„Gali stengtis, bet tu niekada neišmoksi gražiai kalbėti lietuviškai“, – išgirdau iš savo kursiokės studijų metais, kai intensyviai mokiausi taisyklingai kalbėti lietuviškai, nes svajojau dirbti radijuje. Esu Lietuvos lenkė ir baigiau lenkišką mokyklą, kurioje lietuvių kalbos išmokau tikrai labai gerai (linkėjimai visiems mano lietuvių kalbos mokytojams), tačiau turėjau šiokių tokių tarties problemų.
Vieną kartą jaunas lietuvis man pareiškė, kad jis nemėgsta lenkų, nes, cituoju: „Lenkės savo blizgučiais gadina Vilniaus Senamiesčio vaizdą.“ Kitą sykį iš žinomo ir gerbiamo žurnalisto išgirdau klausimą: „O tai, jeigu jūs baigėte lenkišką mokyklą, iš kur taip gerai mokate kalbėti lietuviškai?“ Šią nuostabą priėmiau kaip įžeidimą, nes neva kaip tai įmanoma, kad Lietuvos lenkė gerai moka lietuviškai?
Visgi, visi šie atvejai, mano giliu įsitikinimu, neturi nieko bendra su diskriminacija. Tai – elementarus provincialumas ir tamsuma. Koks protingas, išsilavinęs ir sąmoningas žmogus visą tautą (arba tautinę mažumą) gali suplakti į vieną? Tai taip pat absurdiška, kaip sakyti, kad visi lietuviai geri arba, atvirkščiai – visi lietuviai blogi.
Sunku suprasti, ką premjeras iš tiesų turėjo omenyje. Galbūt mes visi jį ne taip supratome. Aš to labai tikiuosi. Galbūt tai tėra vidaus publikai skirtas politinis žaidimas kodiniu pavadinimu „Lenkus vėl puola, eikite visi balsuoti už LLRA“.
Deja, žinau atvejų, kai lenkų ar kitų tautybių žmonės Lietuvoje susidurdavo su realia diskriminacija tautiniu pagrindu. Vien paklausius savo mamos pasakojimų apie nepriklausomybės pradžią pasidaro baisu, bet kartu ir džiaugiuosi, kad per trisdešimt metų nuėjome labai daug į priekį.
Neabejoju, kad ir šiandien pasitaiko diskriminacijos atvejų, kurie tėra tik kvailų stereotipų išraiška. Tačiau nesenas ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad kritika susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui tampa panaši į diskriminaciją tautiniu pagrindu, yra, mano nuomone, ne tik klaidingas, bet ir pavojingas.
Visų pirma, kokią žinią pasauliui ir kaimyninei Lenkijai siunčia mūsų šalies premjeras? Kad diskriminacija tautiniu pagrindu Lietuvoje įsigalėjusi net aukščiausiame lygmenyje! Matote, ministras kritikuojamas ne dėl to, kad jam galbūt trūksta kompetencijos ar jo poelgiai kelia klausimų, o dėl to, kad yra lenkas. Nuoširdžiai įdomu, o vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, kai susiduria su kritika, diskriminuojama dėl to, kad lenkė, ar dėl to, kad moteris? Koks sunkus pasirinkimas.
Visų antra, dar įdomiau yra tai, kad tarp eilučių premjeras apkaltino diskriminacija prezidentą, kurio vienas iš patarėjų – o Dieve, lenkas! Ir tas patarėjas yra buvęs ministras Jaroslavas Neverovičius, kurio, kiek atsimenu, niekas nediskriminavo dėl to, kad jis lenkas. Jį, atvirkščiai, labai gerai vertino. O galbūt ponas J. Neverovičius tiesiog mažiau lenkas?
Visų pirma, kokią žinią pasauliui ir kaimyninei Lenkijai siunčia mūsų šalies premjeras? Kad diskriminacija tautiniu pagrindu Lietuvoje įsigalėjusi net aukščiausiame lygmenyje!
O niekas, ponai, nepagalvojote, kad galbūt ministras stipriai kritikuojamas visai ne dėl savo tautybės, o dėl partijos, kuriai atstovauja? Sutikite, kai kurie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) viražai, veiksmai ir pasisakymai kelia daug klausimų. Todėl tapatinti LLRA-KŠS su visais Lietuvos lenkais yra didžiulė, sąmoningai daroma ar ne, klaida.
Joks save ir savo tautą gerbiantis lenkas niekada sau prie krūtinės šalia Lenkijos vėliavos neprisisegtų Georgijaus juostelės. Joks save gerbiantis lenkas niekada neragintų NATO bombarduoti Kijevo. Joks save gerbiantis lenkas nesiuntinėtų žurnalistų rusiškais keiksmažodžiais. Joks save gerbiantis lenkas nepraleistų pro pirštus, kad jo bendražygė susitikinėja su rusų „diplomatais“, juolab dabartiniame kontekste, kai Rusija bando perrašyti istoriją ir puola Lenkiją.
Lietuvoje gyvena 200 tūkst. lenkų tautybės žmonių. Jie dirba, mokosi, moka mokesčius, balsuoja rinkimuose ir savo kasdienėmis pastangomis kuria gerovę mūsų valstybėje. Jie yra visokie. Kaip visokie yra ir lietuviai, ir rusai, ir kitos tautybės žmonės. Kodėl tuos žmones reikia sumenkinti iki vienos vienintelės jų savybės – jų tautybės? Kodėl juos visus reikia sutapatinti su viena politine jėga, net ir labai populiaria tam tikruose rajonuose?
Sunku suprasti, ką premjeras iš tiesų turėjo omenyje. Galbūt mes visi jį ne taip supratome. Aš to labai tikiuosi. Galbūt tai tėra vidaus publikai skirtas politinis žaidimas kodiniu pavadinimu „Lenkus vėl puola, eikite visi balsuoti už LLRA“. Kad ir koks buvo premjero tikslas, labai nenorėčiau, kad tokia diskriminacijos sąvokos devalvacija atsisuktų prieš tuos žmones, kurie susiduria su realiais diskriminacijos atvejais. Jie turi būti vertinami rimtai.
Prieš kelerius metus man duotame interviu tuometinis Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojas Ryszardas Terleckis pasakė, kad Lenkija negali sau leisti kitose šalyse tapti savo tautinės mažumos įkaite. Perfrazuodama jo žodžius, norėčiau pakviesti visus politikus nemanipuliuoti tautybe ir neleisti, kad Lietuvos lenkai taptų LLRA-KŠS politikų ir jų sprendimų įkaitais.
