Per praėjusį pusmetį nuo 2019 metų rugpjūčio politinis atminčių karas pasiekė iki šiolei nematytas viršukalnes. Pradedant Molotovo-Ribentropo pakto bei Antro pasaulinio karo pradžios 80-mečiu ir baigiant 75-jų Aušvico išvadavimo metinių iškilmėmis nuo Izraelio iki Lenkijos labiausiai girdėjosi Rusijos prezidento pamokslai.
Esmė paprasta, kaip tviterio žinutė. Sovietų pergalių perėmėjas net pačius sovietus pranoko saviškių karo nusikaltimų neigimo frontuose. Atrodytų, vyresniesiems lietuviams nelaisvės laikus primena toks 80-ties metų senumo tragedijos aiškinimas, pagal kurį sovietai susitaria su naciais tik gindamiesi nuo pasaulinio imperializmo sąmokslo, kad 1939 m. rugsėjo 18-ją smogia į besiginančios tautos nugarą. Ir, žinoma, jie įsiveržia į buvusios Lenkijos rytines valdas ne užkariavimo ir aneksijos tikslais, bet gelbėdami pasimetusius žmones. Net karo neskelbdami.
Visa tai – senų mokyklinių sovietinės istorijos vadovėlių klišės. Tačiau Putino prikeltuose praeities aiškinimuose yra šis tas naujo. Sovietinė Antro pasaulinio karo pradžios versija būdavo dėliojama privalomai nuspėjamame pasaulinės proletarinės revoliucijos fone. Suprask, beveik pakankamas pateisinimas bet kokios karinės intervencijos, įskaitant Baltijos šalių okupaciją po 10 mėnesių nuo karo pradžios. Rusai neužkariauja – jie išvaduoja. Tačiau dabartinė rusų istorijos propaganda to argumento bent jau išorėje nebegali naudoti.
Praėjusio rudens putiniškas agresoriaus vaidmens permetimas ant Europos pasidalinimų auka tapusios Lenkijos atminties sprando taip pat rodo sovietinės klišės atnaujinimo pastangas. Ankstesnėje Sovietų Sąjungos agresijos neigimo versijoje rusų tankai veržėsi Lvovo, Gardino ir Vilniaus link – neva tik tam, kad šalia lenkų ponų išnaudojamos liaudies, padėtų ukrainiečiams, baltarusiams ir lietuviams atgauti išsvajotus miestus ir sostines. Įvykių metu, kad ir jaučiant nepriklausomos Lietuvos saulėlydžio grėsmę, Vilniaus grąžinimas istorinės sostinės ištroškusiai tautai buvo gana saldus propagandos meduolis. Ir, pripažinkime, gana efektyviai Lietuvos priešų panaudotas.
Aušvico išvadavimo metinių proga šalia visiems suprantamų nacių nusikaltimų išryškinimo, pabrėžta tik tai, kad Lietuvoje buvo sunaikinti beveik visi žydai, ir kad nacių pakalikai ne ką geriau elgėsi su paprastais sovietiniais žmonėmis.
Tačiau šiandien nei lietuviams, nei ukrainiečiams, nei, tikėtina, daugeliui baltarusių ši pasaka nebegali būti net mažumėlę patraukli. Tad šie sovietiniai argumentai Putino pamokose pakeičiami beprasmiu išvedžiojamu: rusai ne užpuolė Lenkiją, o atėjo padėti be valstybinės pasimetusiai liaudžiai, nes Lenkijos kaip ir nebebuvo. Patyrę istorikai, žinoma, pasakys, kad ir čia nieko naujo. Tiesiog tviterio epochoje tiek ir gana pasakyti. Pagrindiniam rusų oficialios atminties propagandistui šių metų sausio 23 d. žengiant į tribūną Jeruzalėje daugelis laukė atminčių kare patogios atakuoti Lenkijos apkaltos.
Tačiau, bent jau iš lenkų žiniasklaidos sprendžiant, daugelis buvo nustebinti, kad to neįvyko. Aušvico išvadavimo metinių proga šalia visiems suprantamų nacių nusikaltimų išryškinimo, pabrėžta tik tai, kad Lietuvoje buvo sunaikinti beveik visi žydai, ir kad nacių pakalikai ne ką geriau elgėsi su paprastais sovietiniais žmonėmis. Tą parodo Chatynės kaimo tragedija, kuomet buvo nužudyti 150 taikių Baltarusijos valstiečių, iš kurių kone trečdalis buvo vaikai.
1969 m. Chatynės kaimo vietoje sovietų valdžia pastatė didžiulį monumentą nacių aukoms atminti. Visos užsienio delegacijos buvo ten vežamos, o skausmingą tiesą tada privalėję slėpti lenkai galėjo tik ironizuoti, kad tai yra rusiška masinių Katynės žudynių priedanga. Čia 1940-jų pavasarį gėdingame Žiemos kare sušalę ir suomių neįveikę sovietai sušaudė per 20000 lenkų karininkų ir inteligentų. Prezidento B. Jelcino laikais tai buvo pripažinta, o Lenkijos prezidentinės delegacijos lėktuvo katastrofos prie Smolensko metu – ir dabartinio vyriausio istorijos pamokslininko patvirtinta.
Tik kalbėdami ir apie savo pergales bei aukas, ir apie savas nuodėmes bei savuosius galvažudžius, mes galime išdidžiai apginti moralinius atminties apkasus nuo rusų antpuolių. Putino pamokas reikia prisiminti stovint ir prisiekiant niekados taip nesielgti.
Tačiau – o tempore, o mores ! Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo laikų rusiškas karo nusikaltimų neigimo triukas – svetimųjų nusikaltimais uždengti daug masiškesnius ir sunkesniu savuosius žiaurumus – buvo taip demonstratyviai nebenaudojamas. Trumpam buvo šmėkštelėjusi viltis, kad eiklieji propagandistai Rytuose atsisakys apgailėtino manipuliavimo aukos-budelio- aukos vaizdiniais. Deja, Putino pamokos tas viltis demonstratyviai palaidoja.
Kokios mano gal kiek ironizuojamų pamokų pasekmės galėtų būti reikšmingos mums patiems? Mano komentaras visai sąmoningai antrina Lietuvoje kaip įprasta išpopuliarintoms Edward Lucas‘o įžvalgoms, apie būtinybę politikams rasti jėgų nesigundyti vien tautinių teigiamybių mitais. Sunku nepritarti minčiai, kad būtina žvelgti į praeiti su padorios atsakomybės ryžtu. Kaip ir dera krikščioniškos Europos tautoms.
Tik kalbėdami ir apie savo pergales bei aukas, ir apie savas nuodėmes bei savuosius galvažudžius, mes galime išdidžiai apginti moralinius atminties apkasus nuo rusų antpuolių. Putino pamokas reikia prisiminti stovint ir prisiekiant niekados taip nesielgti. Toks turėtų būti mūsų Žiemos karas atminties frontuose. Niekados taip kaip jis nesielgti...
