Apkalta Donaldui Trumpui neįvyko. Tokia baigtis, greičiausiai, nustebino mažai ką, turint galvoje, kad respublikonai JAV Senate sudaro daugumą. Balsavimui kategorijose „kaltas“ ir „nekaltas“ tvarkingai persidengus su partinėmis linijomis, reakcijų sulaukė vienintelė išimtis: tvirtas GOP atstovo Mitto Romney „kaltas“.
Žinote Anglijos futbolo chuliganus? Arba „Žalgirio“ „Green Death“ sirgalius? Įsivaizduokite tų žmonių reakciją, jeigu varžybų metu jų komandos narys staiga imtų ir pradėtų sąmoningai rinkti taškus priešininkų komandai. Panašiai reaguojama ir į Jutos senatorių, jau kurį laiką reiškiantį nepasitenkinimą D. Trumpu. Krentantys reitingai valstijoje, kurioje daugiau negu du trečdaliai gyventojų išpažįsta mormonizmą, viešas partijos pasmerkimas, vieša jo paties dukterėčios respublikonės Ronnos McDaniel kritika – tokią kainą M. Romney moka už, jo paties žodžiais tariant, vadovavimąsi JAV Konstitucija.
Politinė poliarizacija, kaip šis incidentas parodo, yra didysis šiandieninės JAV politikos tragizmas. Tą teigdama nei kiek neperdedu: apie kokią demokratiją ir pasitenkinimą politika galima kalbėti, jeigu politiniam elitui pergalė yra svarbesnė už įstatymų leidybos kokybę? Na, kadangi Lietuvos žiniasklaida aktyviai seka JAV vidaus politikos procesus, pamėginsiu pakapstyti giliau, kas ir kaip ten poliarizuojasi.
Tai kas ta partinė poliarizacija?
Paprastai kalbant, tai yra didėjantis atotrūkis tarp JAV respublikonų ir demokratų ir/arba konservatorių ir liberalų. Šį atotrūkį matuoti galima įvairiai. Štai nuomonės apklausas vykdanti kompanija „Gallup“ neseniai paskelbė, kad trečiaisiais D. Trumpo kadencijos metais jo politikai pritarė net 89 proc. respublikonų ir vos 7 proc. demokratų rinkėjų. Taigi, tiesioginė poliarizacijos skaitinė išraiška yra 82 proc. ir ji yra didžiausia per visą „Gallup“ nuomonės apklausų istoriją. Šis skaičius per pastaruosius dešimt metų tik augo.
Nepaisant išaugusių išsilavinimo mastų, vidutinis JAV rinkėjas politikos ir ideologijų šiandien nesupranta lygiai taip pat kaip ir prieš pusšimtį metų. Tiesą pasakius, ideologiškai, vidutinis šių dienų JAV rinkėjas yra konservatyvus, o partine prasme – demokratas.
Pavyzdžiui, D. D. Eisenhowerio, J. F. Kennedy, L. B. Johnsono ir G. H. W. Busho darbu vidutiniškai buvo patenkinti bent 40 proc. priešingos partijos atstovų. Panašu, kad praeityje amerikiečiai buvo labiau linkę kreipti dėmesį į tai, kas kaip dirba, o ne vien kas kokiai partijai priklauso. Tuo tarpu šiandieninėje politikoje savas nekompetentingas kandidatas visuomet bus geriau už svetimą kompetentingą.
Ar JAV publika tikrai tokia susiskaldžiusi?
Viskas nėra taip paprasta. Poliarizuojasi visų pirma elitas, politinė klasė, o rinkėjai seka iš paskos. Anot politikos tyrėjo Morriso P. Fiorinos, šią politinę klasę sudaro ne daugiau kaip 15 proc. visuomenės. Tai – profesionalūs politikai, aktyvistai, žurnalistai ir kiti žmonės, aktyviau besidomintys politiniais procesais. Nepaisant išaugusių išsilavinimo mastų, vidutinis JAV rinkėjas politikos ir ideologijų šiandien nesupranta lygiai taip pat kaip ir prieš pusšimtį metų. Tiesą pasakius, ideologiškai, vidutinis šių dienų JAV rinkėjas yra konservatyvus, o partine prasme – demokratas. Toks rinkėjas taip pat bus dažniausiai linkęs rinktis nuosaikias pozicijas įvairiais politikos klausimais (žr. Kinder and Kalmoe, 2017). Tačiau kaip minėta „Gallup“ apklausa rodo, galutinį pasirinkimą vis tiek diktuoja partijų siunčiamos žinutės. O partijos viena kitos stačiai nekenčia: jeigu respublikonams šiuo metu priklauso politinė monopolija, tai demokratams – kultūrinė, ir abidvi pusės draskosi dėl to, ko neturi.
Kokios šito reikalo ištakos?
Rinkėjai yra viena, tačiau kodėl poliarizuojasi politinė klasė? Daug prirašyta apie tai kaip poliarizacija vyksta, kokios jos pasekmės, tačiau tą kodėl užkabinti yra sunku. Jeigu praeityje konservatyvūs demokratai ir liberalūs respublikonai buvo normalus reiškinys ir skaitlingos grupės, šiandien politikas iš Demokratų partijos, išreiškęs paramą abortų ribojimui, bus nušvilptas.
Vienas iš paaiškinimų yra tas, kad JAV visuomenė tebėra susiskaldžiusi į priešiškai nusiteikusias socialines grupes, grįstas rase, religija, pajamomis, pajamų šaltiniu, geografija ir pan. Lyderiams ir jų politiniam šou palankiau yra akcentuoti skirtumus, o ne panašumus. O galbūt priežastys gilesnės – galbūt tai, kaip formavosi JAV visuomenė, jos kultūra ir politinė sistema įgalino natūralų žmogaus polinkį pasaulį traktuoti gėrio ir blogio kategorijomis. Tuo labiau, kad pasibaigus Šaltajam karui neliko šalį vienijusio didžiojo priešo, Sovietų Sąjungos. Ne veltui daugelis politinės psichologijos tyrėjų teigia, kad partinės poliarizacijos kilmė yra afektyvi, grįsta emocijomis ir išankstinėmis nuostatomis.
Palaukite, tai kokios čia problemos? Partijos disciplinuotesnės, žmonės geriau žino, už ką balsuoti…
Partijų platformoms radikalėjant, politikoje lieka mažiau vietos kompromisams ir sveikam protui. Tokių konservatorių kaip M. Romney, išreiškiančių aiškią poziciją prieš D. Trumpo politiką, nėra daug. Mokslininkai, tiriantys poliarizaciją kaip afektą, teigia, kad nepakantumas priešingai partijai yra automatinis, tiesiog įsirėžęs respondentų galvose.
Renkantis sutuoktinį, amerikiečiui partinė tapatybė yra svarbesnė už asmenybės bruožus ar kūno formas, o 2009 m. vykdyta apklausa parodė, kad vos 9 proc. santuokų yra „mišrios“ partine prasme (žr. Iyengar and Westwood, 2015, ir kt. jų nurodomus tyrimus).
Kažkada krizenau vienam bičiuliui pasakojant, kaip jis rinkosi naują kambarioką, kuriam viso labo uždavė du klausimus: pirma, ar pasigaminęs valgyti virtuvę palieki tvarkingą virtuvę ir antra, ar tu balsavai už Trumpą.
Ne vien santuokos. Kažkada krizenau vienam bičiuliui pasakojant, kaip jis rinkosi naują kambarioką, kuriam viso labo uždavė du klausimus: pirma, ar pasigaminęs valgyti virtuvę palieki tvarkingą virtuvę ir antra, ar tu balsavai už Trumpą. Geriau pagalvojus, pasidaro mažiau juokinga. Iš kitos pusės, puikiai įsivaizduoju tokį pirmojo pasimatymo scenarijų Lietuvoje: „Klausyk, prieš nusprendžiant ką mes norime veikti toliau šįvakar… Ką tu manai apie Karbauskį?“
Ar norint įveikti D. Trumpą, demokratams reikalingas centristas kandidatas?
JAV politikos tyrėjai kaip reikiant prikando liežuvį po 2016 m. ir nuo visokių prognozių bando išsisukti. Demokratai savo kandidatą oficialiai paskelbs tik liepos mėnesį vyksiančiame partijos suvažiavime. Politiniame centre gravituojantis kandidatas (Joe Bidenas?) galbūt ir turi daugiau šansų negu kas nors laviruojantis kairiau. O galbūt kaip tik, reikia ko nors su stipresne žinute.
Praėjusią savaitę dėmesys JAV buvo nukrypęs į Ajovą, mažą Vidurio Vakarų valstiją, kuri, tradiciškai susiklosčius, pirmoji rengia išankstinius rinkimus ir tokiu būdu užduoda toną likusiai šaliai. Ajovos kokuse (angl. caucus) pergalę netikėtai nuskynė Pete’as Buttigiegas, mažo miestelio Indianos valstijoje meras, neretai lyginamas su B. Obama: jeigu pastarasis tapo pirmuoju juodaodžiu JAV prezidentu, P. Buttigieg būtų pirmuoju homoseksualu.
Ar partinė poliarizacija JAV politikoje tik augs? Ar esama kokių nors būdų ją suvaldyti?
Na, per pastarąjį dešimtmetį politinė poliarizacija tik augo ir kažkokių prošvaisčių čia kol kas nematyti. Bėdos yra ne tik socialinės, bet ir struktūrinės: džerimanderingas, visiškai susitraukusi nepriklausomų (nepartinių) rinkėjų įtaka, politikų atstovavimas partijoms, o ne rinkėjams. Spręsti šias problemas reikia daug politinės valios.
O kol kas JAV vidaus politika tokia ir lieka – emocionali, bet ir pakankamai paviršutiniška. Kaip kokios sporto varžybos.
