Nuomonės

2020.02.03 20:11

Matas Maldeikis. Slabakų užsienio politika Minske

Matas Maldeikis2020.02.03 20:11

Lietuvos užsienio reikalų ministras šią savaitę lankosi kaimyniniame Minske.

Mūsų ministrui nesiliaujant kartoti darbinių tezių apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje ir Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę, kitame stalo gale sėdintis jo kolega iš Baltarusijos sunkiai slėps šypsenėlę veide, o jo akys geriausiai atskleis tai, ką jis galvoja, — slabakai atvažiavo.

Autoritarinės šalys visada dangstosi suverenitetu. Ne veltui suvereniteto sąvoka atsirado imperijų laikotarpiu — ši sąvoka geriausia atspindi imperatoriaus požiūrį į savo vasalus ir savo teritoriją.

Šiais laikais valstybės suverenitetas autoritarinėse šalyse yra esminė šių užsienio politikos sąvoka.

Nuolaidos derybose su Vakarais nepadeda. Opozicijos žudymas padeda.

Suverenitetu autoritarai grindžia leidimą sau „po rinkimų“ šalyje daryti, ką nori. Būtent šis suverenitetas neleidžia autoritarinėms šalims sukurti bent kiek veiksmingesnių tarpvalstybinių blokų, nes bet koks glaudesnis abipusis bendradarbiavimas ribotų suverenitetą ir keltų grėsmę autoritaro valdžiai.

Autoritarinės šalys nesupranta 21 amžiaus suvereniteto transformacijos — didesnė integracija ir įsitraukimas į tarptautines bendrijas ir blokus kaip tik suteikia daugiau suvereniteto.

Taigi valstybės, kurios nepriklauso blokams, yra mažiau suverenios. Lietuva, būdama Europos Sąjungos narė, balsuoja ir priima sprendimus dėl Sąjungos veikimo, o Norvegija, kuri jai nepriklauso, yra priversta vadovautis tomis taisyklėmis. Tik nesakykite to norvegams, tačiau Lietuva turi didesnį suverenitetą nei Norvegija. Sveiki atvykę į 21 amžių.

Kad ir kaip būtų, autoritarinės šalys, besidangstančios suverenitetu, vieną užsienio politikos pamoką išmoko puikiai — jeigu valdžioje išliksi pakankamai ilgai, liberalios demokratijos, nors ir pūsis, tačiau viena ar kita forma vis vien ieškos bendradarbiavimo su tavimi galimybių.

O kaip mes patys? Dar visai nesenai mes balsiai moralizavome pirštais badydami Baltarusijos režimo negeroves ir izoliaciją, o šiandien perkame bilietus į Minską.

Ir čia gimsta autoritaro paradoksas, įskiepytas pačių Vakarų, — jeigu su opozicija elgiesi ypač griežtai ir ji yra įbauginta, jeigu jėgos struktūros tave palaiko, tai valdžioje gali išbūti ne vieną dešimtmetį, ir tai tave legitimizuos Vakarų akyse.

Nuolaidos derybose su Vakarais nepadeda. Opozicijos žudymas padeda.

Autoritarai į Vakarus išmoko žiūrėti kaip į besirotuojančius slabakus. Bežaisdami demokratiją, jie tenai vis tiek nenumaldomai išrinks vyriausybę, kuri norės su tavimi atsisėsti prie stalo. Tereikia išlaukti. Tokie lyderiai kaip Putinas, Lukašenka ar Kim Jong-unas tą ir daro. Jie laukia tol, kol pas juos atvažiuoja.

Mes dažnai pašaipiai ir neslepiamu nusivylimu žiūrime į Vakarų šalių lyderius, kurie, nors yra įvedę sankcijas Rusijos režimui ir jas nuolat pratęsia, vis dažniau važiuoja į Kremlių „pasitarti“ ar atšvęsti eilinio Rytų Europos okupacijos jubiliejaus Raudonojoje aikštėje. Suprask, tokia pozicija esanti silpnavališka.

O kaip mes patys? Dar visai nesenai mes balsiai moralizavome pirštais badydami Baltarusijos režimo negeroves ir izoliaciją, o šiandien perkame bilietus į Minską.

Ypač akį tai rėžia tuo metu, kai Jurijus Garavskis interviu Vokietijos transliuotojui „Deutsche Welle“ pasakoja apie savo vaidmenį 1999-aisiais įvykdytuose trijų A. Lukašenkos politinių oponentų nužudymuose.