamas perversmas, bolševikų diplomatai derėjosi dėl taikos. Ir ne tik derėjosi, bet ją ir sudarė. Pripažino Vilnių, toli į rytus nubrėžė Lietuvos sienas ir netgi pinigų davė. Jie buvo tokie dosnūs vien todėl, jog žinojo, kad labai greitai viską atsiims atgal. Jei lenkų sąmokslo atveju Lietuvos žvalgyba apie jį sužinojo, tai šiuo atveju ji neturėjo jokių žinių.
Tai kas sustabdė bolševikus? Ogi jų pralaimėjimas lenkams prie Vyslos 1920-ųjų rugpjūčio viduryje. Tada komunistai suprato, kad bolševikinės revoliucijos nepavyks sukelti Europoje, o negalint paremti sąmokslininkų Lietuvoje karine jėga, jie bus pasmerkti žlugti. Todėl perversmą ir atšaukė.
Taip Lietuva išsigelbėjo nuo dar vieno bolševikų pražūtingo plano. Tiesa, 1920-ųjų ruduo nebuvo sėkmingas Lietuvai. Tada ji prarado Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tačiau svarbiausia tai, kad ji išsaugojo savo valstybingumą. Lietuva neįtikėtinai sudėtingomis sąlygomis vos per dvejus metus sustiprėjo.
Mūsų papasakota istorija rodo, kiek daug kliūčių turėjo įveikti lietuviai, kad sukurtų savo valstybę. Jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, šiandienos mūsų realybė ir atrodytų kitokia. Buvo tik vienas šansas iš milijono, kad mums pasiseks. Ir svarbiausia, kad mūsų protėviai sugebėjo pasinaudoti tuo vienu šansu. Nors jie buvo vadinami kavinių politikais, avantiūristais, tačiau jie pasiekė tai, ko norėjo. Ir jau niekas nebemanė, kad lietuviai yra kaip penkiamečiai vaikai, kurie nesugeba pasirūpinti patys savimi. Čia yra ir didžiausia Vasario 16-osios pamoka – niekada nenuleisti rankų.
