Nuomonės

2020.02.07 16:46

Andrius Bielskis. Kodėl filosofija svarbi politikai?

Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius, KTU filosofijos profesorius2020.02.07 16:46

Šiandien „fake news“ ir po-tiesos politikos laikais svarbu kelti klausimą apie politikos prigimtį. Ar visada politika buvo tokia iracionali kokia yra šiandien? O gal politika visuomet buvo tik beatodairiškas ir ciniškas galios siekimas? Kad atsakytumėme į šiuos klausimus, verta prisiminti demokratinės politikos ištakas. 

Demokratinės politikos tradicija gimė Antikinėje Graikijoje. V-jame a. prieš Kristų dauguma Graikijos miestų buvo demokratinės valstybės. Polis – miestas valstybė – buvo valdomas dalyvaujant visiems jos piliečiams tautos susirinkime. Tiesioginė demokratija lėmė, kad vienintelis būdas turėti politinę įtaką buvo mokėti viešai kalbėti. Taip gimė retorikos menas, kurio meistrai buvo vadinamieji sofistai. Dalis jų keliaudavo iš miesto į miestą ir už nemažas pinigų sumas mokydavo turtingų tėvų jaunuolius retorikos.

Platono dialoguose vaizduojamas Sokratas yra didžiausias šių retorikos mokytojų kritikas. Sokrato priekaištas sofistams yra tai, kad retorikos politikai nepakanka. Nepakanka tik mokėti įtikinamai kalbėti, svarbu ir tai, kaip dėstomi argumentai, o taip pat ir tai, kas yra išsakoma šiais argumentais. Geri politikai yra ne tik tie, kurie moka įtikinti piliečius ir manipuliuoti jų baimėmis ir kitais jausmais. Svarbi ir pati tiesa. Taip Platono Sokratas suformuluoja tamprų politikos ir filosofijos ryšį. Filosofija, kaip sistemiškas išminties ir tiesos siekimas naudojant griežtą analitinę kalbą, yra neatsiejama nuo politikos, kuri taip pat skleidžiasi viešų racionalių diskusijų lauke.

Platono dialogai formuluoja esminę politikos dilemą. Arba politika yra tik galios siekimas, kuomet stipresnysis pavergia silpnesnįjį, o teisingumas yra tik tai, kas naudinga stipresniajam, arba politika yra racionalia diskusija grįsta kolektyvinė veikla siekiant bendrojo gėrio. Pirmosios galimybės loginė išvada yra tironijos principas, principas, kurį gina tokie Platono dialogo veikėjai kaip Trasimachas ir Kaliklis. Antrasis pasirinkimas yra mintis, kad pačioje politikos prigimtyje slypi idėja, kad piliečiai yra laisvi ir lygūs, todėl politikos tikslas yra viešų ir racionalių diskusijų būdu siekti bendrojo gėrio.

Sokrato inicijuota filosofinė tradicija yra bandymas apginti antrąjį pasirinkimą. Politika, pagal apibrėžima, nustoja buvusi politika, kai įsitvirtina išimtinai tik galios logika. Kraštutiniu atveju ji tampa vieno ar kelių despotiškas diktatas. Tuomet kalba ir laisvos diskusijos nebetenka prasmės. Jei aš galiu jus priversti man paklūsti, tuomet kalbėjimas apie tai, koks teisingas esu, yra tuščias akių dūmimas. Tironiškų santykių Aristotelis nelaikė politiniais, manydamas, kad despotizmas yra leistinas tik valdant namų ūkį. Atskirdamas ekonomiką ir politiką Aristotelis, žinoma, klydo, tačiau sekdamas Sokratu jis buvo teisus manydamas, kad politika yra ir turi būti grįsta racionaliomis diskusijomis siekiant visų, o ne tik stipresniųjų, gerovės.

Tad sokratiška mąstymo tradicija inicijuoja tamprų politikos ir filosofijos ryšį. Jos yra susijusios ne ta prasme, kad, kaip manė Platonas, tik filosofai turi valdyti. Politika ir filosofija yra giminingos tiek, kiek jos abi reiškiasi per racionalią ir gerai artikuliuotą kalbą, už kurią kalbantieji – ir visai nesvarbu ar jie būtų filosofai, ar politikai – yra atsakingi. Stipriausiose demokratinio parlamentarizmo tradicijose toks požiūris nėra tik nepasiekiamas idealas, bet kasdienė praktika. Norisi tikėti, kad ši praktika šiandien nėra negrįžtamai prarasta.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.