Nuomonės

2020.02.10 16:13

Donatas Puslys. Politika tarp didžiųjų idėjų ir pykčio vadybos

Donatas Puslys2020.02.10 16:13

Kokia bus artėjančių rinkimų į Seimą kampanija? Ar galime tikėtis diskusijos apie idėjas ir vizijas, ar vis tik viršų ims tai, ką pavadinčiau pykčio vadyba? Tiesa, čia iš karto verta pridurti, kad kalbėjimas apie idėjas savaime dar nereiškia jokio kokybinio proveržio, nes visas tas kalbėjimas taip ir gali praplaukti kažkur padebesiais žarstant gražias sentencijas, tačiau taip ir neatliepiant konkrečių piliečių rūpesčių. 

Lygiai taip pat pyktis savaime nėra tik destruktyvus fenomenas, nes kartais nepykti tiesiog negali. Klausimas čia tik tas, ar šią emociją sugebama paversti į ateitį nukreiptu reikalingų pokyčių varikliu, kuris generuotų reikalingas reformas, stiprintų nustekentas institucijas, žadintų pilietinę visuomenę? Priešingu atveju pyktis tampa tarpasmeninį ir institucinį pasitikėjimą griaunančia jėga, kurios šešėlyje klesti įvairiausio plauko manipuliatoriai, demagogai, teieškantys naudos sau. Trumpai tariant, pykčio vadybininkai.

Kad didžiosios idėjos nevirstų Ikaro skrydžiu

Visos kalbos apie didžiąsias idėjas ir vizijas bus bergždžios, jei suvoksime žinią, kurią užkoduotą savo paveiksle mums perduoda Ikaro mitą genialiai interpretavęs flamandų dailininkas Pieteris Bruegelis.

Paveiksle regime tik iš vandens bekyšančias Ikaro kojas, o apie jo dar neseniai pasiektas aukštumas byloja tik aukštyn nukreiptas žioplinėjančio piemens žvilgsnis. Tuo tarpu pirmame plane regimas žemdirbys neturi laiko Ikaro užmačioms – reikia arti žemę. Ikaras yra toli nuo kasdienių šio žmogaus problemų. Ikaras įkūnija viziją, kuri yra tik abstrakcija, nebent tik į stalčių dėtinas abejotinos literatūrinės ir dar menkesnės politinės vertės kūrinys, kuris ne tik neturi sąlyčio taškų su konkrečia kasdienybe, bet ir neturi jokios galimybės būti įgyvendintas ateityje.

Pykčio vadyba nebūtinai padės konkrečiam veikėjui išsilaikyti paviršiuje, tačiau ji pavojinga tuo, kad sudrumstame vandenyje susidaro labai palanki terpė kitiems panašaus plauko veikėjams, kurie savo kelią skinasi ne siūlydami programą ateičiai, o ant piliečių nuoskaudų, baimių, nevilties gilinimo.

Toks likimas gresia kiekvienai vizijai, jei ji bus pagimdyta dramblio kaulo bokšte, o ne sukurta glaudžiai bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, regionų atstovais, ekspertais, kurių žinias šiandieninėje politikoje dažnai bandoma sumenkinti. Man regis, esminis politikų uždavinys yra ne kas kelis metus pristatyti vis po naują viziją, kuri tetarnautų marketingo tikslais, o glaudžiai bendradarbiaujant su jau minėtomis pilietinės visuomenės grupėmis identifikuoti esminius iššūkius ir taip parengti bendrą programą, kaip juos atliepti – ir ne tik prisiimant visą atsakomybę sau, o ir kuriant sąlygas bei paskatas tų pačių piliečių įgalinimui.

Nemanau, kad galima tikėti ir pasitikėti vizijomis, kurios nekalbėtų apie tai, kad problemos gali būti sprendžiamos be bendradarbiavimo su pilietinėmis grupėmis, be jų įgalinimo. Be viso to krypstame į politinę puikybę, kuri, prisiimdama visą atsakomybę tvarkytis, geriausiu atveju tebus tik tuščiai skambantys cimbolai, o blogiausiu atveju pridarys gausybę žalos manydama turinti teisę visur kištis ir viską pareguliuoti.

Be to, čia labai svarbus yra ir visuminis požiūris. Dažnai regime, kad tam tikro sektoriaus problemos yra bandomos spręsti atsietai nuo viso konteksto, tarsi nesuvokiant, kad pokyčiai, vykdomi vienoje srityje, daro poveikį ir kitur. Kaip pavyzdį paimkime švietimą, kur diskusijos apie mokyklų tinklo optimizavimą, akivaizdu, nėra tik švietimo sistemos iššūkis, tačiau ir klausimas apie tai, kokios regioninės politikos norime.

Pykčio vadybininkai

Tai tiek apie vizijas. Juk galbūt jų nė nereikia, jei visą rinkiminę kampaniją gali statyti ant pykčio vadybos? Kuo užsiima pykčio vadybininkas? Jis nekuria jokios nuoseklios programos ar ateities vizijos. Geriausiu atveju jis tik vykdo pyrago perdalinimą ir duodamas gavėją dar baugina, kad štai dabar tai jau laikykis įsikibęs manęs, nes tie kiti iš tavęs neabejotinai atims, ką gavai.

Jis manipuliuoja pykčiu, kad išlaikytų pilietį pasyvų. Šito jis pasiekia nukreipdamas pyktį ne į problemą ir jos sprendimą, o į konkrečius asmenis ar institucijas. Politinio mandato jis prašo žadėdamas kerštą politiniams oponentams ar apskritai visai sistemai. Vis tik jo tikslas nėra stiprinti tarpasmeninį ar institucinį pasitikėjimą. Priešingai nepasitikėjimas yra tik gilinamas, nes suteikia tokiam vadybininkui erdvės manipuliuoti susipriešinimu, o, kalbant apie institucijas, net ir leidžia nepaisyti jų sprendimų, suteikia įrankį demontuoti stabdžių ir atsvarų sistemą siekiant sutelkti kuo daugiau galios savo rankose.

Čia užtenka tik pažvelgti, kaip meistriškai tik, deja, ne demokratijos naudai pykčio vadyba užsiiminėja, pavyzdžiui, Viktoras Orbanas.

Pykčio vadyba leidžia manipuliatoriui bėgti nuo politinės atsakomybės, nes jis, net būdamas galios pozicijoje, visada skelbia, kad vis dar yra kažkas, kas neleidžia jam iki galo pavaldyti ir kiša pagalius į ratus. Taip net būdamas pozicijoje manipuliatorius bando užsidėti opozicijos sistemai kaukę.

Pykčio vadybininkas yra nepakantus ekspertiniam žinojimui. Jam reikia ne faktų ir hipotezių tikrinimo, argumentuotų įžvalgų, o tik pritarimo. Nepritarėjus bandoma eliminuoti ne argumentais, o ad hominem išpuoliais siekiant pavaizduoti juos kaip dvaro, bankų, oligarchų ar dar kieno nors tarnus. Pykčio vadybininkas spjauna į tokius dalykus kaip kompetencija, vertybinis stuburas, nes jam galioja tik chebros principas – arba su manimi, arba prieš mane.

Jam nėra opozicijos, kuri galėtų reikšti legitimų kitokį požiūrį į tuos pačius klausimus. Jam yra tik priešai, su kuriais dera susitvarkyti, ir draugai, kuriems galima daugiau – kartais net ant Konstitucijos patrypčioti.

Manipuliatoriaus tikslas nėra į politinį diskursą įnešti daugiau aiškumo. Priešingai, jis siekia viską suvelti taip, kad kuo daugiau piliečių tiesiog pasiklystų viešojoje erdvėje ir spjovęs atsitrauktų tarp savo privačių keturių sienų viešąją erdvę palikdamas manipuliatoriui.

Pykčio vadybininkai meistriškai žongliruoja informacija. Jie niekada nepateikia visos informacijos iš karto, o ją dozuoja taip siekdami kuo ilgiau išlaikyti įtampą ir dėmesį savo asmeniui. Taip jie siekia ne pagaliau išsiaiškinti, kas ir kaip, tačiau pasitelkia tai, ką surinkę, politiniams oponentams ir institucijoms diskredituoti. Jei tyrimą vykdančios kompetentingos institucijos ar teisingumą vykdantys teismai nustato priešingai, tuo blogiau joms, nes tai, anot manipuliatoriaus, tai tik įrodo jų tarnavimą „sistemai“ ir suteikia daugiau pagrindo kurstyti nepasitenkinimą.

Manipuliatorius supranta ir masių psichologiją, kur mestas kaltinimas dažnai sulaukia daugiau dėmesio nei vėliau sekantis kompetentingos institucijos sprendimas. Kitaip tariant, svarbu mesti šešėlį, o po to jau tegul vaduojasi, tegul plaunasi savo mundurą. Manipuliatoriui nekaltumo prezumpcija yra tušti žodžiai, nes jis veikia pagal visiškai priešingą normą – kaltumo prezumpciją, kur kalti yra visi, į kuriuos bedu pirštu, tik galbūt kol kas tai dar neįrodyta.

Kiek bus idėjų ir kiek pykčio vadybos artėjančioje dar pamatysime, tačiau svarbu likti budriems, kai pykčio vadybą puikiai įvaldę politikai praneša apie pasitraukimą iš užimamų pozicijų Seime vien tam, kad galėtų pradėti rengti savo turus per Lietuvos regionus. Pykčio vadyba nebūtinai padės konkrečiam veikėjui išsilaikyti paviršiuje, tačiau ji pavojinga tuo, kad sudrumstame vandenyje susidaro labai palanki terpė kitiems panašaus plauko veikėjams, kurie savo kelią skinasi ne siūlydami programą ateičiai, o ant piliečių nuoskaudų, baimių, nevilties gilinimo.

Taip pat skaitykite