Turgus šimtmečiais turėjo didelę reikšmę ekonominiam, socialiniam gyvenimui bei žmonių komunikacijai. Būdamas pagrindine perkybos vieta, turgus buvo daugiareikšmė erdvė: čia susitikdavo, bendraudavo ir pykdavosi skirtingų etninių ir konfesinių bendruomenių atstovai.
Pati turgaus aikštė buvo patraukli vieta gyventi, dėl galimybės namuose plėtoti verslus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jos valdovai ar miestų savininkai turėjo politinę galią reguliuoti turgaus rengimą, o teisė rengti turgų buvo pagrindiniu kriterijumi, skiriančiu kaimą nuo miestelio.
LDK žydų teisinį statusą dažniausiai apspręsdavo jų bendruomenėms teikiamos privilegijos, kuriose buvo numatytos žydų teisės ir pareigos, reguliuojami žydų ir krikščionių santykiai. Tokiose privilegijose nemažai dėmesio buvo skiriama ekonominei žydų veiklai. Privilegijos, be kita ko, leisdavo žydams prekiauti turguose – tokia prekyba tuometiniu supratimu buvo vadinama „legalia“.
Dar LDK laikais, siekiant intensyvesnės prekybos, didesnio kiekio verslo sandorių, susiklostė tradicija nerengti turgaus šabo (t. y. šeštadieniais) dieną – tądien žydai neitų į turgų ir dėl to ji būtų vangi.
Žydai daugiausiai vertėsi amatais, prekyba, tarpininkavimu, tuo tarpu krikščionys – žemės ūkiu. Tad žydai paprastai iš krikščionių pirko maistą, didmenininkai supirkdavo žemės ūkio produktus perpardavimui, o krikščionys iš žydų įsigydavo įvairius gaminius, kuriuos pastarieji arba gamino, arba atveždavo iš kitur.
Taigi kiek supaprastinant galima įsivaizduoti, kad turgaus dieną vykdavo skirtingų rūšių poreikių – prekių – mainai, kuriuose vienus poreikius tenkino viena bendruomenė, o kitus – kita. Po sandorių žydai su krikščionimis kartu atšvęsdavo sėkmingus sandorius, bet būta ir konfliktų.
Pavyzdžiui, šiame Žuvų gatvės turguje 1884 m. rudenį susiginčijo rugius parduodantis valstietis ir juos perkantis žydas. Tarp jų kilo muštynės, į kurias įsijungė ir keliolika kareivių bei aplinkiniai žydai. Muštynės baigėsi kelių žmonių sunkiais sužeidimais ir vieno žydo mirtimi.
Tarpukariu Žuvų turgaus aikštėje stovėjo paprastos, tačiau nuolatinės konstrukcijos prekybininkų medinių namelių eilės. Žuvų g. 7 buvo įsikūrusi Chajos (?) Galaitės-Oguzienės parduotuvė – jos užrašas iki šiol išlikęs ant pastato sienos; Žuvų g. 3 veikė žydės Šapirienės parduotuvė, kurioje buvo prekiaujama „kolonialinėmis“ prekėmis. 9-tame šios gatvės pastate tarpukariu buvo įsikūrusi Ukmergės miesto žydų religinė bendruomenė, o kažkur visai šalia aikštės iki 1904 m. gaisro stovėjo ir sinagoga.
Per įvairias prekybos formas turgus iš esmės koordinavo decentralizuotas ekonomines veiklas, o prekiauti susitikusiems žmonėms jis buvo įvairialypė susitikimų vieta ir miestelio gyvenimo centru.
--
Žydų kultūros paveldo kelio asociacija
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
