Nuomonės

2020.02.06 12:19

Gintautas Mažeikis. Atėjo Naisių žiema

prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Politinės ir socialinės kritikos centro vadovas2020.02.06 12:19

Ramūnas Karbauskis, vesdamas savo tariamų bendraminčių gretas gelbėti tautos, teisingai mąstė, kad kultūra politiniu požiūriu yra prioritetas. Po rinkimų 2016 metais jis, aiškindamas savo ir LVŽS programą, teigė: „Dabar mes turime naują komitetą, kas reiškia, kad jau politiniame lygyje turime aiškų kultūros prioritetą. Aš pats ryžausi būti to komiteto pirmininku, kandidatavau ir buvau išrinktas, būtent bandydamas pasakyti, kad ši sritis dabar turėtų būti visomis prasmėmis labai svarbi.“ 

Nors pradžioje jo darnios raidos kultūros programai iš esmės nepritariau, vis dėlto maniau, kad apie „prioritetą“ jis mąsto teisingai ir pirmieji žingsniai, atrodė, tai liudijo: pakvietė ministre Lianą Ruokytę-Jonsson, o pats, kaip partijos strategas ir vadas, ėmėsi vadovauti LR Seimo Kultūros komitetui. Tačiau štai ir ministras jau kitas, ir jis pats pasitraukė iš komiteto pirmininko pareigų. Fiasko, jokios darnios kultūros raidos politikos, kaip ir kultūros politikos bei suvokimo, kaip ta kultūros politika atrodo, nebuvo... ir jokių tautinių drabužėlių mokykloms.

Atėjo Naisių žiema, tikra, ne globalaus atšilimo. Liūdna ir net ne komedija, o baisi nuobodybė baigėsi. Tačiau šį žlugimą galima suprasti.

Vienas įtakingiausių D. Britanijos kultūros teoretikų Stuartas Hallas, remdamasis tečerizmo laimėjimo ir kairiųjų pralaimėjimų analize, 1988 metais rašė: „Hegemonijos klausimas visada yra klausimas dėl naujos kultūrinės tvarkos. Kadaise klausimas, kurį iškėlė Gramsci dėl Italijos, dabar iškyla mums dėl Anglijos: koks yra šios naujos civilizacijos pobūdis. Hegemonija nėra malonės būklė, kuri įtvirtinama visiems laikams. Ji nėra formacija, kuri apjungia visus.“

Atėjo Naisių žiema, tikra, ne globalaus atšilimo. Liūdna ir net ne komedija, o baisi nuobodybė baigėsi. Tačiau šį žlugimą galima suprasti.

Jau nuo 1922 metų, kada laikraščių redaktorius ir poetas Benito Musollini atėjo į valdžią ir išvaikė tuo metu itin stiprius Italijos socialistus ir komunistus, Gramsci pastebėjo, kad Musollini laimėjo, nes jo pagalbininkai suprato kultūros, stiliaus svarbą, o marksistai – ne. Fašistai laimėjo kultūros hegemoniją ir ji negalėjo būti skirta visiems, nors tokius šūkius, propagandos ir spaudos ypatingą reikšmę Musolinis ir jo sekėjai, pavyzdžiui, filosofas ir jo švietimo ministras (nuo 1923 metų) Giovanni Gentile ar daugelis kultūros ministrų, tarp jų kalbininkas Alessandro Pavolini kėlė.

Analogiškai ir italas Gramsci, ir juo sekantis Jamaikos kilmės britas Hallas supranta, kad laimi tie, kurie sugeba geriausiai suprasti, kokia dabar yra kultūros organizacija, jos skirtybės, įvairovės dinamika, jos žymiausi poetai ir režisieriai ir gali dirbti su jais. Laimi tas, kas supranta kintančias kultūros konfigūracijas minėtu istoriniu momentu ir jomis sugeba remtis. Kultūra, o ne ekonomika ir karinė galia, yra lemiamas politinis instrumentas.

Vienintelė politinė organizacija, kuri gali rungtis su kultūra, yra valdantysis aparatas, tačiau jį dar reikia užimti ir suderinti su kultūros raidos tendencijomis, propaganda ir medijomis. Margaret Thatcher, Jungtinės Karalystės premjerė 1979-1990 m., savo radikalių ekonominių reformų metu paskatino komercines kūrybines industrijas vietoje laivų, plieno ir anglies pramonės. Baletas buvo vietoje šachtų, kompiuteriniai žaidimai ir kino produkcija vietoje laivų, skaitmeninis programavimas vietoje plieno pramonės. D. Britanija atsisveikino su nuosavu proletariatu ir pasveikino migrantų darbininkus.

Tai nereiškia, kad tie patys kultūros raidos mechanizmai galioja šiandien Lietuvoje: netinka nei Musollini / Gentile, nei Thatcher formulės. Taip pat nereikia galvoti apie uždaros Lietuvos kultūros politiką: ji jau seniai integruota, europinė, pasaulinė, suskaidyta ir toliau aižėjanti, giliai stilizuota, subkultūrizuota, konfliktuojanti, nedarni ir darnia niekada nebegalinti tapti, nebent didžiausio autoritarinio nacionalizmo košmare.

Nieko panašaus R. Karbauskis nesuprato, nešnekėjo ir nerėmė. Neadekvatumas kultūros raidai ir yra jo pralaimėjimas, o ne tai, kad nesusitarė su valstybės aparatu. Tai tik antras ir mažesnis jo pralaimėjimas.

Jokios tautos vienybės idėjos kultūros sferai kaip visumai netinka. Tokie šūkiai kaip antai „suvienykime tautą per kultūrą“ yra neveiksnūs – tai tik kiršina ir taip komplikuotą XX amžiaus atmintį. Veikia kita: būkime įvairesni, sukurkime daugiau nepanašumų, leiskime vienas kito nesuprasti, įgalinkime mums nesuvokiamas kultūros salas, gyvenimo stilių įvairovę. Nieko panašaus R. Karbauskis nesuprato, nešnekėjo ir nerėmė. Neadekvatumas kultūros raidai ir yra jo pralaimėjimas, o ne tai, kad nesusitarė su valstybės aparatu. Tai tik antras ir mažesnis jo pralaimėjimas.

Taip pat skaitykite

Ir vis dėlto Kultūros ministerija, Lietuvos Kultūros taryba yra įtraukti į valstybės aparatą, todėl netampa tais, kurie suvokia politinę kultūros svarbą. Lietuvoje politika seniai yra pakeista viešuoju administravimu remiantis konservatyviu struktūrinio-funkcionalizmo modeliu. Bet paklauskite LR Krašto apsaugos ministerijos, kokią įtaką šiuolaikiniams kariniams ir politiniams konfliktams daro informaciniai karai ir propaganda? Daugeliu atvejų tai yra pagrindinė pergalės ir pralaimėjimo, gebėjimo apsiginti ar užimti jėga. Gali būti, kad investicijos į kultūros įvairovę – lyties, rasinę, tautinę, klasinę, stilių ir subkultūrų – į jų dinamiką ir diskusiją yra kur kas veiksmingesnė priemonė, nei tankai ir malūnsparniai, kurie, kaip rodo Ukrainos Krymo ir Donbaso istorijos, kartais atitenka okupantui be šūvio.

Vienoje diskusijoje su filosofu Sl. Žižeku garsus kultūros ekonomistas Tyleris Cowenas pastebėjo, kad anekdotai ir juokas yra retas dalykas kairiųjų, ypač radikalių socialistų ir komunistų tarpe. Jie dažniausiai mąsto niūriai ir tai neabejotinai yra viena jų pralaimėjimų priežasčių. Kultūra yra daugiau apie juoką ir žaidimą, nei apie kompleksuotai verkšlenantį tautos gelbėjimą. Ir Žižekas sutiko. Tai ir yra gili „atstumtųjų ir pažemintųjų“ gynėjų problema: jie beveik nesijuokia ir nemano, kad gerai suprasti ir perteikti anekdotai, ironija ir žodžių žaismas yra leidimas įeiti į kultūros sferą. Nuolatinis kalbėjimas paradoksais ir prieštaravimais sukūrė žydų kultūrą, kuri gyvavo ir tada, kai Toros ar Talmudo žydai neskaitė.

Taigi, politinės pergalės šaltinis nėra apie tai, kas užims silpniausią ir mažiausiai finansuojamą LR Kultūros ministeriją ar visiškai neįgalų LR Seimo Kultūros ir sporto komitetą. Juk jie yra tik atskirtųjų ir mažiausiai reikalingų paskyrimo vieta. Laimi tas, kas supranta, kas yra kultūra Lietuvoje su visu jos tarptautiškumu, vaizdų, garsų ir kalbų įvairove, medijomis ir programavimu, reklama ir informaciniais karais, gyvenimo stiliais ir gyvenimo prasme. Kam jums pinigai, jei ne kultūrai: ne įdomiai kelionei po muziejus ir senovės architektūros miestus, ne gerai knygai, įdomiam filmui ir muzikai kartu su jūsų draugu?

Taip pat skaitykite