Ar dar prisimenate 24 žurnalisto Edmundo Jakilaičio klausimus Ramūnui Karbauskiui? Apie nešvarią rusišką salietrą, nesumokėtus antidempingo muitus ir daug kitų labai svarbių klausimų, į kuriuos neatsakius, buvimas valdžioje automatiškai tampa dviprasmišku.
Praėjo dveji metai ir du mėnesiai. „Valstiečių“ pirmininkas į klausimus taip ir neatsakė, nors ir buvo žadėjęs. Vienintelė reakcija – R. Karbauskis nebeina į E. Jakilaičio laidas. Taip Seimo daugumos lyderis demonstruoja, kad jo valia – svarbiau už vakarietiškos demokratijos taisykles.
Tačiau R. Karbauskis dėl to neprarado galimybės patekti į eterį, ant kurio viešai nusispjovė. Priešingai, jis netgi laimėjo – dabar jį kalbina tik tie žurnalistai, kurie tinka pačiam ponui.
Dauguma žiniasklaidos priemonių savininkų ir redaktorių yra įsitikinę, kad toks kompromisas yra normali išeitis. Neretai netgi džiūgaujama, kad valdžios ponas tik jiems teikėsi duoti interviu.
Ar tokia praktika yra normali?
Kaip elgtis tokiais atvejais prieš porą dienų parodė britų žurnalistai. Sužinoję, kad premjero B. Johnsono klausinėti galės tik specialiai jo patarėjų atrinkti žurnalistai, o dalis reporterių apskritai nebus įleisti į jo spaudos konferenciją, visi iki vieno britų žurnalistai atsisakė joje dalyvauti ir vieningai paliko Vyriausybės rezidenciją.
Štai taip žurnalistų brolija turėtų elgtis su politikos karbauskiais ir skverneliais, kuriems demokratijos vertybės reikalingos tik tol, kol jiems tai asmeniškai naudinga.
Lietuvoje tokios tvirtos žurnalistų laikysenos jau seniai nėra. O jei būsime visai tikslūs, tai, niekada ir nebuvo.
Tai pasakytina ne tik apie politikos žurnalistiką. Sporto ir net kriminaliniai autoritetai taip pat diktuoja žiniasklaidos priemonėms, su kuo jie kalbės, o su kuo pabrėžtinai – ne. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir redaktoriai, ką jau kalbėti apie reporterius, su tuo taikosi, žemindami ir save, ir savo profesiją.
Štai ir pasvarstykim. Jei po to, kai E. Jakilaitis pateikė savo garsiuosius 24 klausimus R. Karbauskiui, daugiau niekas Lietuvoje nebūtų iš „valstiečių“ pirmininko ėmęs interviu, ar būtų jis ir toliau galėjęs dėti skersą ant klausimų apie nešvarią rusišką salietrą ir antidempingo muitus?
Be abejo, ne. Politikas negalėtų išgyventi ir mėnesio nekalbėdamas visuomenei. O dabar įsiveskite į paieškos sistemą R. Karbauskio pavardę ir žodį interviu, ir jūs pamatysite, kad R. Karbauskis kalbėjo tiek, kiek norėjo, ir ten, kur norėjo.
Vadinasi, Lietuvoje nėra tokio dalyko kaip žurnalistų solidarumas net dėl Konstitucijos 44 straipsnio, teigiančio, kad bet kokia cenzūra šalyje yra griežtai draudžiama.
Ačiū britų žurnalistams, kurie priminė, kaip elgtis su valdžią perėmusiomis kiaulėmis. Galbūt kas nors ta proga ir pas mus bent jau susigės? Regis, taip paprasta, o kaip sunku padaryti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
