Nuomonės

2020.01.29 10:06

Darius Indrišionis. Kaip devalvuojamas patriotizmas

Darius Indrišionis2020.01.29 10:06

Vertybių devalvacija – sunkiau pastebimas reiškinys nei puikiai suvokiama, kišenes palengvinanti valiutos devalvacija. Galima būtų kalbėti abstrakčiai – apie tradicinių vertybių devalvaciją, įvykusią (tebevykstančią) moderniame pasaulyje, tačiau šis tekstas – ne apie tai. Šįkart apie patriotizmo devalvaciją. Procesą, kuris vyksta Lietuvoje trisdešimtaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais.

Palauk, autoriau. Apie ką tu čia kalbi? Klausimas išties nuspėjamas. Pastaraisiais metais, kai Lietuvoje vienas po kito kepami meniniai ir dokumentiniai filmai istorine patriotine tematika, kai periodiškai pranešama vis apie naujus Našlaičių kapinėse rastus partizanų palaikus, kai rengiamos pompastiškos valstybinės laidotuvės, kai šalia tradicinės „Misija Sibiras“ viena po kitos atsiranda panašios iniciatyvos (žygiai partizanų keliais, pažintiniai takai ir t. t.), ar galima kalbėti apie patriotizmo devalvaciją? Kai dešimtys (jei ne šimtai) tūkstančių žmonių socialinių tinklų paskyrose papuošia savo nuotraukas neužmirštuolių žiedais, ar tikrai, autoriau, galima kalbėti apie devalvuotą patriotizmą?

Manau, kad taip. Deja. Atrodo, kad mūsų visuomenėje laipsniškai (ir sparčiai) patriotizmas įgauna tokį pat vaidmenį, kaip kad Trispalvė įgauna per valstybines šventes, ją tiesiog reikia iškelti prie kiekvieno namo. Neiškelsi, būsi pažeidėjas. Liūdna, bet darosi panašu į tai, kad ir patriotizmas neilgai trukus gali įgauti tokią pompastišką, bet iš esmės formalią išraišką. Pademonstravai esąs patriotas? Papuošei valstybiniais simboliais savo namus, automobilį, aprangą, feisbuko paskyrą? Kur nors viešai pasisakei išdidžiai ir patriotiškai? Ne? Tai gal tu ne patriotas? Tai gal tu...

Penktoji kolona, stribas (stribvaikis, stribanūkis), KGB agentas, vatnikas ir šiaip visokeriopas tautos išdavikas – rinkinys epitetų, kuriuos mūsų viešojoje erdvėje užsitarnauti darosi vis lengviau. Ir nesvarbu, kad tuos epitetus, tuos tulžimi trykštančius komentarus siųs viso labo keli asmenys, kurie, dera pripažinti, ne visai adekvačiai reaguoja į aplinką. Svarbu tai, kad dauguma visa tai stebinčių (skaitančių) tylės. Nesikiš. Ne dėl to, kad tau nepritartų, greičiausiai, jie tau, tavo nuosaikiai, neangažuotai, kultūringa forma išsakytai nuomonei pritaria. Tačiau tyli. Bijo? Taip, baimė pasakyti kitokią nuomonę, atrodo, tampa mūsų viešojo patriotizmo dalimi.

Būtent viešojo patriotizmo. Kažkodėl didesnei visuomenės daliai sunku suprasti, kad patriotizmas nebūtinai turi būti viešas. Nebūtinai pasaulį turi matyti pro trispalvius akinius, kad būtum patriotas. Nebūtinai į mūsų Lietuvos istoriją turi žvelgti tarytum į stebuklinę pasaką, skirtą šešiamečiams, kur vieni yra šventi, niekada ir niekaip nesusitepę herojai, o kiti – niekšai, padugnės, atmatos – be jokių teigiamų žmogiškųjų bruožų. Nebūtina garsiai rėkti savo aplinka, elgesiu, išvaizda, tekstais, keiksmais ir balsu, kad tu patriotas. Nereikia, tikiu, kad nereikia. Bent kol kas.

Iliustracija galėtų būti viešoji reakcija į dar anų metų pabaigoje paviešintą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pažymą apie naujus liudijimus, susijusius su Jonu Noreika-Generolu Vėtra. Tąkart du žymūs istorikai A. Nikžentaitis ir N. Šepetys kritiškai pasisakė apie šią pažymą, jos sudarymo metodus, prieitas išvadas. Neilgai trukus pasipylė istorikus su žemėmis maišantys komentarai bei epitetai. Nekartosiu jų, tik apibendrintai pasakysiu, kad, žvelgiant į daugumą tų komentarų, atrodo, jog šiedu istorikai – didžiausi Lietuvos priešai, kokius tik galima sugalvoti. Mano kuklia nuomone, yra atvirkščiai – šie drąsūs mokslo žmonės, nepabijoję viešai išsakyti savo pagrįstų abejonių itin opiu Generolo Vėtros klausimu, yra patys tikriausi Lietuvos patriotai.

Nes reikia drąsos, kad pasakytum tai, kas privers kitus suabejoti. Reikia drąsos, nes tu žinai, kad už atvirą nuomonę dažniausiai sulauksi gausių viešų prakeikimų ir tik iš artimiausių bendražygių kuklaus, o gal net nebylaus palaikymo. Sunku griauti mitus ir legendas, kuriomis nori tikėti tūkstančiai. Bet jei yra tam pagrindas, reikia. Jei tautinis, patriotinis mitas statomas ant braškančių pamatų, paremtų nutylėjimais ir tam tikrų nepatogių faktų ignoravimu, reikia jį negailestingai griauti. Kad viskas, kas mus įkvepia, būtų tikra. Kad mūsų herojai būtų tikri, neabejotini herojai, o ne tik pragmatiškos personos, pasidabinusios lietuviškomis uniformomis. Pažiūrėkime į Rusiją – kiek dar jie turi „Didžiojo Tėvynės karo“ „didvyrių generolų“, kurie galbūt ir pasiekė karinių pergalių, tačiau tuo pat metu leido, kad girti raudonarmiečiai „išvaduotose teritorijose“ plėštų, žagintų ir žudytų. Ar ir mes norime tokių didvyrių su ordinu „bet“? Ar ir mes norime kartais „kai ko“ nematyti, negirdėti, nesuprasti, nepripažinti?

Kaip devalvuojamas patriotizmas? Patriotizmas devalvuojamas, kai juo prisidengiama mokant visuomenę bailumo. Kai jis praranda turinį ir lieka tik forma. Forma, kuri nenumato abejonių ir probleminių klausimų. Forma, kuri nenori diskusijos, nenori debatų. Forma, kuria remiantis galima pasakyti: šitas – patriotas, o tas – išdavikas. Forma, kurią galima dažais išpilti ant nepatinkančio paminklo ar tuščiais keiksmais išlieti bet kuriam prieštaraujančiam. Forma paverstas patriotizmas – devalvuotas. Jis nebe vienijantis, jis – skaldantis veiksnys.

Tikiu, kad dauguma mūsų – tie, kuriems patriotizmas nėra tik forma. Tie, kurie pripažįsta kitas nuomones, net jeigu jos ir nėra patogios. Tie, kurie supranta, kad Trispalvė nėra nei indulgencija, nei Dievo ženklas, o tik forma, kuriai turinį suteikiame kiekvienas pats. Tikiu, kad esame laisvi jau tiek, kad galime patys asmeniškai spręsti apie savo patriotizmą. Ir niekas neturi teisės smerkti kito dėl to, kad jis nerėkiantis patriotas. Nerėkiantis, neangažuotas, keiksmais nesisvaidantis ir galbūt kartais drįstantis abejoti, permąstyti savojo patriotizmo turinį.

Mes laisvi būti patriotai viduje, mes laisvi abejoti ir klausti. O jei ne, tai ar tikrai mes esame laisvi?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt