Ir vėl – teisiškai čia viskas gerai. Dėl premjero žmonos, suprantama. Kaip ir dėl premjero keliuko, kuriam nutiesti reikalingi pinigai patvirtinti pavaldaus ministro parašu. Taip pat teisiškai tvarkinga, kaip premjerui pavaldžiose pozicijose įdarbinus savo bendražygius ir bendramokslius.
O koks skirtumas, kur įsidarbina, aiškina Ramūnas Karbauskis. Eilinis Seimo narys, pasirengęs žygiuoti paskui S. Skvernelį, kaip kovos su dvigubais standartais vėliavą.
Regis, R. Karbauskis nuoširdžiai stebisi: negi premjero žmona neturi teisės dirbti? Lenkijos koncernui „Orlen“ priklausančiame degalinių tinkle „Orlen Baltics retail“, sako, eiline finansų analitike – tai yra, ne kažkokia vadove. Iš tiesų: prieš kurį laiką premjeras pagelbėjo koncernui, iki tol ne vienus metus nesugebėjusiam išsikovoti pageidautų nuolaidų Mažeikiuose veikiančios gamyklos „Orlen Lietuva“ krovinių gabenimui Lietuvos geležinkeliais. Dabar koncernas suprato, kad neišsivers be premjero žmonos profesinių gebėjimų, kas čia blogo?
Jeigu skandalas bus, paaiškinsi žmonėms – jie supras, kad jokio skandalo nėra, pataria „valstiečių“ lyderis.
Taip pat nuoširdžiai R. Karbauskis kadencijos pradžioje aiškino: kas čia blogo, kad jo vedamos partijos narė Greta Kildišienė, ir patekusi į Seimą, nedeklaruodama važinėjasi jo valdomo koncerno automobiliu. Nebuvo toje istorijoje jokio kriminalo, G. Kildišienei po ilgo skandalo dedant mandatą, tikino „valstiečių“ vadovas, bet „kaltinimai buvo baisūs, persekiojimas baisus“.
Tiesa, S. Skvernelis tais – anais – laikais prieš trejus metus stojo į „persekiotojų“ pusę, viešai pareikšdamas, kad jokiems politikams negali būti taikomos jokios išimtys dėl skaidrumo. Kad negali būti absoliučiai jokios indulgencijos. Ir klausimai, jeigu jie kyla visuomenei, turi būti tikrai atsakyti pirmiausia pačių politikų.
R. Karbauskiui reikia S. Skvernelio taip, kaip konservatoriams reikia Ingridos Šimonytės. Kaip vėliavos, už kurios galėtų prisiglausti partijos pirmininkas su visa atsakomybe už tai, ką padarė, ir ypač – ko nepadarė per pastaruosius beveik ketverius metus.
Dabar S. Skvernelis neprašo išimčių. Dabar jis kalba apie kaltinimus ir persekiojimą. Dėl žmonos, dėl keliuko. Dėl keliuką nutiesusio ministro pietų. Nematau teisinių argumentų, kartoja premjeras. Apie etiką ir visuomenės požiūrį jis tiesiog nekalba.
O abejotinų pusių naujausioje istorijoje užsimena įžvelgianti net „valstiečių“ garbė ir sąžinė Agnė Širinskienė. Ji, jeigu būtų premjero žmonos vietoje, sako, taip nedarytų: viskas teisėta, viskas gerai, tačiau „vertinant rinkimų laikotarpį ir visas tas aplinkybes, nėra atsargus žingsnis“. Nors dabar gal jau ir darytų, nes iki oficialių premjero komentarų išgirdo neoficialius S. Skvernelio paaiškinimus, ir nuo jų „situacija keičiasi į gerąją pusę“.
Vis dėlto akivaizdu, kad situacija „į gera“ bent jau valdančiųjų galvose, keičiasi R. Karbauskio valia. R. Karbauskio, kuris nelinkęs atleisti oponentams, ir net vos vieną kartą paoponavusiems, ar tiesiog išsakiusiems kiek kitokią, nei vadas norėtų, nuomonę.
R. Karbauskis šiuo metu kaunasi žūtbūtiniame mūšyje daugeliu frontų: su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, su buvusiu susisiekimo ministru Roku Masiuliu, su konservatoriais, su žiniasklaida. Ir S. Skvernelio jam reikia. Reikia taip, kad yra pasirengęs nuryti kartėlį dėl vis daugiau braviūriškos drąsos įgaunančio premjero akibrokštų – užuominų, jog šis būtų pasirengęs keisti „valstiečius“ ir galbūt perimti pirmininko postą, flirto su socialdemokratais, gandų apie naują partiją su paties S. Skvernelio bandytu rezervuoti pavadinimu „Tėvynės labui“. Dėl, pagaliau, toli gražu ne malonaus atkirčio, R. Karbauskiui prabilus, kad S. Skvernelis bus partijos vėliava artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Dar negaliu duoti atsakymo, – branginasi S. Skvernelis. Ir dėsto sąlygas: kokia bus partijos rinkimų programa, kokie pagrindiniai tikslai ir įsipareigojimai Lietuvos žmonėms, galiausiai kokie žmonės eis tų tikslų įgyvendinti.
R. Karbauskiui reikia S. Skvernelio taip, kaip konservatoriams reikia Ingridos Šimonytės. Kaip vėliavos, už kurios galėtų prisiglausti partijos pirmininkas su visa atsakomybe už tai, ką padarė, ir ypač – ko nepadarė per pastaruosius beveik ketverius metus.
Iš pastarųjų „valstiečių“ pirmininko sprendimų matyti ir dar vienas tinkamas S. Skvernelio, kaip partijos veido, panaudojimo būdas. Tai jis, premjeras, šiuo metu yra dėmesio centre. Tai jis priima sprendimus, susijusius su pinigais – jam ir atsakyti, jeigu gilioje valstybės piniginėje kažkur atsiras skylė. Jam aiškintis su mokytojais, gydytojais, gaisrininkais, visomis „neapačiomis“, kurių kantrybė vis labiau senka.
Kas yra R. Karbauskis? Eilinis Seimo narys, žadantis leistis į žygį po Lietuvą. Po pašalpomis ir vaiko pinigais apdalintą Lietuvą. Besirengiantis susitelkti į betarpišką bendravimą su žmonėmis, primenant savo gerus darbus, skleidžiant visą tiesą apie tuos – pseudo patriotus, nesąžiningus verslininkus ir biurokratus, kurie siekia „išsaugoti savo galias, kad galėtų toliau vogti iš valstybės, skurdinti Lietuvos žmones“.
Eiliniam R. Karbauskiui dabar reikia būti ten, Lietuvoje. S. Skvernelis tegu dar pasėdi Vyriausybės mūruose. Su visais keliukais, žmonomis ir ekspareigūnais čia Vyriausybės kanceliarijoje, čia ministerijos vadovybėje, čia kituose strateginiuose postuose. Nepažeidžiamas, jei žiūrėtume į teisinius argumentus.
