Nuomonės

2020.02.25 11:53

Virginijus Savukynas. Kas, jei Rusija pasinaudos baltarusių nukaltu ginklu?

Virginijus Savukynas, LRT TELEVIZIJOS laida „Proto džiunglės“, LRT.lt2020.02.25 11:53

Jau seniai gana aktyviai diskutuojama dėl to, kad baltarusiai siekia pasisavinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Ir tai nėra vien tik istorikų diskusija, šis ginčas neabejotinai turi ir geopolitinį aspektą.

Sovietų griūtis ir M. Jermalovičiaus fenomenas

Griūvant Sovietų Sąjungai, atsivėrė šliuzai pačiai įvairiausiai informacijai. Žmonėms buvo nusibodusi sovietinė propaganda ir kasdien kišamos tos pačios klišės. Tas alkis reiškėsi dviem kryptimis. Viena vertus, žmonės galėjo skaityti anksčiau uždraustas knygas, pamatyti nerodytus vakariečių kino filmus ir t.t. Antra vertus, atsivėrė galimybės įvairiausiems kašpirovskiams, sąmokslo teorijoms, ufonautų gaudynėms. Su istorine atmintimi irgi buvo panašiai.

Iš vienos pusės, žmonės rijo straipsnius apie nuslėptą istoriją, norėjo sužinoti nuslėptus faktus, tikrą, o ne suklastotą istoriją. O iš kitos pusės, atėjo įvairiausių fantazijų kūrėjai.

Kas prisimena tuos laikus, tai žino, kad buvo skaitomi A. Eidinto, L. Truskos straipsniai apie tarpukario Lietuvą, gaudomi E. Gudavičiaus tekstai apie Viduramžius. Buvo graibstoma ne tik A. Šapokos „Lietuvos istorija“, bet taip pat knygos apie Kęstutį, Vytautą. Tačiau šalia atsirado ir labai populiari Č. Gedgaudo knyga, kuri lyg ir buvo apie Lietuvos istoriją, tačiau greičiau priskirtina fantasy žanrui. Kaip ir Pitchelo knyga apie Žemaitiją.

Baltarusijoje irgi buvo panašiai. Fantasy žanrą okupavo toks Mikola Jermalovičius, kuris įrodinėjo, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusiška, visi kunigaikščiai buvo baltarusiai, o lietuviai – tai žemaičiai. Ir dar vagys, nes jie pavogė iš baltarusių jų istoriją.

Tuo metu Baltarusijoje jo knygos sukėlė sprogimą – jos buvo labai populiarios. Ir iš tiesų, susikūrusi Baltarusijos valstybė rėmėsi į LDK tradiciją. Mažai kas prisimena, bet A. Lukašenka pirmą kartą davė prezidento priesaiką prie Baltarusijos vėliavos, kurioje buvo ne kas kitas, o Vytis. Vėliau A. Lukašenka nusprendė, kad tokios vėliavos nereikia ir ją pakeitė į dabartinę. Tuo metu jis galvojo, kad užteks pasakojimų apie Antrąjį pasaulinį karą ir sunkią baltarusiams tekusią dalią. Taip A. Lukašenka sustabdė M. Jermalovičiaus idėjų sklidimą.

A. Lukašenka pirmą kartą davė prezidento priesaiką prie Baltarusijos vėliavos, kurioje buvo ne kas kitas, o Vytis

Kas gi tas litvinizmas ir kur jo šaknys?

Puikiai žinoma, kad jau 16 amžiuje, nekalbant apie vėlesnius, lietuviais vadinosi didikai, kurie tikrai nekalbėjo lietuviškai. Taip pat puikiai žinoma, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kanceliarinė kalba buvo slaviška. To ir pakako, kad būtų pradėti išvedžiojimai, jog LDK buvo baltarusiška.

Nuo pat 13 amžiaus visi kunigaikščiai buvo ne lietuviai, bet baltarusiai. Mindaugas – tikras baltarusis. Nors nėra net jokių nuorodų, bet dalis baltarusių mano, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Aišku, baltarusiais buvo ir Gediminas, ir Kęstutis su Vytautu. Jie kalbėjo tik senąja baltarusių kalba. Ir todėl istoriniuose šaltiniuose įvardijimas „litvin“, „Litva“ reiškia iš tiesų Baltarusiją, juk nėra nei vienoje kronikoje žodžio „lietuvis“. Tokių samprotavimų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Lietuvių istorikai yra parašę nemažai straipsnių, kuriuose akivaizdžiai parodo tokių samprotavimų nepagrįstumą. Tačiau daliai baltarusių tai visiškai neįdomu.

Vienokiomis ar kitokiomis formomis ši litvinizmo teorija gyvuoja iki šiol, ir palyginti neblogai. Taip, tai nėra oficiali dabartinės Baltarusijos valdžios istorijos interpretacija, taip, ji nėra netgi vyraujanti, bet tikrai puikiai matoma ir žinoma Baltarusijoje. Juolab, kad nuo 1994-ų metų, kai A. Lukašenka pirmą kartą tapo prezidentu, jo politinės orientacijos keitėsi.

Iš pradžių, kaip jau minėta, jis rėmėsi nesena sovietine praeitimi ir galvojo apie sąjunginę valstybę su Rusija. Netgi tikriausiai nuoširdžiai manė, kad jis, sukūrus tokį darinį, bus prezidentas ir pakeis B. Jelciną. Tačiau šį pakeitė V. Putinas, ir A. Lukašenkos viltys apie būsimą prezidentavimą sužlugo. Todėl jis pradėjo flirtuoti su Vakarais. Ir tai darė labai meistriškai: rodydavo palankumą Europai, tačiau gavęs ekonominių nuolaidų iš Rusijos, vėl sugrįždavo prie savo. Ir štai šiame žaidime jam prireikė LDK. Todėl jau senokai dėmesys LDK paveldui Baltarusijoje tik didėja. Atitinkamai antrą kvėpavimą įgauna ir litvinizmo teorija.

Norint geriau suprasti litvinizmą, reikia atidžiau pažvelgti į istoriją. Kai Rusija 1795-ais metais okupavo Lietuvą, ji irgi jautė pareigą pateisinti tokius veiksmus. Ir buvo sukurta tokia teorija. Nikolajus Ustrialovas aiškino, kad LDK esanti rusiška, jos negalima laikyti Lenkijos provincija, o lietuviai tiesiog ištirpę slavų jūroje, todėl suprantama, kad reikia atgaivinti rusiškus pradus.

Ši istoriografinė koncepcija buvo skirta pakirsti Lenkijos įtaką buvusiose LDK žemėse ir parodyti, kad vykstantis rusinimas tesąs „grąžinimas prie šaknų“. Šiai teorijai paremti buvo sugalvota gausybė argumentų. Esančios cerkvės Vilniuje turėjo rodyti Lietuvos priklausomybę stačiatikiškos kultūros arealui. Netgi buvo sugalvota, kad Algirdas mirė ne pagonis, bet pravoslavas, nors jokie šaltiniai to nenurodo. O ir patys lietuviai buvo laikomi jėzuitų „išradimu“ 17 amžiuje.

Geopolitinė istorinės atminties dėlionė

Šią teoriją galima laikyti intelektualiniu žaidimu. Tačiau ji turi vieną dėmenį: galimas teritorines pretenzijas. Jei LDK buvo baltarusiška, tai vyksta ne tik praeities, bet ir dabarties teritorijų dalybos. Pagal litvinistų teoriją, Vilnius priklauso baltarusiams, o lietuviai tegu gyvena savo Žemaitijoje. Taip, ši mintis yra marginalinė netgi Baltarusijoje, sutinkama dažniausiai kokiuose nors internetiniuose forumuose. Tačiau ar reikėtų numoti į tai ranka ir ignoruoti? Pasvarstykime.

Sunku įsivaizduoti, kad pati Baltarusija kada nors agresyviau galėtų kelti kokias nors teritorines pretenzijas Lietuvai. Bet vis garsiau kalbama apie Baltarusijos prijungimą prie Rusijos. V. Putinui reikia parodyti pergales. O tai ir būtų, jei pavyktų vienokia ar kitokia forma prijungti šią kaimyninę šalį. Tokiu atveju ši litvinizmo teorija galėtų jau įgyti naują jėgą.

Jei Rusijos autoritarinė valdžia svajoja ir toliau apie imperiją, ji taikysis ir Baltijos valstybes, taip pat, Lietuvą. Ir štai ši litvinizmo teorija jiems gali būti labai geras informacinio karo ginklas. Juolab kad jau matėme, kad prieš daugiau nei du šimtus metų ji sėkmingai panašia teorija pasinaudojo okupuodama Lietuvą. Kodėl nepakartoti?

Tačiau ar reikėtų numoti į tai ranka ir ignoruoti? Pasvarstykime...

Rusija gali kvestionuoti Lietuvos valstybingumą. Lietuva priklauso baltarusiams, o tai reiškia ir Rusijai. Reikia atstatyti istorinį teisingumą – Vilnių ir Rytų Lietuvą prijungti prie Baltarusijos, o dabartinė Lietuva tegu išsitenka ten, kur jos vieta ir yra – Žemaitijoje.

Beje, šią teoriją, jog lietuviai pavogė iš baltarusių istoriją ir pasisavino lietuvių vardą, sovietams jau buvo pristatyta dar 1926-ais metais. Tada baltarusių veikėjas Vaclavas Lastouskis SSRS pasiuntinybei Kaune išdėstė šias mintis. Stalinui neprireikė šios teorijos, kai jis norėjo užgrobti Lietuvą, tačiau kas gali garantuoti, kad ši korta nebus ištraukta šiais laikas?

Vilnius yra svarbus miestas ne tik lietuviams, bet ir lenkams, žydams, taip pat baltarusiams. Čia Franciškas Skorina išleido knygą, kurią baltarusiai laiko pirmąją baltarusiška knyga. Be to, 20 amžiuje Vilnius buvo svarbus baltarusių valstybingumo centras, čia buvo svarstomos Baltarusijos valstybės ateities idėjos. Beje, buvo svarstomas variantas, kad baltarusiai kartu gyvens su lietuviais vienoje valstybėje.

Rusija gali kvestionuoti Lietuvos valstybingumą. Lietuva priklauso baltarusiams, o tai reiškia ir Rusijai.

Tačiau vienas dalykas yra bendra istorija, kitas dalykas galimos teritorinės pretenzijos. Be to, šiuos argumentus gali sustiprinti jau dabar Rusijos propagandos kartojama klišė, jog Vilnių ir jo kraštą Lietuva atgavo iš Sovietų Sąjungos. O po karo Stalinas nusprendė jį palikti Lietuvai. Taigi nėra jokio lietuvių nuopelno, kad dabar Vilnius priklauso Lietuvai.

Be to, galima prisiminti, kad 20 amžiaus pradžioje Vilniuje lietuviai sudarė tik kelis procentus visų gyventojų. Jis nebuvo lietuviškas, o lenkiškas ar baltarusiškas. Kadangi Lenkija į Vilniaus kraštą nepretenduoja, tuomet į jį gali pretenduoti Baltarusija, valdoma Rusijos.

Aišku, kol Lietuva priklauso NATO, Europos Sąjungai, sunku įsivaizduoti tokį scenarijų. Tačiau nereikia būti dideliu politologu, jog pamatytum, kad globalus pasaulis labai greitai keičiasi. Niekas negali pasakyti, kaip atrodys ateityje mūsų pasaulis. Tiesa pasakius, didėjant informacinio karo reikšmei, užtenka Lietuvą įtraukti į tokius ginčus, juos kuo plačiau Vakaruose paskleisti – ir taip būtų pasėta abejonė dėl mūsų valstybingumo.

Kaip žinia, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Didžiosios Britanijos ir vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos rengė operacijas. Aišku, pirmiausiai joms reikėjo žvalgybinių duomenų. Tačiau buvo ir kitas svarbus aspektas – moralinis. Žvalgybų karininkai jautė moralinę pareigą padėti okupuotiems Baltijos kraštams. Tačiau tos žvalgybinės operacijos iš pat pradžių buvo kontroliuojamos sovietų. Jos nebuvo sėkmingos. Ir skaitant dokumentus atrandi britų bei amerikiečių klausimus: o kodėl mes turime padėti lietuviams? Neaišku, kaip susikūrė ta valstybė. Kokia jos istorija? Kodėl turime švaistyti savo resursus tokiems reikalams?

Aišku, tai buvo pasiteisinimas patiems sau, kodėl jie turėtų nutraukti nesėkmingas operacijas ir daugiau tokių nedaryti. Jei šiandien pasaulis taptų pavojingai nenuspėjamas ir Europoje pradėtų klaidžioti tokia teorija, ar ji nesukeltų ten įvairių klausimų?

Dar vakar tokie scenarijai atrodytų fantastiški. Tačiau šiandien nieko negalima atmesti. Aišku, nežinome, kaip susiklostys Baltarusijos likimas. Be to, tikrai nežinome, ar toks galimas scenarijus yra rašomas Rusijos žvalgybos tarnybose. Gal ir ne. Tačiau jei taip, tuomet tokios grėsmės išviešinimas yra prevencinis aktas. Jei apie tai žinosime, sugebėsime tai atpažinti. Be to, paviešintas planas – jau nebe toks efektyvus. Tad geriau apie tai kalbėti iki to laiko, kol tai nutiks, negu paskui analizuoti šį scenarijų.

Jei šiandien pasaulis taptų pavojingai nenuspėjamas ir Europoje pradėtų klaidžioti tokia teorija, ar ji nesukeltų ten įvairių klausimų?

Ką daryti? Kovoti bet kokiomis priemonėmis dėl istorinės atminties su baltarusiais? Jokiu būdu negalima sakyti, kad baltarusiai neturi jokių teisių į LDK. Tai būtų nesąmonė. Ir negalime pykti, kad baltarusiai gaivina LDK istorinę atmintį. Be to, kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ji palankiau žvelgs į Vakarus. Šį geopolitinį istorinės atminties aspektą taip pat reikia turėti omenyje.

Taigi aiškiai žinant visus pavojus, negalima statyti neperlipamų sienų, nes tokiu atveju grėsmės tik stiprės. Receptas yra paprastas – reikia kalbėtis su baltarusiais, nebijoti ir nesėkmių, kurios, be jokios abejonės, pasitaikys. Be to, jei mes nesikalbėsime, su baltarusiais kalbėsis kiti.

Laida „Proto džiunglės“ – šeštadieniais per LRT PLIUS 16.30 val.

Taip pat skaitykite