„Dokumentinį filmą „Pilietis Ch“ pasitikau šiek tiek nerimaudamas“, – rašė publicistas Davidas Klionas žurnale „New Republic“ ir tęsė: „Juk vakarietiškiems Rusijos vaizdavimams dažnai trūksta niuansuotumo. Todėl būtų lengva įsivaizduoti vienpusišką, šovinistinį heroiško disidento, besipriešinančio Vladimiro Putino blogio imperijai, pateikimą“.
„Tačiau man nereikėjo nuogąstauti. Alexas Gibney pakankamai gerai supranta, kad prieš tapdamas sąžinės kaliniu, Michailas Chodorkovskis buvo suktas oligarchas, apgavęs valstybę ir palikęs ją nuskurdintą, apmaudo apimtą ir paruoštą perimti chuliganui, kuris žadėjo ją vėl padaryti didelę.
Iš tiesų A. Gibney sukūrė vieną teisingiausių ir prieinamiausių kol kas pasirodžiusių pasakojimų apie posovietinę Rusiją. Jo dėmesio neprikausto komunizmo eros nuodėmės, tviterio troliai ar V. Putino įprotis joti vienmarškiniam ant arklio.
Bet jis taip pat pernelyg nepataikauja Rusijos liberaliajai opozicijai ir kartu nėra joks V. Putino apologetas. Jis nepasaldina po 1990-ųjų pasireiškusio chaoso, bet juo ir nesinaudoja, kad pateisintų jo įkandin ėjusį švelnų autoritarizmą.
Jis daro tai, ką dokumentalistai privalo daryti – pateikti tiesą tokiu būdu, kad ją suprastų nespecialistų auditorija. Kaip asmuo susipažinęs su dauguma filme „Pilietis Ch“ atpasakotų įvykių, beveik neturiu filmo autoriui ko prikišti, – teigė Davidas Klionas.
Chodorkovskio gyvenimą, kurį Gibney naudoja Rusijos paskutiniųjų kelių dešimtmečių istorijai atskleisti, galima padalinti į keturis skyrius. Pirmasis – tai visai eilinis sovietinis auginimas ir auklėjimas. Chodorkovskio tėvai buvo nepasiturintys inžinieriai, ir ši kukli vaikystė gal kažkiek paaiškina, kaip mūsų protagonistas įstengė iškęsti nieko neturėjimą vėliau gyvenime.
Antrasis skyrius sutapo su komunizmo žlugimu ir Amerikos skatinama „šoko terapija“ vadovaujant Borisui Jelcinui. Tai septyneri metai „laukinių Vakarų“ kapitalizmo, paženklinto pensininkų elgetavimo gatvėse, šiurpių novorišų užsakomųjų nužudymų ir dramatiško visą visuomenę apėmusio gyvenimo lygio smukimo.
Chodorkovskis buvo vienas iš saujelės gerus ryšius turėjusių verslininkų, kurie pasinaudojo šia įstatymų nepažabota epocha tam, kad supirktų strateginius valstybės objektus ir įtvirtintų glaudžiai susijusią kliką, kuri dešimtojo dešimtmečio pabaigoje praktiškai šalį valdė.
Gibney be gailesčio aprašo nesąžiningus aukcionus ir įmantrias schemas, kurių dėka Rusijos energetikos, bankininkystės ir telekomunikacijų infrastruktūra atiteko maždaug pusei tuzino oligarchų. Dauguma jų buvo žydai, kaip iš tėvo pusės toks yra ir Chodorkovskis.
Šitos detalės filmas nemini, tačiau ji svarbi suprasti tam, kaip tų oligarchų iškilimas ir žlugimas buvo priimtas giliai antisemitiškoje šalyje.
Vienas jų, Borisas Berezovskis, iš pradžių pats suorkestravo greitą V. Putino iškilimą į valdžią. Pastarasis buvo jaunatviška, energinga alternatyva sirguliuojančiam alkoholikui B. Jelcinui, tad 1999 m. gruodžio 31 d. jis ir perėmė prezidento valdžią.
Tada prasidėjo trečiasis Chodorkovskio gyvenimo etapas, kai jis susirūpino korupcijos, kurioje pats buvo dalyvavęs, didėjančia apimtimi.
Chodorkovskis padarė klaidą, keldamas iššūkį naujajam prezidentui ne tik asmeniškai veidu į veidą, bet ir viešai per televizijos kamerą.
Atsakydamas, Putinas nutarė iš Chodorkovskio padaryti pavyzdį, naudodamas teisėtvarkos sistemą prievartauti, areštuoti ir vienu atveju net nužudyti šio magnato verslo partnerį.
Po parodomojo teismo Chodorkovskis buvo uždarytas į kalėjimą, o valstybė perėmė jo jau pelningos naftos bendrovės, Yukos, valdymą.
Berezovskis pabėgo į Jungtinę Karalystę, kur jis pradėjo gailėtis savo vaidmens iškeliant V. Putiną į aukštumas. Netrukus po to jis neaiškiomis aplinkybėmis buvo rastas negyvas savo namuose, vienas iš kelių aukštai iškilusių rusų, įtartinai mirusių Britanijos egzilyje valdant V. Putinui.
Iškalėjęs 10 metų, Chodorkovskis buvo iš Putino malonės paleistas tarptautinių viešųjų santykių labui prieš pat 2014 m. žiemos olimpiadą Sočyje.
Nors jis ir vėl laisvas iki šios dienos, Chodorkovskis netiki galįs saugiai sugrįžti į Rusiją. Šiame ketvirtame savo gyvenimo skyriuje jis spėja, kad jo piniginė vertė vis dar siekia apie pusę milijardo dolerių.
Jų pakanka steigti ne pelno siekiančią organizaciją „Atviroji Rusija“, bandančią dokumentuoti korupciją ir remiančią opoziciją Putinui. Šią idealistinę pastangą apsunkina Chodorkovskio išvijimas nuo politinės scenos, o jo globojamų šalininkų skaičius pačioje Rusijoje gana mažas.
Per pokalbius su Chodorkovskiu ir įvairiais žurnalistais, su juo dirbusisais verslo partneriais ir politikais, A. Gibney vaizduoja žmogų, kuris „tikrai dalyvavo vienoje iš pačių didžiausių suktybių moderniojoje istorijoje, bet kuris yra inteligentiškas, jautrus ir save pažįstantis pakankamai, kad suprastų, ką pridirbęs.
Atrodo, kad įkalinimas stipriai Chodorkovskį paveikė. Kaip jis pats prasitarė, kalėjimas arba žmones palaužia, arba priverčia išsiugdyti discipliną ir perspektyvą vien tam, kad išliktų.
Chodorkovskis pasirinko antrąjį kelią. Atkirstas nuo savo turtų, netekęs galimybės stebėti, kaip auga jo jauni vaikai ir priverstas žiūrėti per valstybinę televiziją, kaip Putinas ir jo „chebra“ nuolatos turtėja, Chodorkovskis palengva transformavosi iš finansinio nusikaltėlio į moralinį kankinį.
Iš pradžių daug kas tuo netikėjo, bet Gibney filmas pakeitė jų nuomonę. Aš taip pat įsitikinau, kad Chodorkovskio persimainymas tikras ir nuoširdus, – teigė publicistas Davidas Klionas.
Kaip jis pats kalbėjo filmo pabaigoje, „kalėjimas jį išmokė mąstyti ilgesniais laiko tarpais. „Man netrukus reiškia po penkerių ar dešimties metų“, – sakė jis, spėliodamas, kada Putino režimui gali ateiti galas.
Prisimindamas masinius jaunimo protestus prieš Putino sugrįžimą į prezidentūrą 2012-aisiais, Chodorkovskis leidžia suprasti, kad jeigu protestuotojai būtų veržęsi užimti Kremlių, Putinui būtų viskas baigta, „tačiau jie tam dar nebuvo pasirengę“.
O koks būtų blogiausias Putino košmaras? Anot Chodorkovskio, tai vaikščioti vienam po Kremliaus rūmų koridorius ir paklaikusiai bandant telefonu susisiekti su bet kokiu savo „aparačiku“, bet nė vienam iš jų nekeliant ragelio.
Tai iškalbingas vaizdelis. Savo filme Gibney gerai parodo Putino tariamai permanentinės ir stabilios valdžios struktūros pažeidžiamumą ir pačioje jos viršūnėje įsitaisiusio vyro jautrią ir paranoišką prigimtį“, – žurnale „New Republic“ rašo Davidas Klionas, daugelio kairiųjų pažiūras reiškiančių publikacijų bendradarbis ir žurnalo „Jewish Currents“ žinių redaktorius.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
