77 proc. lietuvių pasitiki NATO. Tai parodė prieš keletą dienų publikuota tyrimų instituto „Pew Research Center“ apklausa. Nuo 2007-ųjų pasitikinčiųjų skaičius išaugo net 18 proc. Neabejotinai prie to prisidėjo NATO veiksmai, skirti sustiprinti Rusijos atgrasymui nuo agresijos regione, kurių imtasi reaguojant į Maskvos karą prieš Ukrainą.
Tai puiki žinia, nes Lietuvos saugumui stipriausio politinio ir karinio Aljanso reikšmės neįmanoma pervertinti. Tačiau toli gražu ne visų NATO valstybių piliečiai tokie pat entuziastingi, o pastaraisiais metais netrūko skambių ir kontraversiškų politinių pareiškimų dėl Aljanso ateities.
Vienu pagrindinių nesutarimų šaltinių tampa skirtingas saugumo grėsmių suvokimas vykstančių globalių procesų bei galios pozicijų persiskirstymo kontekste. Tačiau tai nėra pirmas kartas, kai NATO reikia permąstyti save, o didžioji Aljanso stiprybė būtent ir yra gebėjimas išlikti aktualiu kintančiame pasaulyje.
Nors Rusijos atgrasymas išlieka pagrindiniu teritorinio saugumo užtikrinimo prioritetu, nauja dimensija atsiveria su augančia Kinijos galia. Didieji Vakarų Europos, tačiau ypač – užatlantės – sąjungininkai iš esmės peržiūri savo politiką Kinijos atžvilgiu, vertindami ilgalaikėje perspektyvoje jos keliamas grėsmes. Naujas ne tik šaltinis, bet ir grėsmių pobūdis: susirūpinimą kelia ne tradicinė karinė agresija, o potencialios ekonominės ir technologinės Kinijos galimybės, jos įtakos sklaida globaliu mastu bei iš to išplaukiantis esminis pasaulio politikos galios centro poslinkis į komunistų partijos valdomo autoritarinio režimo rankas.
Pernai Londone vykusiame NATO viršūnių susitikime priimta deklaracija pirmą kartą paminėjo Kiniją kaip potencialų iššūkį. Nors įvardijimas aptakus, tai nėra vien simbolinis veiksmas. Aukščiausiu lygmeniu pasiektas sutarimas išnagrinėti Kinijos keliamas grėsmes yra ir įpareigojimas NATO vadavietei, ir pačių Aljanso narių įsipareigojimas atsakyti į klausimą – o kas toliau? Kokius nacionalinius ir kolektyvinius sprendimus reikia atlikti, kad ši grėsmė būtų suvaldyta?
Šis procesas neišvengiamai palies ir mus. Turime gebėti aiškiai suformuluoti, kokios trumpalaikės ir ilgalaikės Kinijos grėsmės kelia didžiausią nerimą? Kaip esame pasiruošę jas valdyti? Kokios yra mūsų raudonosios linijos ir kaip galime prisidėti prie kolektyvinių pastangų?
Reikalą komplikuoja, kad grėsmės iš Kinijos pirmiausia pasireiškia arba turi potencialo realizuotis ne kariniame sektoriuje. Jos apima daug kritiškai reikšmingų civilinių sektorių – transporto, finansų, komunikacijos, energetikos, duomenų apsaugos ir kitus. Atsakyti į minėtus klausimus neįmanoma ne tik be horizontalaus šias atskiras sritis kuruojančių valstybinių institucijų įsitraukimo, bet ir be privataus verslo, kuris valdo didelę dalį šių sektorių.
Strategija Kinijos atžvilgiu visų pirma reikalinga tam, kad skirtingos valstybės institucijos nevykdytų prieštaraujančios politikos. Vieninga strategija neturi būti vien juoda ar balta – toks platus klausimas visada yra labiau niuansuotas. Pavyzdžiui, Kinijos gamintojų dalyvavimą 5G tinklų diegime skirtingos šalys sprendžia skirtingai. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Australija visiškai uždraudė dalyvavimą diegime, bet Jungtinė Karalystė apribojo galimybę kinams tiekti svarbiausius 5G sistemos elementus, palikdama teisę dalyvauti konkursuose dėl antrinės reikšmės įrangos tiekimo.
Tačiau strategijos išgryninimas padeda išvengti atskirų institucijų, arba Aljanso mastu – valstybių, vykdomos politikos prieštaravimus, kuriuos priešiškos valstybės netrunka išnaudoti savo tikslams siekti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
