Vos už dvidešimt kilometrų nuo Europos Sąjungos (ES) sienos netrukus pradės veikti Astravo atominė elektrinė. Apie statomos elektrinės nesaugumo klausimus kalbėta daug. Tačiau Lietuvos pastangos protestuojant prieš šios jėgainės statybas ir paleidimą atskleidžia vieną liūdną žinią apie mus pačius – mentaliniu atžvilgiu mes vis dar netapome ES nariais.
Narystė vienoje ar kitoje sąjungoje nėra klausimas dėl vėliavos prie paradinio įėjimo iškėlimo. Tai šalies mentaliteto dalykas. Ar tu, kaip šalis, jautiesi esanti visavertė sąjungos narė, suprantanti prisiimtus įsipareigojimus, narystės teikiamus privalumus ir bendrą sąjungos interesą.
Astravo atominės elektrinės atvejis parodė, kad mes vis dar neturime ES narės mentaliteto.
Nuo pat šios jėgainės statybų pradžios Lietuva reiškė nuogąstavimus dėl jos saugumo aspektų, ragino europiečius solidarizuotis su mumis (lygiai kaip ir mes, kalbu, deja, su ironija, solidarizavomės su Europa migrantų klausimu) ir prikišamai rodė žemėlapyje, kiek nuo Vilniaus (ne)nutolus elektrinė, statoma Baltarusijoje.
Jeigu Lietuva mentaliniu atžvilgiu būtų Europos Sąjungoje, jeigu mes sugebėtume suprasti ne tik paramos sanglaudai įsisavinimo „iššūkius“, o ir bendrą europinį interesą, tai būtų pagrindinis mūsų argumentas. Ir mes būtume išgirsti.
Tačiau ši atominė jėgainė iškalbingai byloja ne (tik) apie Lietuvą. Pristatydami elektrinės klausimą turėjome mąstyti kaip Europos Sąjungos bendrijos nariai ir suprasti, jog statoma elektrinė visų pirma yra nesąžiningos konkurencijos, nukreiptos prieš Sąjungos pramonę, dalis bei mina, padėta po visais ES strateginiais dokumentais, skirtais neseniai startavusiam Europos žaliajam kursui.
Pagrindinis naujosios Europos Komisijos pristatyto Europos žaliojo kurso uždavinys yra iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu. Ši iniciatyva bus pagrindinis lakmuso popierėlis, lemsiantis Sąjungos piliečių nuomonę tiek apie Ursulos von Der Leyen vadovaujamos Europos Komisijos rezultatus, tiek apie pačios ES veiksmingumą. Siūlomas žaliasis kursas — tai ne abstraktūs skaičiai. Tai socialinės transformacijos bei naujos europiečių gyvensenos klausimas.
U. von Der Leyen pristatinėjant Europos žaliąjį kursą, vos už dvidešimt kilometrų nuo ES sienų nesustodami pluša kranai. Rusija kartu su iš Kinijos kylančiomis ausimis stato atominį objektą, kuris bus skirtas aptarnauti pramoniniams parkams, įsikursiantiems ateityje netoliese. Šiuose pramoniniuose parkuose, didelė dalis kurių taps Kinijos valstybinio projekto „Šilko kelio ekonominė juosta“ etapu, apeidamos senus ir naujus ES įsipareigojimus, dempinguotomis kainomis gamins pigią produkciją ES rinkai.
Šis prieš ES pramonę nukreiptas žingsnis visų pirma į nepatogią padėtį stato pačią Europos Komisiją.
Jeigu Lietuva mentaliniu atžvilgiu būtų Europos Sąjungoje, jeigu mes sugebėtume suprasti ne tik paramos sanglaudai įsisavinimo „iššūkius“, o ir bendrą europinį interesą, tai būtų pagrindinis mūsų argumentas. Ir mes būtume išgirsti. Būtume galėję tikėtis paramos iš Europos pramonės verslo institucijų, kurios turėtų daug klausimų Briuseliui dėl to, ką šis daro gindamos europiečių darbo vietas.
Dar nevėlu.
