Nuomonės

2020.01.24 11:03

Gintautas Mažeikis. Re-animacija: „Gerovės valstybė“

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius2020.01.24 11:03

Reanimacija dažniausiai vadinamas mirštančio žmogaus gaivinimas. Tačiau aš šį terminą vartoju kitaip: nuo animacijos, multiplikacijos, nuo „Na palauk!“ ir „Antulio Donaldo“ (Donald Duck) animacinių filmukų „reanimacijos“. 

Čia žodis reanimacija reikštų to paties animacinio filmo perkūrimą. „Walt Disney“ kompanija nuolatos užsiima atskirų epizodų ar viso filmo reanimacija (reanimation). Būtent taip yra atgaivinami ir senieji pasakojimai: nuspalvinami, sutrumpinami, pritaikomi šiuolaikinei klausai ir parduodami su antkainiu. Paprastai tokia veikla užsiima technologiškai pajėgios, bet idėjomis skurdžios, neinovacinės kūrybinės organizacijos, kurios nesukuria jokio proveržio.

Visos idėjos sensta, tapdamos diskursyviu archyvu: jį galima atidaryti, tirti, kritikuoti, tačiau jų pasakojimų reanimavimas jau nėra pakankamas valdžios simuliavimas. Tie, kas bent kiek prisimena ir tiria, supranta, kad tai tik paspalvinimas ir apkarpymas to, kas jau buvo kelis kartus parduota. Tai tikrai ne tik ne nauja, bet ir ne „vintažinis“ dalykas. Kiekvienos valdžios regimybė yra koks nors diskursas, pasirodantis tai kaip vizija, tai kaip ideologija ar programa. Tik jos būna naujos, senstelėjusios arba reanimuotos.

Taigi, ką Prezidentui G. Nausėdai reiškia „gerovės valstybė“? Suprasti beveik neįmanoma, išskyrus, aiškias ir gausias nuorodas į jos nebuvimą, nes esą blogi įvairūs rodikliai: pajamų, gimstamumo, senėjimo, kvalifikuotos jėgos, regionų nuskurdinimo.

Valdžia savo charakterį maskuoja pasakodama didžiuosius pasakojimus, metanaratyvus, apie ką nors kita: tautos vienybę, pavojų, priešą, didingą istoriją, darnią raidą, gerovės valstybę. Pasakoja arba naujai, arba ima iš antikvariato. O maskuotis būtina, nes valdžia nėra tai, kas kam nors tarnauja, o kas valdo, kas priverčia, mobilizuoja ir manipuliuoja. Tačiau krikščionybė valdovus išmokė: vilku galima būti tik su avies kailiu. Avies arba tigro kailis – ir yra didieji pasakojimai, o ne konkrečių problemų sprendimas, ne mažosios istorijos. „Gerovės valstybė“ ir yra toks didysis šnekėjimas, balansuojantis tarp tuščios ideologijos ir pakankamai konkrečių kompleksinių rodiklių.

Išklausiau prezidento G. Nausėdos pranešimo apie „Gerovės valstybę“, skaitytą Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto organizuotoje konferencijoje, skirtoje minėtai temai. Prezidentas drąsiai teigė, kad regime „ekonominės ir socialinės politikos fiasko“ ir kad „per ilgai Laukinių Vakarų principai“ reguliavo mūsų gyvenimą. Išvada apie fiasko seka palyginus bendrą vidaus produkto augimą ir socialinės atskirties didėjimą.

Ar bent vieną iš šių būtinų gerovės valstybei šaltinių Lietuva turi? Na, nebent – pigi darbo jėga.

Tik tai ne naujas faktas, jam jau pora dešimčių metų ir minėjo jį daugelis Lietuvos vyriausybių ir prezidentų. Bet kas čia tokio – ištraukti senas vėliavas ir rengti eisenas! Gal kam ir gražu, ypač jei su giesmėmis. Ir į atlaidus panašu. Tik kalbėdamas apie minėtos politikos fiasko Prezidentas pabrėžė, kad jis nenori ir nepalaiko protesto akcijų, kurios tik trukdo ramiam problemų sprendimui. Ir tai tas teiginys, su kur su juo iš esmės nesutinku.

Atgyveno darnios plėtros pažadas, taip niekada dorai ir neprigijęs Lietuvos politikoje, o tik, ir tai labai iš dalies, aplinkosaugoje arba kaip urbanistinis principas. Bet perteklinis medžių kirtimas ir industrinių teršėjų skandalai, betonuojamos miestų aikštės be atsižvelgimo į socialinius poreikius ir paveldą rodo, kad „darni raida“ ne veikia, o tik ir liko pažadu, slepiančiu valdžios negebėjimą.

Atgyvenusi gerovės valstybės idėja šiandien reiškia banalų surinktų mokesčių paskirstymą socialinėms reikmėms ir tai be aiškaus principo, lopant reitingų skyles ir kartu slepiant negebėjimą suderinti BVP augimą, šešėlinę ekonomiką ir socialinę politiką. Išteklių klausimas čia yra itin svarbus, juk juos ir norima „perskirstyti“.

Tačiau išteklių stokos kilmė buvo ne analizuojama, o kaip visados grūmojama „šešėlinei ekonomikai“, o verslas kviečiamas solidarizuotis su piliečiais. Bet kodėl pasitelkiama idėja, kuriai jau greit du šimtai metų? Kam reikalinga reanimacija?

Taigi, ką Prezidentui G. Nausėdai reiškia „gerovės valstybė“? Suprasti beveik neįmanoma, išskyrus, aiškias ir gausias nuorodas į jos nebuvimą, nes esą blogi įvairūs rodikliai: pajamų, gimstamumo, senėjimo, kvalifikuotos jėgos, regionų nuskurdinimo.

Prezidento patarėjai remiasi klasika – G. Esping-Anderseno 1990 metų trijų „Gerovės kapitalizmo pasaulių“ idėja. Andersenas skiria tokias „gerovės kapitalizmo“ formas: liberalią-individualizmo, kuri pabrėžia laisves kaip esminį gerovės principą (Didžioji Britanija, JAV); korporacinio konservatyvizmo (Vokietija), kur bažnyčia ir korporacijų asociacijos kartu su valstybe rūpinasi atskirų grupių gerove; socialdemokratinės valstybės (Skandinavija), kur gėris paskirstomas užtikrinant maksimalias garantijas ir paslaugas visiems.

Kaip matoma: viena gerovės forma prieštarauja kitom. Ir tai tik Anderseno svarstymuose. Tikrovėje, šiandien, ekonomistai, politikos filosofai skiria bent dešimtį modelių. Todėl kviesti kurti abstrakčią „gerovės valstybę“ reiškia nepasakyti vieno.

Gerovės valstybės (Wohlfahrtsstaat) idėją siūlė Otto von Bismarcko vyriausybės 1870 metų programa ir kvietė plėtoti socialinę politiką, beje, reaguojant į K. Marxo „Kapitalo“ I tomo leidimą (1867 metai). Tik Bismarckas plėtojo ne socialistinę, o konservatyvią korporacinę idėją ir tai pat prūsišką karinę retoriką, pavyzdžiui, Soldaten der Arbeit – darbo karių idėją, kurią 1933 metais perėmė ir toliau vystė Hitleris, įkurdamas Trečiojo Reicho Nacional-socialistų liaudies gerovės organizaciją (Nationalsozialistische Volkswohlfahrt).

Panašiai Gulagą, kaip esminį instrumentą socialistinei gerovei plėsti, aiškino Stalinas. Bismarcko „Gerovės valstybės“ šaltiniai buvo ne tik darbas ir technologijos, bet ir kolonijų Rytuose išnaudojimas, o Stalino – ne tik industrializacija, bet ir Gulago vergovė. Apie tai, kad kolonijų išnaudojimas yra vienas iš kapitalistinės visuomenės gerovės šaltinių, kalbėjo ir Marxas. Neokolonializmo šaltiniai kitokie – finansinė, teisinė, informacinė, saugumo buvusių kolonijų ir įtakos zonų kontrolė.

Ja remiantis palaikomi tarptautiniai bankiniai ir kiti finansiniai mokesčiai, dominavimas rinkose, technologijų ir darbo migracijos kontrolė. Ar bent vieną iš šių būtinų gerovės valstybei šaltinių Lietuva turi? Na, nebent – pigi darbo jėga. Paradoksas, siekiama kurti gerovės valstybę atsisakant jos šaltinio – pigios darbo jėgos išnaudojimo. Tada kuo bus pakeičiama? Moderniomis technologijomis? Kur tie universitetai ir įmonės, kurios pakankamai jų sukuria?

Priešingai Prezidentui, manau, kad ne abstrakti „gerovės valstybė“ ir jos miegančios partijos, o tik pačios save ginančios visuomeninės organizacijos, organizuojančios protestus, rašančios skundus ir peticijas, rengiančios demonstracijas ir streikus, patraukiančios į teismus, yra pajėgios kažką pakeisti, iškovoti.

Gerovės valstybė ir visuomenė buvo kuriama įvairiais sovietiniais laikotarpiais („tarybinė gerovės visuomenė“); šiuo raidos modeliu vadovavosi premjeras A. Brazauskas (nutarimas „Dėl vaiko gerovės valstybės“). A. Butkevičiaus XVI Vyriausybės programiniai teiginiai: („Vyriausybė deklaruoja siekį kurti gerovės valstybę“, „Todėl mūsų Vyriausybės pagrindinis siekis – eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi“ programinis teiginys).

Panašiai kalbėjo ir dabar kalba buvęs premjeras G. Kirkilas. Racionalesnė buvo XV, A. Kubiliaus, pokrizinė Vyriausybės programa, kuri buvo skirta konkrečių negerovių šalinimui. Taigi, apie gerovės valstybę kalbėjo dauguma prezidentų ir premjerų, bet vis skirtingai.

Taigi, ką Prezidentui G. Nausėdai reiškia „gerovės valstybė“? Suprasti beveik neįmanoma, išskyrus, aiškias ir gausias nuorodas į jos nebuvimą, nes esą blogi įvairūs rodikliai: pajamų, gimstamumo, senėjimo, kvalifikuotos jėgos, regionų nuskurdinimo. Galbūt gerovės valstybės diskursas yra tiesiog kitas „socialinės inžinerijos“ vardas? O pats terminas „gerovės valstybė“ yra dėžutė, į kurią kiekvienas kemša ką nori, ir, dažniausiai, įvairių tarptautinių rodiklių duomenis: gimstamumo, migracijos, užimtumo, lygių galimybių, ilgaamžiškumo, BVP ir atlyginimų, studijuojančiųjų skaičių, laimės indekso...

Gal čia slepiasi „gerovės valstybės“ nesąmoningumas – gėda save matyti ES reitingų dugne. Šis dugnas signalizuoja grėsmę valdžiai, kuri gelbėjasi ieškodama didžiojo pažado, o po to jau dėlioja socialines, aplinkosaugos, ekonomikos, kultūros programas kaip išeina, priklausomai nuo situacijos ir Seimo intrigų. Tik nėra aišku, kaip šis abstraktus pokalbis apie gerovės reitingus siejasi su konkrečiomis problemomis.

Taip pat skaitykite

Pavyzdžiui, su tuo, kad plečiantis rajonams šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos didmiesčių urbanistai užmiršo, o statybų kompanijos ir rajonų valdžia ignoravo darželių ir mokyklų tinklo plėtrą? O juk tai ir yra gerovė. Tačiau perėjimo tarp viešų reitingų ir konkrečios veiklos nėra, nes ciniškas kapitalas kaip teršė taip ir teršia upes ir marias, o darželių ir mokyklų kaip nestatė, taip ir nestato, o korporacijoms tarnaujanti valstybė kaip mažino sveikatos, švietimo, socialinės pagalbos tinklą, taip ir mažina.

Priešingai Prezidentui, manau, kad ne abstrakti „gerovės valstybė“ ir jos miegančios partijos, o tik pačios save ginančios visuomeninės organizacijos, organizuojančios protestus, rašančios skundus ir peticijas, rengiančios demonstracijas ir streikus, patraukiančios į teismus, yra pajėgios kažką pakeisti, iškovoti.

Būtent dinamiškos, nuolat kintančios visuomeninės organizacijos, piliečių santalkos gali ginti ir kurti įvairias „geroves“ bei „pasitenkinimo būkles“.

Ir Prezidentui, ir ministrams, ir partijų aktyvistams niekada nevėlu prie jų, šių organizacijų veiklų prisijungti. Kai atskiros ministerijos, kaip antai Aplinkos apsaugos, ima bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis (pavyzdžiui, „Atgaja“, „Lašišos dienoraštis“, „Baltijos vilkas“ ir kitos), tik tada pajuda Kuršių marių, Neries ir Nemuno teršimo klausimai.

Tik gydytojų, mokytojų ir dėstytojų, pensininkų ar kultūros darbuotojų protestai, derybos ir darbas kartu su ministerijomis gali padidinti konkrečią gerovę, iškovoti orumą ir dėmesį. Pripažinimo be kovos nebūna, kaip ir gerovės, o reitingai čia nei prie ko.

Taip pat skaitykite